2012-2013 Žiemojimo ypatumai. Fotoreportažas iš PR Azijos.

2012-2013 Žiemojimo ypatumai- Fotoreportažas –blogas iš Pietryčių azijos. Nuolat atnaujinama.

Keliauja Rasa ir Mantas

Maršrutas:

Klaipėda-Vilnius-Frankfurtas-Ho Chi Minh(Vietnamas)-Bangkokas(Tailandas)-Hua Hin-Chumphon-Ranong-Koh Phayam-Krabi-Trang-Koh Kradan-Koh Lanta-Bangkok-Aranyaprathet-Poiepet(Kambodža)-Siem Reap-Bangkok-Chumphon- Trat-Koh Kood-Frankfurt-Vilnius-Klaipėda.

Tailando valiuta:
100 batų- 8,7lt, 1000batų-87lt ir t.t.

Šis fotoreportažas-blogas skirtas visiems, mėgstantiems keliauti ir netik.

Kelionės video: http://www.youtube.com/watch?v=FpTYfhI8Vtc

Daugiau nuotraukų Facebook’e

I DALIS

Klaipėda-Vilnius-Frankfurtas-Ho Chi Minh(Vietnamas)-Bangkokas(Tailandas)

Apie svajones ir šiaip pasapaliojimai

Niekada neapleisk savo svajonės, kad ir kokia ji keista ar neįmanoma būtų.  Tai sau vis primindavom galvodami, kaip vieną dieną palikę visus rūpesčius, darganas dienas Lietuvoje, leisimės į nerūpestingą kelionę. Tokie jau mes esam: nutrūktgalviai, pašėlę, gyvenantys šia diena. Juk gyvename tik kartą, tad, kodėl turime save varžyti, dirbti nemėgstamą darbą nuo 8 ryto iki 5 vakaro, parėjus namo bambėti apie tai kokia baisi ekonomika Lietuvoje ir t.t. Gyvename sau, tad džiaukimės  ir išnaudokime kiekvieną mums suteiktą progą.

Kelionės tikriausiai mūsų viena didžiausių aistrų bet taip jau nutikdavo, kad pastoviai jos būdavo įspaustos į kelionių agentūrų rėmus, viešbučius. Toks keliavimo būdas mums nepatiko, tad po paskutinės kelionės prisiekėme sau, kad sekantis kartas tikrai bus kitoks. Bus su kuprinėmis ant pečių be jokių “deadlinų“ ir be jokio skubėjimo.
Pamenu dar vakarus, kai tik galvodavom, kada ateis ta diena, kai galėsim vakare susikrauti daiktus, o dabar  štai sėdim 03val nakties Bangkoko centre, gurkšnojam  vandenį ir kraipom galvas koks keistas čia mėnulis. Lietuvoje tokio neteko matyt, tiesiog „guli“ nugaros. Prie progos būtinai reikės nufotografuot.
Tailande mes jau buvom, prieš 4 metus, ir dar būdami  ten nusprendėm: BŪTINAI ČIA DAR GRĮŠIM. Tai lengva šalis keliauti, su nuostabiais draugiškais žmonėmis, kur saugu net naktį. Netgi Klaipėdoje nesijausdavom tokie saugūs vakare.

Food, food is everywhere.

Sunku dar truputį rišliai dėstyti mintis, nes skrydis buvo gan ilgas ir sunkus. Užvakar pakilom iš Lietuvos ir visi laukimai, persėdimai, skrydžiai susuko mums galveles. Keliauti mes tai mėgstam, o va skraidyti NEEEEE. Dar vasarą pamenu šnekėdavomės, kad skristumėm kiek tik reiktų, kad tik galėtumėm keliaut. Bet po keliolikos valandų ore atsiimam savo žodžius. Juokais net pagalvojam, kad geriau gal net porą savaičių traukinukais dardėtumėm iki Azijos nei 12val skrydis. Niekad nepatiko skraidyt, o kai prasideda turbulencijos ir tave krato it per linksmuosius kalnelius tai ir į kelnes gali pridėti.

Pirmas skrydis Vilnius-Frankfurtas. Nustebino, nes davė karštų pyragėlių. NEMOKAMAI. Na Lufthansa vis dėlto. Su Ryanairu skrendant tokio gėrio nesitikėk, nebent sumokėsi 15lt kaip minimum. Toliau prasimakaluojam Frankfurto oro uoste 6 valandas. Pasivažinėjam pirmyn atgal su Skyline traukinukais iš vieno terminalo į kitą. Staiga į galvą topteli mintis, kad pamiršom būdami Lietuvoje įjungti balso paštą telefone. Ech na ką darysi. Atsiliepti tikrai neišeis nes vien atsakyt į skambutį 8lt, gi čia visas mūsų dienos maisto biudžetas Tailande.

Toliau. Skrydis Frankfurtas-Vietnamas su Vietnamo avialinijom.  Ilgas, varginantis, nuobodus.Paranoja dėl ukrainiečių avialinijų pasiteisino visdėlto. Prieš užsisakant bilietus ilgai mastėm su kuo skristi ar su rusais, kurių lėktuvai su užklijuotais langais, ir kartais netelpa keleiviai į lėktuvą mat parduoda daugiau bilietų nei yra vietų, ar su ukrainiečiais, kurie irgi ne kokią reputaciją turi, ar su Qataro 5 žvaigždučių įvertintom avialinijom bet su 20 valanų laukimu iki kito skrydžio ar su Vietnamo.  Kaip mes džiaugėmės, kad visdėlto skridom su šiom avialinijom, nes vos nenusipirkom bilietus iš ukrainiečių Aerosvit. Išvykimo dieną Delfi perskaitom straipsnį, kad dėl nesumokėtų mokesčių  ukrainiečių lėktuvas negali pakilti iš orouosto. Kaip tik ten sėdėtumėm ir mes dabar jei būtųmėm skridę su ukrainiečiais. Pasisekė. Vietnamiečių  avialinijų lėktuvėlis toks „nudrožtas“ sakyčiau. Bet mums svarbiausia, kad nuskristų kur reikia nenukritęs. Visa kita galima iškęsti. Kad kelionė neprailgtų vos įsėdus mus ima maitinti kaip kokias penimas kiaules. Na duoda tai ir valgom, kaip sakoma, duoda imk-muša bėk. Taip ir tempėm laiką tai valgom, tai geriam, tai žiūrim pro lėktuvo langą, tik vaizdas ne koks –lėktuvo sparnas. Sekasi, o taip norėjosi padaryt gražių kylančios saulės nuotraukų. Užtat atminčiai padarau lėktuvo stiuardų foto.

Nemiegojom jau nežinau kiek laiko. Lėktuve miegot misija neįmanoma bent mums, eh esam labai jau lepūs. Leidžiamės Vietname. Toliau po 4 valandų skrydis į Bangkoką. Akys limpa, galva irgi dirba tik puse pajėgumu, bet reikia laikytis. Iki sekančio skrydžio jau nebevaikštom kaip Frankfurte, dabar jau gulim parkritę ant suolų. Ir garsai liejasi ir šiaip nuovargis muša per galvą. Ačiū dievui, kad skrydis bus trumpas vos valanda laiko. Ir nepatikėsit bet ir vėl duoda maisto. Pašėlo tikriausiai. Na nieko, mes juk visad alkani, ir nors mieliau numigtumėm bet neatsisakom pasimaitinti už „dyką“.

Bangkokas. Na ką, reikia tik susitvarkyti vizas „on arrival“ ir galėsime lėkti į rezervuotą viešbutuką, pasinerti į miego karalystę. Orouoste vizą galima gauti dviem būdais. Gali stovėti 100 žmonių eilėje ir laukti gan ilgai, nes užrašas “1 person-1 minute” leidžia suprasti, kad greitai nepraeisi. Arba gali sumokėti už vizą truputį daugiau bet kaip koks ponas vizą gauti geičiau. Laukti nenorim, nes smegenys reikalauja poilsio. Sumokam truputį daugiau už vizą nei ji įprastai kainuoja. Galima sakyti čia toks “legalus” kyšininkavimo būdas. Ant čekio visdėlto kaina įprasta parašyta. Bet nori greičiau-moki daugiau.


Toliau paskutinis etapas nusigauti iki viešbučio, kurį vienintelį tik ir rezervavom iš anksto. Paplaukioję po orouostą susirandam taksi, sėdam ir važiuojam. Skaitliukas įjungtas, tad labai nesijaudinam, kad teks permokėti daugiau. Veža mus vairuotojas ratais, kvadratais, kažką linksmai murma savo “broken english”  mes tik linksim galvas ir vėl snūduriuojam. Apie vairavimo įpatumus Tailande reiktų atskirą knygą parašyti. Nelabai suprantam ar čia mūsų vairuotojas prieš eismą važiuoja ar visi kiti priešais atvažiuojantys. Sugeba mūsų taksi “driveris” su savo apynauja mašinėle ant “bardiūro” pasikabinti. Bet jis linksmas žmogelis, savo broken English juokdamasis ištaria “krep” (crap-š*das) ir net neišlipęs toliau veža. Kaip supratau jis nuo pat ptadžių net nežinojo kur mus vežti, nes privežė prie kažkokio viešbučio, kuris dar tik statomas, ir išdidžiai pareiškė, kad va, atvežiau,  jūsų “new hotel”. Supratęs, kad visdėlto tai ne ta vieta, kur turėjo mus atvežti, skambina kažkam ir aiškinasi kur yra tas mūsų viešbutis. Po kiek laiko nuveža kur reikia. Na ir finalinis momentas, kiek reikės mokėt. Mūsų nenuostabai kažkodėl kaina didesnė nei skaitliukas rodo. Bandom aiškintis kame reikalas, bet broken english mums sunkiai įkandama. Kiek supratom tai kelių mokesčiai dasidėjo dar. Ech, ką jau padarysi, gi mato balti kaip sūriai esam, tai ko gi neapsukus apie pirštą.

Viešbutukas kaip čia pasakius. Prabangos nereikia mums, bet interneto puslapyje esančios nuotraukos toli gražu neatitinka tikrovės. Ir nesvarbu, kad sienos nubyrėjusios, svarbu plazminis televizorius kabo ant tos nubyrėjusios sienos. O mums svarbiausia lova. Nusimetam prasmirdusius prakaitu drabužius ir lūžtam 8 valandom į lovą. Prabundam 24val jų laiku (laiko skirtumas +5val) ir ką, reikia papusryčiauti/pavakarieniauti. Iš anksto nusprendėm, kad valgysim Steet food‘ą kartu su visais vietiniais, gi atvažiavom tam, kad geriau pažinti jų šalį o ne Mcdonalde maitintis. Maisto gatvėse pilna. Ir iškart akis patraukia išsvajotieji ananasai. Jų skonio nepamiršom nuo  2008metų kai pirmą kartą  čia lankėmės. Tokių Lietuvoje gyvenime nerasi: prisirpę, varvančios sultys ir kainuoja tik 1lt kaip ir visi vaisiai. Pasimaitinam ryžiais ir keptais skanėstais ant griliaus, gaila, kad ne mūsų skrandžiam jų degantys padažiukai, tad maistas kiek prėskokas. Bet šiaip  viskas labai skanu. Tuo ir baigsim pirmą savo įrašą, laikrodis kompiuteryje rodo kad tuoj jau 04val ryto lauke +30. Bangkoką nusprendėm palikti paskutinei savaitei, o šiandien trauksim link Hua Hin‘o, piečiau. Kadangi maršruto  net neturim, tai juokaudami šnekėjom, kad kur nuveš autobusas, ten bus gerai.
Linkėjimai iš Bangkoko.

II DALIS

Hua Hin-Chumphon-Ranong-Koh Phayam

Prieš kelias dienas palikom Bankoką ir leidomės į pietus. Nusprendėme kasdien įveikti nedidelį atstumą vis pasiliekant kokiam miestelyje. Arčiausiai už 200km yra Hua Hin miestas, kuriame jau esame pabuvoję prieš kelis metus, tad nusprendėme ten apsistoti nakčiai. Iš Bankoko į Hua Hin galėjome važiuoti autobusu, traukiniu arba kaip mes pasirinkome mikriukais. Nors vairuotojai ir taip važinėja kaip pamišę bet mikriukų vairuotojai kaip girdėjom atiliepimus, prilygsta F1 vairuotojui, prisivalgiusiam LSD tablečių. Mūsiškis vairuotojas buvo matyt ne tik jų prisivalgęs, nes lėkė tokiu greičiu, kad porą kartų vos neįvažiavo kažkam į užpakalį. Jau spėjom ir pasigailėti, kad nevažiavom kokiu senoviniu traukinuku, ramiai, atsipūtę. Na viskas gerai baigėsi, pasiekėme Hua Hin sėkmingai, neskaitant to, kad mikriuke kaip sardinės susėdę buvom.

Amerikoje Gordon’as Ramzis turi Hell’s Kitchen, Tailandiečiai Hua Hin’e turi Heaven’s Kitchen :)

Išlipę traukiam ieškoti nakvynės, kadangi vietos jau truputį pažystamos, tai plavinėti ilgai neteko. Nors kai saulė kepina +35 o ant nugaros 60litrų kuprinė tai menkas malonumas ir trumpus atstumus vaikščiot, prakaitas iki kulnų žliaugia.

Kambariuką susirandam ne 5 žvaigzdučių ir išvis kažin ar jis bent gautų kokį įvertinimą bet už 35lt mums tinka ir patinka, svarbu gi tik permiegot.

Hua Hin‘as vienas populiariausių kurortinių miestų Tailande, nors papludymiai nėra įspūdingi bet miestas turi savo žavesio.Galima sakyti savotiška Palanga.

Vakare dar išlendam į gatvę pavalgyt ir kaip tyčia užtaikom ant kažkokios šventės centre. Labai nesigilinom ką švenčia, tiesiog tautiniai šokiai, pokiai, vietiniai linksminasi, valgo, tad džiaugiamės ir mes kartu su jais.

Kitą rytą vėl traukiam tolyn į pietus. Artimiausias miestelis Chumpon-300km. Vėlgi: kaip keliausim? Su mikriuku ir jų apsivalgiusiais šumacheriais vairuotojais nebenorim važiuot kolkas, tad nusprendžiam imti traikinuką tuo pačiu ir pasigrožėti vaizdais.  Stotyje turim du variantus: važiuoti už pusvalandžio „super“ klase su oro kondicionieriumi už 36lt žmogui ARBA važiuoti už 1,5val prastesniu traukiniu bet tik 4lt žmogui. Kadangi mes kartais būnam skriagos o ir šiaip pataupyt norim, nusprendžiam imti pigesnį variantą. Traukinukas vėluoja jau 2valandas, tas vietinių nestebina, na nestebina tada ir mūsų. Pajudam. Nuo Super traukinuko jis skiriasi tuom, oro kondicioneriui prilygsta atidaryti langai, kas mums netgi geriau kadangi nelabai pernešame oro kondicionerius.  Jeigu lauke +35 tai parduotuvėje su  „kondyške“ +17 tai pasijauti kaip šaldytuve. Belaukiant vėluojančio traukinio, smegenis šaldom gražios spalvos gėrimėliais, kurie gražiai dažo liežuvį :)


Tiesa, prieš atvažiuojant traukiniui, stotyje priešais sėdinti vietinė moterytė ėmėsi mus globot, sužinojusi jog vykstam ten pat kur ir ji. Atvažiavus traukiniui ėmė mot ranka, kad eitumėm kartu su ja, o vagone ir vietas mums rezervavo ir kelionės metu dar bandė pasakot kurioje vietoje vis esame (aišku Tailandiečių kalba). Visdėlto niekaip jai nepavyko paaiškinti kur yra ligoninė tame mieste, (mūsų viešbutis buvo prie ligoninės), nepadėjo net ant popieriaus lapo nupieštas kryžius, na suprast ligoninė. Kelionės trukmė ~5val (300km) su sustojimu vos ne kas 10km, kiekvienoje vietoje kur tik koks namukas yra. Alkaniems tikrai neteks būti nes kas 2 minutes per visus vagonus vaikšto bent 5 skirtingi maisto pardavėjai. Asortimentas gan platus: nuo Coca Colos, ryžių su vištiena, vaisų, iki makaronų sriubos. Kainos kaip ir visur  1-3,5lt

Atvykstame į Chumpon‘ą jau sutemus, kadangi temsta gan anksti, 19val jau naktis. Nu ir ką. Žemėlapio nėr, žinom tik, kad link ligoninės reikia eit. Ir einam… kokią valandą vis su tom pačiom kuprinėm. Ech kaip norėtųsi tuos „kedus“ išmesti lauk, bet į Lietuvą gi negryšim su tapkėm…nors gal.. jei apsimovus kojnes.. reiks apsvarstyt šitą variantą dar, nes baisiai sunku jau tampyt tokį svorį.

Surandam viešbutuką, na vėlgi, meluoju, joks ten viešbutis, guest house geriausiu atveju. Pasidėję daiktus išlendam dar į miestą pavalgyt. Šį kartą t.y pirmą kartą nepataikom su maistu. Visad perkant maistą gatvėje 3 kartus pakartojam „Mai ped“ (neaštru) ir 5 kartus „No Spicy“ angliškai, šįkart kažkodėl nesuveikė šie stebuklingi žodžiai. Po pirmo kąsnio supratau, kad reikia ieškoti kažko kitko pavalgyt. Pamačius maisto pardavėja, kad  nevalgau, matyt suprato, kame reikalas ir nulėkė atnešti dar litrą vandens. Maistas gatvėse nėra toks pavojingas kaip kartais rašo ar pasakoja žmonės, na suprask, jokios higienos t.t.t Kolkas esam gyvi nors visada valgom tik „gatvinį“ maistą ir dantis valomės su vandeniu iš čiaupo J Žinoma, jei norit, galit valgyti restoranuose ir baruose, kur mokėsit panašią kainą kaip ir Lietuvoje ir valgysit panašius kepsnius, bet ar dėl to verta trenktis 10,000km iki Tailando?

Taigi pavalgę dar vaisių nusiperkam, kokių matę ir kokių nematę, visgi smalsu paragaut. Katik nuskintų ličių 2kilogramus iki šiol tampomės vis kasdien suvalgydami po kelis, o ir kaina 2,5lt

Apsidžiaugėm, kad ramus kambarėlis…iki 06 ryto. Pasirodo šalia kažkokia muzikos mokykla ir nuo pat ryto barabanai ir t.t

„Tortų“ versliukas:

Ryte vykstam į Ranong miestelį. Šį kart surizikuojam vėl su mikriuku. Nesuklydom. Vairuotojas puse velnio o gal ramiai važiavo dėl to, kad kelias kalnais ir pakalnėm, vingiuotas kaip riestainis. Aplink stūkso vien kalnai, žaluma, pasaka. Mikriuke sutinkam rusą Aleksej, laisvai samdomas programuotojas, kuris 1 metus dirbo Singapūre, o kai dirbti nusibosta, keliauja. Iš jo sužinojom, kad „lietuviai nekenčia rusų“ bent jis taip galvojo. Pamatęs ant mūsų kuprinės lietuvišką vėliavą galvojo apsimes, kad yra amerikietis, vien todėl, kad manė, jog lietuviai kažkodėl nemėgsta rusų. Juokinga istorija.Kitą rytą išplaukiam iš Ranong su Speed boat‘u į Koh Phayam salą. Galima plaukti ir paprastu, lėtu laivu ~2val už 12lt, bet kadangi atvykus mums į prieplauką kaip tik už 5 min turėjo išplaukti greitaeigis kateris tai būtent su juo ir nusprendėm plaukti. Plaukia jis vos 30min bet kainuoja 36lt. Iš Ranongo į Koh Phayamą greitas ir lėtas laivas plaukia 2 kartus per dieną, bent jau taip rašoma internete. Ryte apie 9val ir popiet apie 14val. Nors mes netyčia atvažiavom į prieplauką 12val ir kaip tik užtaikėm ant ten plaukiančio speedboat’o. Pasisekė.

Ir vėl sutinkam Aleksėjų. Kateriukas lekia greit ir nė nespėjam pasigrožėt vaizdais, kai jau turim iš jo išlipti. Aleksėjus.

Vaizdai plaukiant:

Rojus žemėje: Koh Phayam

Taigi atplaukėm į Koh Phayam salą.

Prieplauka

Koh Phayam sala nedidukė, vos 10km ilgio ir  5km pločio su 500 gyventojų. Saloje beveik visi važinėja motoroleriais, mašiną vieną matėm bet ir tai stovinčią sugriuvusią, mat keliukai siauri.

Visi trys, dabar jau su rusu leidžiamės ieškoti kur apsigyventi. Prakaitas žliaugia, koją už kojos vos velkam, vandenį geriam kibirais, kuris neaišku kur išgaruoja nes į tualetus nevaikštom. Priėjus vienus bungalow, išlekia šeimininkė (tikiriausiai) ir vedasi prie ale naujų pastatytų namukų. Kaina 300batų bet paklausus ar toli iki paplūdimio, išgirstam, kad 5km. Hm, toloka. Norim arti, kaip ponai, kad pliažas panosėje būtų. Einam toliau. Prieinam Vidjit bungalows, prie pat jūros. Dirba anglas, bet paklausus ar jis čia savininkas, tik nusijuokia: „jei būčiau savininkas, nedirbčiau“.  Randa laisvą namuką mums už 600batų. Rusas nusprendžia toliau tęsti paieškas, mat turi iš bėdos ir palapinę nusipirkęs. Tad čia mūsų keliai ir išsiskiria.

Koh Phayam

Mūsų namukas pirmą naktį Koh Phayam, Vidjit Bungalows.

Vidjit bungalows tikrai visai nieko, tik mūsiškis namelis toks popierinis, iš bambukų. Naktį keliolika vietinių šunų serenadas traukia, bet šiaip tai labai ramu. Visdėlto pabudę ryte nusprendėm greitai pralėkti visą salą ir paieškoti kitos vietos. Lyginant su Phi Phi sala, kur renkasi visas jaunimas pasitūsavot, tai čia kaip ir dievo pamirštas kraštas. Jūra už 50metrų. Žmonių nėra. Lyginant su Phi Phi sala, kur renkasi visas jaunimas pasitūsavot, tai čia kaip ir dievo pamirštas kraštas. Elektra tik nuo 18val-05val ryto. Šilto vandens bent pas mus nėra, o ir nereikia, jūra kaip arbatėlė.

Taigi ryte greit apvažinėjam kitus bungalows. Visai nieko pasirodė šalia esantys bungalows namukai, kaina nakčiai 500batų. Tik va neturi jie Wi-Fi, o mums, planuojantiems sekantį maršrutą iš vakaro, tai gan svarbus dalykas. Ir taip ryte aplakstom kokį 12 skirtingų apgyvendinimo vietų po visą salą. Vienur brangiau, kitur pigiau, su internetu brangiau, be jo –pigiau. Galiausiai dašunta mums pasiklausti ten kur jau gyvename, gal turi kokį kitą namuką su storesnėm sienom.  Ir vualia, už  600batų upgradinam savo bungalow į žymiai geresnį su daugiau vietos.  Turim dar vieną dieną saloje. Veiklos čia nelabai daug, galima sakyti išviso nėra bet tuom ir nuostabi ši sala, nes visi tokie atsipūtę, ieškantys ramybės, niekur neskubantys. Galiu pasakyti, kad tai kolkas labiausiai mums patikusi sala, iš visų buvusių. Labai norėjom ten sugryžti Kalėdom, deja mūsų Vijit jau nėra vietų o kitur vėl ieškotis nenorėjom.

Persikraustę į naują namuką, išeinam pasivaikščioti po paplūdimį.

Krabų gaudymas vienas iš mūsų mėgstamiausių užsiėmimų :)

Nuo didelių iki miniatiūrinių

Beveik pakabukas :) Koralas ar kažkas panašaus.

Kadangi rytais būna atoslūgis rytenuo kranto gali nueiti bent 200-300metrų. Pakankinam vietinius krabelius, patyrinėjam vietinį fauną vandenyje, horizonte matosi juodi debesukai bet nusprendžiam, kad spėsim dar iki lietaus pareit iki kranto. Vos taip pagalvojus ant nosies nukrenta pirmas lašas: mes sprartinam žingsnius ir jau po 5 sekundžių lekiam kiek įkabindami nes pila kaip iš kibiro. Lietus čia prasideda greit. Per kelias sekundes įsilijo taip, kad nebesimatė kranto. Gerai tiek, kad lietutis šiltas, tai nėra taip baisu. Už 15minučių ir vėl kepina saulė. Tada prisimenam kolegą rusą ir jo palapinę. Norom nenorom sukelia šypseną. Dar pasibastom po papludimį, nulekiam iki vietinio kaimo pavalalgyt į savo jau pamėgstą vietą. Pagrindiniai patiekalai truputį brangesni nei miesteliuose žemyne –  50batų kažkur.  Jei lanksitės Koh Phayam saloje tai viena iš pigesnių vietų pavalgyti yra kaimelyje prie perkėlos, tokiame žaliai salotiniame restoranėlyje. Ryškiai salotinis, be sienų  pastatas. Bent jau ten būdavo pigiau nei kitur o ir visai skanu.

Vaizdai Koh Phayam’e

Šioje saloje nėra papludimių, kuriuose kaip sardinės gulėtų susigūdę turistai. Tuo ir nuostabi ši sala.

Išsinuomojam motorolerį porai dienų, dienai – 20lt. Saloje truputuką brangiau nei miestuose na bet taip ir turi būt.

Sutinkam rusų porelę, kuri parekomenduoja kur skaniai ir nebrangiai pavalgyt. Maistas čia jau labiau pritaikytas turistams, nors brangesnis nei gatvinis maistas, bet porcijos didesnės. Vienoje vietoje sukosi viena tailandietė. Ir už padavėją ir už virėją, todėl nenuostabu, kad savo maistelio laukėm gal valandą laiko. Palyginimui gatvėse maistą gamindavo maksimum 2minutes. Visdėlto tas laukimas išėjo į naudą, nes prasidėjo lietutis. Pasitaiko, kad nulyja kartais, bet kai lyja tai taip lyg kibirais piltų.

Visdėlto šis regionas Tailande laikomas vienas lietingiausių nors dabar ir sausasis sezonas.

Ar tai kalėdom pasipuošė ar šiaip kokia atrakcija :)

Kai saulė nebe tokia kaitri, galima ir pažaisti

Beieškant vakarienės

Prieplaukoje sutinkam gan egzotiškai atrodantį vietinį ir neatsispiriam padaryt jam mini fotosesiją. Nustebom koks atsipalaidavęs jis buvo, klusniai vykdė ko paprašydavom, jokio susikaustymo, tiesiog tobulas modelis.

Vakarop dar kartą nulekiam su savo motoroleriu iki centrinės gatvės jei taip galima pasakyt. Tiksliau į kitą salos kraštą, nusiperkam standartinę vitaminų dozę: burnoje tirpstatį 1,5kg ananasą, ir 6 bananus už 4lt

Gryžtant pradėjom dardėti neaiškiu duobėtu keliuku, su nematytais namukais. Kadangi jokio apšvietimo nėra tai pasirodo truputį neten nugrybavom. Teko gryžti galiuką atgal.

Kadangi kaip minėjau anksti temsta tai nuo 19val nelabai yra ką veikti. Dabar jau 23val, sėdim sau verandoje, džiaugiamės WI-FI internetu ir elektra, kuri išsijungs 05val ryto. Jūra ošia, vietinis šuniukas vis aplanko mus. Gretimoje bangalow vietinė tailandietė pirmą kart matyt parūkė žolės, nes išėjusi laukan žiaugčiojo minutę laiko o poto jai prasidėjo isteriškas juokas. Kaip bandė paaiškinti savo broken english“ weed“, suprask, žolė.
Tai tiek. Gero vakaro visiem. Labos

III DALIS

Krabi-Trang-Koh Kradan

Kaip Ranong’e kojas šildėmės

Senokai berašėm, nes didžiają dalį dienų plavinėjom šen bei ten beto ir interneto kai kada nebūdavo. Reikia dabar prisiminti kas gero ir nelabai nutiko per pastarasias dienas.  Pirmasias dvi savaites kelionės tempas buvo nerealus: traukinys/autobusas-nakvynė, ir vėl viskas iš naujo. Tad dabar truputį apsiraminom ir įjungėm lėtesnę pavarą.

Vakare nusprendžiam, jog kitą rytą plauksim jau iš salos nors vėliau pasigailėjom šito savo žingsnio. Vėl pasirenkam speed boatą. Kadangi Ranong‘e jau būnam gan anksti, nusprendžiam čia likti dar vienai nakčiai ir apžiūrėti apylinkes. Šį kartą apsigyventi pasirenkam vietą, kurioje nakvojo Aleksėjus. Kaina nakčiai 350batų, vadinasi Casa Teressa. Gan ramioje vietoje, kaip supratau šeimyninis versliukas. Kambarys gan erdvus, dvi lovos ir draugelis, dydžiu per visą delną. Gaila bet kad ir kokius nepasitenkinimo garsus skleidė, teko jį išnešti lauk.

Čia sutinkam pirmą „normaliai“ kalbantį angliškai žmogų. Pagyvenęs senukas, du metus prabuvęs Australijoje ir šiaip visko matęs. Pasišnekam su juo, paklausiam kur galima išsinuomuoti motorolerį. Senukas skambina tuoj kažkam ko pasekoje gaunam koordinates kur eiti dėl nuomos.
Bendras įspūdis apie tailandiečius. Tikrai labai mieli žmonės, kalbu apie tuos, kurie nieko nenori tau parduoti ir nesiūlo jokių paslaugų. Vietiniai bet kokia kaina bandys tau padėti, kai mato, jog žioplinėji vidury gatvės ar blaškaisi autobuse. Ne kartą vietiniai lipo kartu iš autobuso, kad nuvestų mus kur mums reikia bet apie tai vėliau. Tiesiog labai nuoširdūs, norintys padėti žmonės, tik kalbos barjeras dažnai būna didelė kliūtis.

Taip. Einam link motorolerio nuomos bet prieš tai užbėgam papusryčiauti. Šį kartą pusryčių stalas atrodo taip, renkamės ir valgom. Viena lėkštelė 12batų, nėra super pigu, bet labai skanu. Vieni koldūnai priminė lietuviškus, tik grietinės trūko.

Papusryčiavus ir jau einant lauk sugebėjau taip trinktelt galvą į priešais kabantį neaiškų daiktą, kad net atbulom nuvirtau. Galima sakyt kaip multike žvaigždutės pasipylė. Ir taip pastoviai, visokie žemai kabantys daiiktai buvo išbandymas mūsų galvom. Juokavom, kad reiktų su šalmais vaikščioti.

Dar pakeliui nusiperkam blynelių. Keistai jie juos gamina.Išminko tešlą, iškepa ir ant jos deda įdarą: pvz išplaka kiaušinį ir užžkausto bananų. Bananų kiaušinienė :) Viskas būtų ok, bet iškepus užpila kondensuoto pieno ir…dar uždeda kelis šaukštus cukraus.

Kepimo procesas:

Ir mūsų blyneli. Galima ir išsinešimui. Kaina 1vnt nuo 10batų-35batų. Priklausomai nuo įdaro ir blyno dydžio.

Pasiekiam  motorolerių nuomą, ale brangu mums -250batų dienai. Iš principo neimam ir ieškom kitos vietos. Beklausinėjant žmonių, kur galima dar  išsinuomuot, mus pavežėti savo naujutėle Honda pasisūlo vietinis vaikinukas su savo mergina. Na, nieko blogo lyg ir nematom, sėdam ir važiuojam. Et sekasi. Jie mus nuveža iki kitos vietos, ten jaunikaitis pats nubėga, paklausia ar turi motorolerių, ir gavęs neigiamą atsakymą, toliau mus veža.  Nuvežė į kitą vietą, išlipom ir visa tai už dyką. Negalėjom atsidžiaugti. Tokie malonūs žmogeliai. Tiesa, anegdotu jau tapęs posakis „pasiklauskim“. Dažnai nežinant kur eit ar dar konors norint sakydavom: „Pasiklauskim“. Kodėl anegdotas, todėl, kad pasiklausti neįmanoma jei nesusišneki. Ar tu angliškai klausi ar lietuviškai, tiek pat vienodai nesupras. Dažnai tekdavo rodyt kvailiausius ženklus, imituoti įvairius garsus, pvz traukinį. Angliško „train station“ nežino nieks, tai tekdavo vaizduoti garo traukinį“ čiuku, čiuku, čiuku, čiuku, tūūūū, tūūūūū“ ir su visais vaizdiniais. Ir jiems linksma ir mums neliūdna. Taigi, po nemokamo pasivažinėjimo netrukus mūsų laimę aptemdė motorolerius nuomojanti moteriškė, pareiškusi, kad nuomai netinka ID kortelė (nors visur tikdavo). Nu ką, pasai liko ten, kur apsistojome. Tenka belstis atgal. Galiausiai susitvarkom viską ir jau riedam  Ranongo apylinkėmis. Reikia aplankyti Hot springs (karštus šaltinius), kažkokį vietinį krioklį bei  dar gal ką rasim įdomaus.

Ranong miestelio apylinkėse pilna karštų versmių. Jose gali pasipliuškenti, nors daugelis tik kojas mirko. Išbandėm ir mes šį malonumą. Tiesa,vandens temperatūra  67C laipsniai, tad net kojas ten įkišus sunku išlaikyt bent porą sekundžių. Sutinkam vietinius mokinukus, kurie mėgaujasi šia pramoga. Bandom angliškai šnekėtis bet eilinį kartą gaunasi nesusišnekėjimas.

Nieko nėra smagiau, kai gali laisvai tyrinėti vietines apylinkes, sustoti, ten kur nori, išlipti, pasivaikščioti, pabūti kiek nori toje vietoje.

Keletas vaizdų iš tos dienos pasivažinėjimų po Ranongo apylinkes.

Žuvies kai kuriuose ežeriukuose ir tvenkiniuose nors kibirais semk :)

Pašilę kojas lekiam iki įžymaus vietinio krioklio, kuris yra nacionaliniame parke ir įėjimas kur kainuoja 100batų. Krioklys gal labiau balutę primena, nieko įspūdingo, užtai stebim besipliušenančią vietinių šeimyną šaltame it ledas šaltinyje.

Toliau sugalojam pavažiuoti greitkeliu, gal kokių gražių vaizdų užmatysim, nors aplink ir taip viskas gražu. Kaip siena stūkso kalnai, o medžiai ir visa kita flora tiesiog tarpsta ir virsta nuo šlaitų. Bevažinėdami užtinkam šventyklą, kur vienuolis maloniai rodo, kad galim visur vaikčioti ir žiūrinėti. Kažkaip nesinori brautis į svetimas valdas, tuo labiau, kad nelabai tinkamai ir apsirengę (pliki kelėnai ir alkūnės) tad pasigrožim daug nelįsdami į vidų. Karštis neapsakomas, nugaromis bėga prakaito upeliai.

Auksiniai lapeliai, kuriuos užklijuoja žmonės, norėdami palinkėti gerovės.

Važiuojam toliau.

Kadangi visa vietovė vien kalnai tai ir keliukai išsiraitę kaip gyvatės, mašinos lėtai kyla o poto pasileidusios rieda žemyn.

Sustojom prie vieno tokio kelio vingio pasigrožėti kalnais, ir matom atvažiuojantį dviračiu senuką. Spėjam dar įamžintį jį iš toli. O senukas pasirodo nepėsčias. Amerikietis  iš Pelsilvanijos. Vasarą dirba sodininku, o kadangi suprask dabar pas juos šalta, tai va, keliauja. Pasiūlė jį nufotografuoti  už 50batų vieną, arba už 100batų jį su jo dviračiu :) Gaila nežinojo, kad mes jau tą padarėm prieš jam dar mus pamatant. Bet sakyčiau neblogai uždarbiauja. Suprasčiau jei tai būtų pasiūlęs koks vietinis, o čia amerikietis. Nors vietiniai niekada neprašo užmokesčio už, tai, kad juos galėtum nufotografuoti, bent kolkas.

O štai ir amerikietis

Lovos Casa Terresoje kaip ir beveik visur, kietos kaip akmuo, ir dar kažkas įkyriai kandžiojasi naktį. Kadangi vakare jau 19valandą tamsu, tai vakarus leidžiam beieškodami naujų maršrutų:

Arba dar vienas mūsų mėgstamiausias užsiėmimas tai Night marketai, kurie prasideda 18val ir baigiasi apie 22-23. Mažuose miesteliuose turistų nelabai pamatysi, tuo ir įdomu, nes turgus būna vietiniams su vietinėmis kainomis.

Labai skanūs sausainukai: traškus sausainukas, kremas bei įdarai: morkos, kokosai, svogūnai ir t.t.

Prabėgomis pro Krabi

Kitą dieną sugalvojam važiuoti į Krabi. Tai turistinis miestelis, iš kurio gali pasiekti įvairias salas.Pasigaunam vietinę maršrutkę už 20batų iki autobusų stoties bet papuolam į kamštį, mat mieste kažkokia mokyklų šventė ir pagrindinėmis gatvėmis išsipuošę žygiuoja mokiniai.

Kažkokie nelabai laimingi, nuvargę, gal todėl, kad kai kurios mergaitės turi eiti su nežmoniškais kulnais. Na bet kokiu atveju neprailgsta kelionė iki stoties.

Kas matė filmuką „Up“, nepanašus į vieną iš pagrindinių veikėjų? Kaip bebūtų vis daugėjant KFC, MCdonaldam, Spurginėm tuo pačiu daugėja ir nutukusių žmonių.

Iš Ranongo laukia ilgas 6 val dardėjimas autobusu iki Krabi, nors atstumas 350km. Taip jau yra. 120km trunka važiuoti 2,5val, bet jei pateksi į kamštį tai ir 4val teks važiuot. Vakarop atsiduriame Krabi, sutinkam stotyje jauną prancuzą, kuris dirba ligoninėje prie rentgeno, dar pajuokaujam, kad žinosim kur kreiptis jei kas nutiktų kada Paryžiuje. Tuom kelionės ir nuostabios, niekada nežinai ką sutiksi, o sutinki tikrai įdomių žmonių.

Krabyje apgyvendinimas gan pigus ir pagal kiekvieno kišenę: nuo 100batų. Išsinuomuojam motorolerį ir leidžiamės į naktvynės paieškas. Prie motorolerio nuomos gaunam dar ir porą pončų, kadangi ir vėl tas nelemtas lietus pliaupia kaip iš kibiro. Ir tegul pliaupia, mes gi turim pončus, nesvarbu, kad vistiek iki pusės permirkę. Dar pajuokaujam, kad jei taip lyja per High season, tai kas darosi Low season metu?

Tą patį vakarą sugebėjau įvažiuoti į stovinčią mašiną. Mantas nubėgo paklausti viešbučio kainos,galvojau pavarysiu motorolerį arčiau šaligatvio. Imu už rankenų vežti, o jis, kad suriaumojo ir kad pradėjo lėkti ir tik bac į priešais stovinčią mašiną atsitrenkė. Kažkaip nedašuto, kad kuo labiau laikau už rankenų paėmus, tuo labiau gazuoju. Smūgis gan garsus buvo, žiūriu Mantas jau parlekia, matyt išgirdo trinktelėjimą. Žalos kaip ir nebuvo, tad sėdam greit ant motorolerio ir nešam savo skudurus iš tos vietos, kol neatsirado kokių liudytojų.  Pliaupia tas nelemtas lietus, mes kiaurai šlapi, tamsu jau, reikia nakvynės. Užeinam į guesthousą pavadinimu „Lipstick“. Pavadinimas nieko gero nežada, bet užtai nebrangu- 300batų. Šalimais dar mandresnis guesthouso pavadinimas „Swallow“ :)

Ok, imam Lipstick, nes jau ir vėloka ir nebesinori trankytis. Žinoma, sienos popierinės, bet karštas dušas, po lietučio visdėlto noris išsimaudyt. Dar atrandam antrą kvėpavimą išsliūkinti į miestą.
Krabi tai eilinis turistų „overcrawded“ miestelis. Kaip ir visur pilna rusų turistų. Galima sakyti, kad rusai užkariavo Tailandą, na ne visą, bet bent jau turistines vietas. Dažnai pagal žmonių elgesį gali atspėti kokios jie tautybės. Australai dažniausiai jaunimėlis būna, elgiasi laisvai, šūkalioja, neretai išgėrę būna bet šiaip draugiški. Sugebėjom sutikti netgi vadinamus „babajus“. Nesam rasistai, bet šitie žmonės turi kažkokių atsiumiančių elgesio subtilybių. Pvz: sėdim ramiai gatvėje su vietiniais, vakarieniaujam. Žiūrim ateina „babajų“ taboras, kaip visad jie vieni nevaikšto: krūvom ir su dar didesne krūva vaikų. Atėjo, išsidrėbė šalia. Na žodis išsidrėbė tikrai čia tinka, nes santūriu atsisėdimu to nepavadinčiau. Iškart pradėjo pirštais spragsėti ir kviesti ten dirbančią moterėlę, kad priimtų užsakymą.  3 vyrai kaip kaminai užsirūkė, nors aiškiai pakabintas ženklas, kad draudžiama čia rūkyt. Tada ir neištvėrėm. Pradėjom baksnot į ženklą su nubraukta cigarete, tikėdamiesi, kad negausim malkų nuo „babajų“. Tie nepatenkinti pradėjo šūkalioti ir išėjo. Tiesiog bjauru žiūrėti, kai kiti su vietiniais elgesia kaip su šiukšlėm. Vos ne kaip su tarnais. Tailando žmonės gan santūrūs nors ir linksmi. Retai kada pasakys ne. Patys stengiamės pramokti kelias jų frazes, kad bendrauti būtų smagiau.

Supratę, kad Krabi ramybės nebus visoje turistų jūroje, kitą dieną judame toliau. Ryte dar vienas kuriozas. Guesthouso savininkė patarė vakare įsivaryti motorolerį į jos kavinukę, na suprask saugumo sumetimais, sako, atsidarys ryte 09val ir pasiimsit. Ok. No problem. Atsikeliam ryte, nueima pavalgyt į miestą, gryžtam 10:30 ir ką… ogi dar mūsų šeimininkė neatsidarius savo kavinukės. Punktualumas čia dar negimė šioje šalyje.  Sėdim laukiam, nervas ima, kad jau galėjom tokiu laiku sėdėt autike. Galiausiai 11val ateina mažas berniukas ir atrakina kavinę. Norėjom duoti velnių šeimininkei bet ant vaiko nešauksi, tuo labiau, kad nesupranta nė bum bum angliškai. Skubam priduoti išnuomuotą motorolerį ir laikome sukryžiavę pirštus, kad nepastebėtų mažo įbrėžimo ant lempos (po varykčio įvažiaimo į mašiną). Viskas praeina sklandžiai, atiduodame net suplėšytus ponchus.

Koh Kradan naktinėjimai su krabais

Sekanti stotelė Trang miestelis. Iš Krabi autobusu 150km važiavom gal 3val. Jau net nebepamenu.  Tikslas buvo Koh Kradan sala. Susisiekimas netoks ir patogus. Trang‘o autobusų sotis ne pačiame centre, tad sėdam į Tuk tuką ir jis mus už 30batų nuveža į centrą. Kad patekti į Koh Kradan salą pirma reikia atsirasti Trang‘e, poto iš Trang‘o važiuoti apie valandą laiko iki prieplaukos ir dar valandą laiko plaukti Long boat‘u iki Koh Kradan. Mes imam iš vietinės agentūros mikriukas+laivukas-450batų žmogui. Agentūrų pilna ir geriau pasinaudoti jų paslaugomis, nes savarankiškai dasigauti iki prieplaukos ir poto iki salos nėra paprasta, nes ten važinėjančio viešojo transporto nelabai yra. Čia tuom pasirūpina agentūros. Mikriuko tenka laukti porą valandų, žinoma jis dar 1 val vėluoja. Per tą laiką einam pavalgyt. Per kelias savaites pamiršom bulvių skonį. Ryžiai ryte, priešpiet, perpiet, vakare, naktį, kada tik nori. Na da makaronų turi. Skaniai atrodo jų maistas, tik kad aštrybė neišpasakyta. Pastoviai kartojam „Mai ped?“(neaštru?) deja jie tik juokiasi :) Tokios porcijos gatvėje 3-4lt.

Vykti mikriukuu iki prieplaukos susirenka iš viso gal 10 žmonių, jaunimas. Sėdam ir lekiam iki prieplaukos. Lekiam tai kokiu 130lm/val ir nesvarbu, kad kaimais ir priemiesčiais.  Prieplaukoje laukia dar daugiau jaunimėlio. Iš garsiai sklindančių pasišūkavimų „kurwa“ suprantam, kad plauksim su lenkais, girtais lenkais. Laivukas-standartinis long boat‘as, talpinantis 20žmonių. Lenkai jau gerokai įkaušę,keikias, klykauja, rūko,  vaišina visus iš eilės savo gėrimukais ir visu gražumu parodo savo mentalitetą. Plaukiam gerą valandą, prieš tai sustodami Koh Mook saloje, kur išlipa beveik visas jaunimėlis įskaitant ir braliukus lenkus.

Tradicinė longtail valtis

Koh Mook sala vakare.

Ko Mook sala daugiau pritaikyta backpekeriams bet tuo pačiu čia ir daugiau šurmulio, vanduo netoks skaidrus, pati sala uolėta, populiari tarp laipiotojų uolomis. Bet mes čia neliekam, plaukiam toliau į Koh Kradan. Su mumis beliko tik viena porelė iš Čilės. Kadangi temsta gan anksti tai atplaukus 19val buvo tamsu nors į akį durk. Porelė iš Čilės buvo užsirezervavę viešbutuką, netgi patį brangiausią saloje- 5000batų/naktis (480lt), o mes einam ieškoti kur apsinakvot.  Čia ir prasidėjo visos linksmybės. Sala nedidelė ir kiek skaitėm yra vos 6 nakvynės vietos. Keli brangesni bungalows ir keli pigesni. Kadangi saloje elektros nėra, viešbučiai ją gaminasi generatorių pagalba, tai paplūdimiu žygiuojame visiškoje tamsoje. Na turim žibintuvėlį tai pasišviečiam, kad kokiam krabui ant galvos neužlipt, o jų čia pilna naktį išlenda. Pirmiausiai einam į Lost Paradise bungalows, kuris yra kitoje salos pusėje, tad mums reikia pereiti salą skersai. Kadangi ji nedidukė tai užtrunkam 5minutes bet keliaujam per džiungles, pramintą takelį. Kažkas greit perbėga prie pat kojų, lyg ir žiurkė. Nieko, mes juk „drąsūs“ :) Prieinam Lost Paradise, o ten sėdinti moterytė nelabai supranta iš kur čia mes tokie vidurį nakties atsibeldėm iš džiunglių. Bandom aiškint, kad vėlavo laivukas bet tikriausiai nesuprato. Internete buvo rašyta, kad čia pigiausia nakvynė, 700batų už bungalow.  Naivu buvo tikėtis, kad naktį užklydusiems, neaiškiems keliautojams tokią kainą ir pasiūlys. Atspėjom.Atsakymas: „I have 1 room left, price 1200baht“ (tipo, suprask liko tik 1 kambarys už 1200batų). Taip ir patikėjom. Iš principo nemokėsim tiek. Ech principingi mes :) Apsisukam ir einam atgal per džiungles, bandysim ieškot nakvynės kitoje salos pusėje. Visi sutinka mus kaip iš dangaus nukritusius, vidurį nakties ir su kruprinėmis vos nedidesnėmis už mus pačius, ant pečių. Sekantis bungalow-full. Hm, not fun darosi. Ok, keliaujam toliau. Gerai, kad jie vienas prie kito per keliasdešimt metrų išsidėstę. Prieinam dar vieną- 1700batų, bet nuleistų iki 1200, bet ne ne bungalow, o long house kambariukas. Long house-tai vienas ilgas namas, ir ten keli kambariai. Iš patirties žinom, kad sienos popierinės ir ramiai neišsimiegosi tokiame. Na jei ką turim kaip ir kur miegot, bet dar paeinam tolėliau į sekantį bungalow. Praeinam pro šalį patį bangiausią, tą, kur pora iš Čilės pasiliko, atrodo gan neblogai bet 500lt už naktį, ačiū, geriau jau po palmėm pamiegosim. Taigi prieinam paskutinį bungalow. Ir vėl ta pati dainelė, „likęs tik vienas kambarys“ už 1200batų. Nu mai biesai, imam mes jį, nes vidėlto bungalow, atskiras namukas. Namukas ten ar ne, sunku pasakyt. Visas iš bambukų, einant, linksta grindys. Sienos normalios net nėra, tarp sienos ir stogo kokio pusmetrio tarpas. Pavadinimas Koh Kradan island resort. Kad resortais jie vadina ir palapines čia nieko nuostabaus, tad nesitikėkit užsisakę viešbutį kur pavadinime yra žodis resort, gauti kažkokią prabangą. Tailande resortas bus ir žvaigždučių neturintis bungalow ir 5 žvaigždes turintis viešbutis. Svarbu gerai skamba. Taigi, kadangi jau naktis, ir nieko nesimato tai nieko ir kito nebelieka kaip eiti miegoti. Tiesa iki jūros gal koks 10metrų nes bangos vos ne iki bungalow laiptelių plauna smėlį. Tikimės, kad cunamis neužklups ir užmiegam. Tiesa, kažkodėl buvo šaltoka, tad net apsimaunu nakčiai vilnones kojnes su kuriomis išvažiavau iš Lietuvos.

Rytas.

Ryte prabundam gan anksti 07val (Lietuvoje dar tik 03nakties). Kadangi dienos metu viskas aiškiau matosi, pasišaunam greit apeiti salą ir paieškoti kur pigiau praleisti ateinančią naktį.  15min ėjimo ir prieinam National Park of Koh Kradan. Neaišku kuom jie ten užsiima bet turi porą kambariukų už 600batų. Beto dar pristatyta palapinių-naktis 300batų. Spėliojam, kad tame nacionaliniam parke jie gal ir neturėtų tuom užsiiminėti, t.y teikti apgyvendinimo paslaugas, bet koks mūsų reikalas, svarbu radom kur pigiai ir gan normaliai pernakvot. Taip pat turi jie ir savo mini restoraniuką, kur kainos gerokai žemesnės nei kitose salos vietose. Palyginimui kituose bungalow restoranėliuose maistas 150batų, čia 50-80 batų. Turi jie net porą lentynų su įvairiomis prekėmis. Nusiperkam už pusantro lito mažą pakelį skalbimo miltelių, pasiskolinam kibirą ir einam skalbtis, nes smirdim kaip reikalas o ir švarių šmutkių nebėra. Skalbtis tai skalbtis bet kad vanduo iš krano bėga rudas tai kažin kaip ten su tuo skalbimu. Kiek eina tiek apsiskalbiam, pasidžiaunam ir einam pasimėgauti į papludimį.

Nuostabūs žiedai krentantys nuo medžio.

Vandenukas pasaka: permatomas vanduo, tuščias papludimys, baltas smėliukas. Deja pasidžiaugiam vos porą valandų. Per piet prie salos ima švartuotis įvairūs kateriukai, kurie suvežė gal kokį 200-300daytriper‘ių (keliom valandom atplukdina žmonės į gražius paplūdimius, pasipliuškent). Ir vėl girdisi rusų kalba. Tokiems daytriper‘iams kelioms valandoms paruošiami gultai, kokteiliai t.t. Vienu žodžiu jiems fun, mums nebe.

Kas liko iš tuščio paplūdimio:

Nutariam pabraidyt aplink salą, susipažint su vietine fauna. Ir vėl, kadangi neradom didelių krabelių, o ir radus juos sunku pavyti, radom jūros žvaigždę, padraugavom ir paleidom.

Dėl ko pykdavom ant vietinių, tai dėl šiukšlių. Jie atsiprašant kur š**o ten paliko. Gražiausi paplūdimiai primėtyti butelių, vienkartinių indų., Dar viešbučiai aplink save rytais sugebėdavo apsigrėbt, o toliau tikras savartynas. Tas pats ir visoje šalyje. Pvz keliaujant traukiniu, vietiniai per langą nesibodėdami meta visas šiukšles. Upėse plaukia šiukšlių krūvos. Eina, valgo, meta ant žemės.

Gryžus po kelių valandų, žmonių masės jau nebebuvo. Neueinam pavakarieniaut. Kol valgėm, kažkas pradėjo lyg ir skęsti, nes keli vietiniai vyrukai iš mūsų National parko pradėjo lėkti link vandens. Pasirodo per toli nuplaukė kažkoks jų draugelis ir nebeturėjo jėgų parplaukt, bet viskas baigėsi gerai.

Pamenat, kaip rašėm, jog nemėgstam „babajų“. Ogi jie mūsų nepamiršo. Ramiai sau bevakarieniaujant Koh Kradane, žiūrim atplaukė prabangi jachta ir prisišvartavo netoli kranto. Ir spėkit kas gi atplaukė. Ogi „babajų“ taboras. Vėl su krūva vaikų ir pilvais išvirtusiaisi macho men. Mes stebim juos savo lazeriniais žvilgniais kaip sulėtintam filme, žiūrim kur eina. Kažką persimeta pora žodžių su parko savininku ir… eina prie mūsų kambario. Mes užgniaužiam kvapą. Už mūsų sienos buvo likęs dar vienas laisvas kambarys. Viltys ramiai išsimiegoti dūžta mūsų akyse. BET, kažkas matyt jiems nepatiko, kad išėjo iš kambario ir apsigyveno….nuomuojamoje palapinėje. 6 žmonės, kurie atplaukė prabangia jachta, nakvoja mažytėje palapinėje. Nelabai supratom jų tokio poelgio bet lengviau atsikvėpėm, visdėlto ramiai išsimiegosim. Deja.

Temsta, vakare 18val įjungiamas generatorius, kuris pasirodo tiesiai už mūsų langų stovi. Veikia jis kaip tarybinis traktorius, tad apie miegą nėra nė kalbos. Ačiū dievui mums paaiškina, kad generatorių 24val išjungia. Mes kantriai palaukiam iki to laiko ir ką…generatorius toliau veikia. Nueima pasiteirauti kada išjungs, nes kaip ir miegot norim, girdim atsakyma tuoj tuoj. Ok. Dar palaukiam iki 01val nakties. Vėl einam žiūrėt, kame reikalas. Miegot tai noris. Ir ką gi matom. Susėdę keliese parko darbuotojai taurelę kilnoja ir dabar jau aiškina, kad išjungs generatorių, kada norės. Nu…… Jau pasiutom. Einam ir beldžiamės pas kitą to parko dabuotoją, šiaip netaip prikeliam iš miegų. Mes napatenkinti, jis taip pat. Bet nesusileidžiam, aiškinam kad jau „von oklok ir generator is on, so wtf…???“  Nueina jis burbėdamas pas savo girtaujančius draugelius, kažką pasitaria ir išjungia generatorių. Einam miegot.  Aišku lovos ir grindų kietumas niekuom nesiskiria. Nekokia dienos pabaiga.

Ryte nusprendžiam, kad užteks mums čia būt, perkam bilietą atgal į Trang‘ą.
Suma Sumarum: Koh Kradan graži sala, tikriausiai geriausia aplinkui, jei dienos metu tiek suveža turistų, kas nervina, nes pasijauti kaip Palangoje. O šiaip ir apgyvendinimas nepigiausias, pasirinkimas tik iš 6 bungalows. Gatvių nieko nėra, tad tik gulėjimas pliaže bei snorkelinimas vienintelės pramogos, na dar nešvarių skalbinių skalbimas, jei turit tokių.

Lyginant su Koh Phayam tai pastaroji sala mums buvo žymiai mielesnė. Mes dar į ją sugryšim.

IV DALIS

Koh Lanta-Bangkok-Aranyaprathet-Poiepet(Kambodža)-Siem Reap-Bankokas

Koh Lanta -per daug žmonių

Gryžtam vėl tuo pačiu maršrutu į Trang‘ą. Laivukas-sustojimas Koh Mook‘e susirinkti daugiau turistų, prieplauka ir valanda laiko važiavimo mikriuku į Trang‘ą. Mirkiukas atveža į tą pačią gatvelę su tom pačiom agentūrom. Vos išlipus pribėga agentūrų darbuotojai šaukdami: „Sir, where go today??“ O ką mes žinom kur šiandien norim. Pasitrainiojam pusdienį Trang‘e, kažkaip nykus miesteliukštis atrodo. Žiūrim iš tolo ant agentūros sienos reklama: Koh Lanta -2 hours. Girdėjom, kad yra tokia sala. Gal plaukiam? Ir kaina normali 250batų žmogui: mikriukas+keltas su mikriuku. Šį kartą pagalvojam, kad gera idėja būtų iš anksto užsisakyti kur gyventi, kad nereiktų naktį su krabais žioplinėti. Bandom įsijungę laptopą greit kažką susirasti bet sunku su tais viešbučiais. Paveiksliukais jau nebepasitikim, nes nuotraukos beveik visad neatitinka tikrovės. Agentūroj pasiūlo už 450batų, bet kol mes porą minučių sprendžiam imti ar ne, kažkaip nebelieka to kambario. Belieka už 1000batų ir daugiau. Imam tą už 1000 pasiguosdami, kad vieną dieną sutaupom, kitą daugiau išleidžiam. Vėl sulaukiam mikriuko, sėdam, lekiam. Šį kartą keliamės dideliu keltu, kartu su visu mikriuku, kuris nuveža tiesiai į viešbutį. Kartu su mumis važiavo švedas, pasikalbam. Pasirodo jau 2 metus su šeima Koh Lanta saloje turi savo viešbutį. Pasiklausinėjam kaip kas, ką gali žinot, gal vieną dieną čia išdygs lietuvių viešbutukas.

Pasirodo per kelis metus į Koh Lantos salą bus nutiestas tiltas, kas labai palengvins susisiekimą. Nors dabar keltu persikelti trunka vos 5min, bet keltai griozdški, surudiję ir jau matyt savo atgyvenę. Vos tik pasklido žinia apie statomą tiltą, užsieniečiai užuodė iš tolo gerus pinigus ir iš anksto pastatė Mcdonalds, KFC bei kitus „restoranus“, kas turėtų ateityje atnešti gražaus pinigėlio. Norint pradėti viešbučių verslą, lengviausias būdas: išsinuomuti viešbutį. Jau pastatytą, veikiantį. Išsinuomuoji metams, dviems ar neribotam laikui. Sutiktas švedas jau du metus turi viešbutį bet planuoja jį išnuomuoti ir gryžti į Švediją, mat vaikai paaugo ir laikas į mokyklą. Pvz metams išsinuomuot namą -20,000$ o jame gali įrengti 10kambarių viešbutį.

Savo viešbutyje atsiduriam irgi temstant. Didžiają laiko dalį suėda važiavimai iš taško A iki taško B. Kad ir trumpi atstumai 150km trunka 3-4valandas. Keliai tikrai geri, bet nėra tokių greitkelių kaip Lietuvoje A1 ir tenka nuolat sėdėti „kamščiuose“.

Koh Lanta gan išsivyščiusi sala. Asfaltuoti keliai, beto gan didelė, apie 30km ilgio. Vos išėjus į paplūdimį supratom, kad tai eilinė Palanga. Viešbutukai tiesiog vienas ant kito susispietę. Beto bent jau prie mūsų viešbučio papludimys uolėtas, net neįsivaizduoju kaip ten maudytis. Kuo toliau tuo daugiau pastebim, kad mažai liko turistų nepaliestų vietų. Netgi prieš kelis metus mažai kam žinomos salelės, kurios buvo negyvenamos beveik, dabar išvystytos ir nutūptos viešbučių. Žinoma, ten kur nėra vandens, pavieniuose miesteliuose viskas kitaip.

Koh Lantoje viešbučiai kaip silkės statinėje, vienas prie kito, sunku įsivaizduoti, kas čia darosi dienos metu. Papludimys bent jau prie mūsų buvo nekoks, vien uolos ir akmenys.

Taigi, ramybės Koh Lantoje neverta ieškoti. Gal ne tokią overcrawded kaip Phuketas, Pataya ar Koh Samui, bet metai kiti ir bus tas pats.

Kitą rytą nieko nelaukę, maunam lauk mes iš ten. Atvykę į Trangą, mus pasitinka bobulytė iš agentūros ir nustebusiu veidu klausia ar nepatiko Koh Lanta? Ir dar prideda „Sir, where today??“. Nebežinom kur mes norim today ar tomorrow, todėl atsisėdam pas ją office ir badom žemėlapį. Atstumai gan dideli. Toliau į pietus tik Malayzija, o ten sako 2-3kartus brangiau nei Tailande. Hm, skipinam.

Bobulytės ofice dirbantis Santa little helper :)

 Atgal į Bankoką  ir 3kilometrai per 3valandas

Ką daryt, atgal trenktis autobusu ar traukiniu labai jau toli, beveik 1000km. Ogi ką nusprendėm, skrendam atgal į Bangkoką. Randam šiokius tokius bilietus tą pačią dieną  po 1400batų. Pasėdim pas bobulytę agntūroj, gera bobulytė, nevaro lauk. Mes paskėsčiojam rankom, kad nebežinom kur vykti, ji pasijuokia.

Nors kai atskridom į Tailandą, prisiekėm, kad kol nereiks skristi atgal namo, daugiau nesėsim į lėktuvą, bet deja sulaužom šį pažadą. Nenoriai, nenoriai  skrendam. Nepatinka mums skraidyt. Trang‘as turi savo orouostą, bet skrenda tik viena kryptimi-į Bangkoką.  Bobulytė dar suranda mums Tuktuką papigiai už 150batų iki orouosto, (šiaip 160batų kainuoja :) ). Orouostas nedidukas, turim išskristi 20val, skrydis vos valandą laiko. Skrendam su Air Asia. Labai skiriasi nuo Vietnamo avialinijų. Lėktuvėlis toks kokybiškas ir šiaip viduje gražu. Kaip visad standartiškai pakrato skrendant, mes pasinervinam, nepatinka gi mums skraidyt.

Atskrendam į kitą orouosta nei iš Vokietijos. Don Mueng tarptautinis orouostas skirtas daugiau vietiniams skrydžiams. Iš ankto buvom užsisakę viešbutuką, kuris pagal google map buvo 3,7km nuo orouosto.
Va čia tai buvo linksma. Užsirašėm ant lapelio kaip visad adresą viešbučio ir išėję iš orouosto nusprendėm neimti taksi, nes eilinį kartą nuplėš. Paeinam iki pagrindinės gatvės, parodom vietiniams lapelį, kelias minutes jie kažką tarpusavyje aiškinas ir nusprendžia, kad iki viešbučio mums tinka 39 autobusas. Ok. Štai sotelė. Laukiam autobuso. Atvažiuoja. Įsėdam.  21:00val. Tamsu.  Rodom kontrolierei lapelį su adresu, na žinoma adresas angliškai parašytas, o ne jų hieroglifais. Matyt nesupranta. Greit mūsų lapelis praeina per visų autobuse sėdinčių keleivių rankas ir visi draugiškai nusprendžia, kad šitas autobusas važiuoja ten, kur mums reikia. Lengviau atsikvepiam ir riedam toliau. Riedam kažkodėl labai ilgai, net 30min. Bet juk viešbutis buvo parašyta tik 3,7km nuo orouosto. Kyla įtarimas, kad tikriausiai arba per toli mus jau veža arba nesuprato kur mums reikia. Na nieko, autobusas nebrangus, vos pusantro lito abiem. Važiuojam 45minutes ir gan greitai, pagal viską galėjom jau kokį 30km nuvažiuot. Dar kartą rodom lapelį kontrolierei. Kaip vėliau pastebėjom tokį keistą dalyką. Kas tai bebūtų ar taksi vairuotojas ar autobuso kontrolierė ar paprastas žmogus, visi linksi galvą kad žino kur ta vieta yra, bet iš tikro nė velnio jie nežino.  Todėl visad reikia pasiklausti ar tikrai žino kur yra, ir perklausti bent 10 kartų bent 5 žmones. Dabar mūsų lapelis atsidūrė kątik įlipusios bobulytės rankose. Ji tik susiėmė už galvos ir pradėjo purtyt galvą Na ką, kaip ir galvojom, ne ten nuvažiavom. Ji liepia mums išlipti sekančioj stotelėj, išlipa ir pati. Apsikrovus ryšulėliais gan bistriai lekia per gatvę, pasideda savo maišelius šalia parduotuvės, ima mus už rankos ir veda į sekančią stotelę. Važiuosim atgal iš kur atvažiavom. Sustabdo mums autobusą, kažką paaiškina vairuotojui. Padėkojam širdingai ir riedam atgal. Šį kartą išleidžia ten kur reikia. Dabar sekantis etapas, kur tas mūsų viešbutis. Nieks tokio nežino, nes parašyta ne jų hieroglifais o ir rajonas neturistinis. Kas 100metrų klausdami vis kur eiti šiaip ne taip judam į priekį. Nuo to laiko kai įdėdom į autobusą pirmą kartą praėjo jau 2valandos. O viešbutis nuo orouosto 3,7km. Įdomu. Tamsu, naktis, bet gyvenimas verda kaip dieną. Turgūs, maistas ir gatvės šurmulys. Matyt pats dievas siuntė, pakeliui sutikom australą su tailandiete žmona. Australas pats prieina nes anot jo, kiek jis čia gyvena, pirmą kartą mato turistus. Pagaliau išsiaiškinam kur tas mūsų viešbutis, ir kad iki jo nuo pagrindinio kelio reikia imti motorolerio taksi, nes čia autobusai nevažinėja. 20batų ir jau mus veža kaip tikimės tikrai ten, kur reikia. Valio, atažiavom. Visa mūsų kelionė nuo orosuoto truko virš 3valandų, ir tai tik 3,7km :) Bet vertėjo. Nuotykiai mums patinka. Viešbutukas labai jaukus, šalia šventyklos, ramus ir tvarkingas, ką sunku surasti Bangkoke. Galima sakyti tai net ne tikras viešbutis. Pavadinimas Phurahong Homestay. Homestay reiškia, kad tu apsistoji kartu pas šeimą, kuri savo name išnuomuoja kelis kambarius. Savo namuose mūsų šeimininkai turėjo 8 kambarius. Šeimos verslas. Mus pasitinka savininkas, gal 50metų tailandietis. Sunkai bet beveik šnekantis anglų kalba, nors dažniausiai mes jo nesuprasdavom. Kurį laiką šis viešbutukas tapo mūsų nuolatiniais namais bet apie tai vėliau.

Ryte gavom netgi pusryčius ir ne šiaip kokius Europietiškus o daugiau tailandietiškus: ryžiai, vištiena, daržovės, žinoma 10 kart mažiau aštrius bet kaip mums vistik buvo aštru. Vonioje ir pasta ir dantų šepetukai :)

Atvykus į Bankoką, prie mūsų gyvenamosios vietos nusprendėm nufotografuoti šventyklas ir atsidarius kuprinę, mūsų laukė ne itin maloni staigmena, kuri gan pakoregavo dienos planus. Laimei tai buvo tik filtras. Teko lėkti pirkti naujo. Važiavom į vieną iš didžiausių Bankoko prekybos centrų MBK. Keista, kad užrašius vėl ant lapelio centro pavadinimą, niekas tokio nežinojo. Čia tas pats, kas Klaipėdoje paklaustum kur Akropolis klaipėdiečių ir jie nežinotų.

Staigmena.

Kambodža: neliksi neapgautas

Toliau sekė toks reikalas. Atvykus į Tailandą Lietuvos pieliečiai orouoste gauna 15dienų vizą. Kažkaip nepagalvojom iš anksto pasidaryti vizos Lietuvoje, kuri berods 2 mėn galioja. Todėl reikia mums daryti Vizą run‘ą. T.y vykti iki artimiausios kokios esančios sienos, išvykti iš Tailando, ir vėl iš naujo atvykti. Galima tą pačią dieną. Daug agentūrų teikia šią paslaugą ir kainuoja įvairiai, priklausomai, kaip toli yra siena iki kitos šalies. Mes nusprendėme nesinaudoti agentūrom, o tiesiog nuvykti į Kambodžą, pasižiūrėti kas ten gero, bei tuo pačiu pasidaryti Viza run‘ą.  Apie Kambodžą ir įvairiausias apgavystes joje teko skaityti nekartą, bet pačiam patirti savo kailiu viską, daug įdomiau.

Iš  Bangkoko traukinių stoties 05:55 ryto į Kambodžos pasienį Aranyapathet išvyksta rytinis traukinys. Važiuoja apie 6val, nors tėra tik 250km. Deja yra tik 3 klasės traukinys, vykstantis iš Bangkoko į Kambodžą, kainuoja 4lt. Kad ir 3-čia klasė, bet nieko baisaus. Tiesiog ateiti reikia į stotį bent pusvalandį iki išvykimo ir užsiimti vietas traukinyje. Vienas ar keli vagonai yra su „odinėmis“ vietomis, kitos medinės.  Aišku yra ir autobusų, bei mikriukų vykstančių ta kryptimi bet kaina bus 10kart o gal ir daugiau didesnė, o  kelionės trukmė beveik ta pati.

Atvykus į Aranyapathet stotį traukinys kažkodėl nevažiuoja iki pat sienos. Teko skaityti, kad specialiai, kad leistų tuk tuk vairuotojams užsidirbti. Kadangi didžioji dalis traukiniu važiuoja turistai ir dažniausiai prasitęsti vizą. Su autobusu tas pats, sustoja likus keliems km iki sienos, tad nori nenori tenka imti tuk tuką. Nuo Aranyapathet traukinių stoties iki Kambodžos sienos apie 6km. Tuktukam mokėti ne daugiau kaip 100batų už nuvežimą. Pas juos telpa maximum 3-4 žmonės tai kažkur po 25-30batus nuo žmogaus. Patarimas: stenkitės kuo ankščiau susikoperuoti traukinyje su turistų grupele, kad būtųmėt 4 žmonės, nes taip pigiau nusigauti iš pasienio iki sekančio miesto.Traukinyje niekad neliksit alkani, bobutės ir diedukai ir šiaip jauni vaikinukai nešioja maistą, gėrimus kas porą minučių iš vieno traukinio galo į kitą vis šukaliodami ir neleisdami ramiai nusnausti.

Ir vos tik įlipus į Tuk tuką prasideda scam’as (apgavystės). Buvom skaitę, jog jokiu būtų nekalbėti ir netikėti visokiais žmogeliais, siūlančiais greičiau sutvarkyti vizą, ar parodančiais kur eiti. Mūsų tuk tukininkas nuveža mus “aceit” prie pastato, ant kurio užklijuotas A4formato lapas su užrašu “Border control” bet pasieniu toil gražu nekvepiančiu. Viduje tik kavinės ir jau keli sėdintys turistai. Suuodžiam, kad čia netikras pasienis, tiesiog atveža turistus, siūlo visokias paslaugas dėl vizos, žinoma už papildomą mokestį. Girdim kitus turistus kalbant, kad čia fake pasienis. Viena mergina prasitaria jog skaitė, kad pasienis turi atrodyti kaip šventykla, auksinės spalvos kupolai. Už poros šimtų metrų randam būtent tokį pastatą, kuris yra tikrasis pasienis. Taigi, jeigu tuktukininkas veža jus ir suka į dešinę, liepkit jam važiuoti toliau arba sustoti, nes būtent po dešine puse yra netikras pasienis. Svarbiausia nepasimesti. Nesvarbu, kad netikrame pasienyyje stovi kiti turistai, jie tokie pat žioplinėtojai kaip ir mes, nežinodami kur yra atvežti stovi ir laukia neaišku ko. Ir nepasiduokit jokiam spaudimui, tai vietinių geriausias ginklas. Jie neleidžia blaiviai jums mąstyti, nuolat ragina eiti, nuolat sako, kad pavėluosit kur nors. Jei įmanoma „atsifutbolinkit“ nuo visų tokių padėjėjų ir viską darykite patys. Suradę tikrąjį pasienį užsipildom visus popiergalius, nes pirma reikia išvykti iš Tailando. Tailando pasienyje sudeda antspaudus, kad viza nebegalioja. Jei viršyji 15 dienų vizos išdavimo terminą, už kiekvieną dieną pradeda kapsėti 500batų bauda. Kitaip vadinama Overstay. Maksimali bauda gali viršyti 22,000batų, tad geriau nerizikuoti ir laiku prasitęsti vizą. Paliekam Tailandą ir už poros žingsnių prasideda Kambodžos pasienis. Vėl pildom popiergalius, susimokam už Kambodžos vizą, ją išduoda 30dienų, nors manau yra ir 1 dienai, kai gali tą pačią dieną gryžti į Tailandą.

Vos priėjos Kambodžos pasienį, prie visų turistų lipšniai šliejasi vyrukas, kuris ant kaklo nešioja kažkokią tai kortelę, suprask priklauso čia ir dirba pasienyje. Pasų kontrolėje sėdintis vyriškis buvo gan malonus, netgi pasakė žinąs, kur Lietuva ir, kad krepšinis Lietuvoje. Vau, bene pirmas žmogus, žinantis iš kur mes. Dažniausiai bandant atsakyti į klausimą “Where are you from” mes budavom iš “Australia, Slovenia, Slovakia”, apie Lithuania jie net neturėdavo žalio suvokimo ir net girdėję nebuvo.

Susitvarkius Kambodžos vizą mes jau Popiet pasienyje. Taip vadinasi miestelis kambodžos pusėje. Mūsų tikslas Siem Reap miestas, kaip ir visų likusiųjų. Malonusis vyrukas vis nepaleidžia nė vieno turisto iš akių, liepia laukti nemokamo autobuso, kuris nuveš į autobusų stotį. Nemokamai į autobusų sototį, hm kaip smagu. Bet po kiek laiko visdėlto kilo įtarimas, kodėl nemokamai? Na va čia ir užkibom kaip ir visi kiti keliavę žmonės. Pirmas įspūdis dar sėdint Kambodžos pasienyje ir laukiant free bus, vaikai. Grubūs, nemandagūs, murzini, neprižiūrimi, tampantys už skvernų, prašantys pinigų. Tailande niekad prie tavęs neprieis vaikas ir nepaprašys nieko. Jei ir pats užšnekini jie susigėsta ir pabėga, o va Kambodžoj kitaip. Reikia būt budriam, nes jie nuolat sukinėjasi aplink tavo kurpines. Ankščiau kelias iš Popiet pasienio iki Siem Reap miesto buvo labai prastas, bet prieš kelis metus jį sutvarkė ir jis labai geros būklės. Tai pagrindinis “a la greitkelis” Kambodžoje ir vadinasi National Highway.

Kodėl mes užkibom ir kur? Atvažiuoja nemokamas autikas, sulaipina visus turistus ir veža tipo į autobusų stotį. NETIKRĄ autobusų stotį. Už miesto, viduryje laukų stove angaras, su užrašu International Cambodia Bus Terminal. Net juokas suėme iš pavadinimo International nes ten tebuvo vienas autobusas ir gal 10 taksi.

Kaip viskas yra: Šis International bus Terminal prie Popiet sienos yra fake, na netikras. Iš jo veža į Siem Reap miestą, esantį už 150km. Siem Reap’e yra populiariausias Kambodžoje Ankgor Wat švetyklų kompleksas. Netikra autobusų stotis yra tiesiog angaras, kur atveža surinktus prie sienos užsieniečius. Internete daug informacijos apie “fake poipet bus terminal”. Taigi, atvežus į šį angarą, tas pats malonusis vyrukas, kuris lydėjo visus nuo pat pasienio vos ne primygtinai liepia visiems įsigyti autobuso bilietą už 9$ arba važiuoti taksi už 48$. Neskubėkite to daryti, nors spaudimas labai didelis. Netikrame terminale vaikšto daug tokių „malonių“ vyrukų, kurie vis ragina pirkti autobuso bilietą arba važiuoti taksi. Taksi veža tik 4 žmones. Ir 48$ nėra galutinė kaina. Todėl netgi pasienyje laukiant nemokamo autobuso, taksistai jau verbuoja aukas. Netikram terminale yra valiutos keitykla, žinoma kursas gan prastas. Kambodžoje galima atsiskaityti doleriais, kuriuos jie labai mėgsta.

Todėl labai svarbu, dar traukinyje, ar autobuse, priklausomai su kuo važiuosit iš Bangkoko, susirasti 4 žmonių grupelę. Nors jie sako, kad taksi 48$ o autobusas 9$, todėl autobusas išeina pigiau BET jis važiuoja 5 valandas. Nors malonieji vyrukai tikina, kad vos 2,5-3val, jie meluoja.

Su taksi iš Popieto iki Siem Reap nuvyksite per 1-1,5val. Jei būsite 4iese, išeikite į netikro terminalo kiemą, ir prieikite prie taksi sėdinčių vairuotojų. Ignoruokite pačioje stotyje esančius visus kitus maloniuosius vyrukus, nes jie kaip supratom pasiima procentą, nuo to, kad įsiūlo jums taksi už 48$. Taksi galima nusiderėti iki 30$, o gal ir daugiau. Mes kaip ir buvome susitarę su dar dviem merginom, kad važiuosim taksi 4iese, bet kai malonieji vyrukai pradėjo aiškint, kad autobusas pigiau, ir kad greit pirkit bilietus, nes jau išvyksta, jos tiesiog pasidavė tam spaudimui ir nusipirko autobuso bilietus, kurio dar ilgai ilgai laukė. Spaudimas nežmoniškas toje fake stotyje. Mantui nuėjus pasikalbėti su taksistu į kiemą, mačiau kaip vienas vyrukas tiesiog sekė kiekvieną jo žingsnį, kad tik nesusitartų su taksistu ir tada jis neteks savo procentėlių. Taigi jei esat 4 žmonės, imat taksi, kuris jums kainuos nusiderėjus 30$ ir tai yra tikrai pigiau nei 9$ autobusu, kuris dardės 5valandas. Tiesiog priėjus prie taksi vairuotojo paklausti How much? Ir jam atsakius, kad 48$, dar kartą paklausti HOW MUCH, jis nuleis iki 35 o dar kartą paklausus arba atėjus antrą kartą kaina kris iki 30$. Tai čia būtų patarimas kaip vykti iš netikro autobusų terminalo.
Šiaip siūlyčiau pasidomėti iš anksto internete, nes pačiame Poipet miestelyje (prie sienos) yra tikros autobusų stotelės kur važiuoja į Siem Reapą. Logiškai pagalvokit, kaip vietiniai tada vyksta nes netikrame autobusų terminale jūs nepamatysite nė vieno vietinio keliautojo, šis terminalas it voro tinklas turistams.

Taigi su taksi mes su vėjeliu pasiekėm Siem Reap per gerą valandą su puse. Vairuotojas nė bum bum angliškai. Vėl mes jam kišam popieriuką su viešbučio adresu. Šį kartą pasimokėm, kad visad reikia užsirašyti viešbučio telefono numerį į kurį vyksti. Dažnai vietiniai nežino elementariausių vietų ar adresų jei jie užrašyti angliškai, tada jie klausia telefono numerio, skambinas ir klausia kur randasi tas viešbutis. Tad ir mūsų taksistas skambino į viešbutį nes taip nesuprato kur nuvežti. Tiesa, nežinau ar tokia naujausia Kambodžoj mada, bet telefonu kalba pridėjęs prie ausies telefono nugarėlę o ne priekį su mygtukais:)  Dar vienas šposas. Taksisas pusiaukelėj pasiėmė matyt kažkokią savo pažystamą moteriškę, pasisodino į priekį. O ši, paspaudus greičiau užsimanė užsisegti saugos diržą, bet nežino kaip. Dėjo per kaklą, vos ne kaip mazgą užsirišo ant kaklo, o mes juokais leipstam. Vienu žodžiu arba jie tokie buki arba nežinau kas jiems yra. Ir dar. Vis Ir dar. Visą kelią, visus tuos 150km mūsų vairuotojas važiavom vieną ranką laikydamas ant pipynės. Ir netik laikydamas o ją kas 2 sekundes spausdamas. Iš pradžių buo fun o vėliau jau ėmė ausyse spengti. Juokavom, kad čia jis nori parodyt kitiems jog veža V.I.P. turistus. Ir nesvarbu, kad kelyje nėra jokios kliūties, tiesiog yra reikalas cypint tą mašinos pipynę. Pasirodo tai buvo ne vien mūsų vairuotojo pomėgis. Siem Reap‘e visi taip daro. Pypina iš pasiutimo nors ir kelyje nė vienos mašinos ir netgi jei yra nupieštas ženklas, kad pypinti negalima. Nė motais tie ženklai jiems. Gryžtant iš Kambodžos autobuso vairuotojas irgi buvo pipynės maniakas. Visi autobuse snaudžia, ir kas kelias sekundes girdi tą pakvaišusį pypinimą, net sapnuose jį girdi. Cirkai.

Pasiekėm viešbutuką, kur iš anksto buvom rezervavę. Vadinas Tranguility questhouse ar kažkas panašaus. Gan rami gatvelė, kurioje dar bent 10 pigių guesthousų, nuo 5$. Kaip minėjau Kambodžoje viskas doleriais, žinoma, turi jie ir savo vietinius pinigus, rylus, bet doleriukai aukščiau visko. Jei pirksit kažką, kas kainuos mažiau dolerio, tai jau atmes jų vietine valiuta. Viešbutukas mūsų mažutis su labiai prikliais ten dirbančiais 2 darbuotojais. Drėgni ranšluostukai, sultys vos atvykus ir perdėtas dirbtinis lipšnumas. Tiesa, kambarys mūsų net lango neturėjo, na turėti, turėjo, bet jį atidarius siena buvo, tad nubudę ryte kai kambaryje dar buvo tamsu, galvojom naktis dar, o atidarius duris pasirodo visas jau rytas. Pusryčiai buvo included: batonas su džemu :), na duoda, tai valgom, pasiilgom visdėlto batono. Klaipėdos batonas, mmmm.

Vis natsistebim kiek nemokamų dalykėlių duoda kartais ten, kur gyvenam. Šį kartą be pastų ir dantų šepetukų, šampūno-šukos! ir viskas ant „auksinės lėkštelės“ :)

Kitą rytą nueinam 50metrų iki sekančio viešbučio, kainuoja 8$. Gan jaukus kambarys. Tiesa, Siem Reape motorolerio neišsinuomuosit. Nors žinoma galit bandyt, jei negaila sumokėt 250$ baudą. Kodėl nenuomuoja? Nenuomuoja, nes su motoroleriu labai patogu būtų aplankyti vietines šventyklas, kurios išsidėsčiusios nedideliu atstumu. Tada darbo neturėtų tūkstančiai Tuk Tuk vairuotojų, kurie dabar už dienos „pavežiojimą“ ima 10-12$. Koks ten pavežiojimas, nuveža tave už 10km esančių šventyklų komplekso ir likusią dienos dalį miega savo tuk tuke kol tu vaikštai, poto parveža. Tiesa, miesto savivaldybė sugalvojo labai įdomią priežastį kodėl nenuomuoti motorolerių užsieniečiams: per daug avarijų sukelia turistai. Vat taip. Ką geriausiai gali išsinuomuot tai dviratį už 1$ dienai. Bet dviratis toks, kur sovietų laikais būdavo, nudrožti, sugriuvę. Gali ir geresnį bet jau bus 3-5$ Iki šventyklų komplekso apie 8-10km. Bet važinėti dviračiu prie +35 nelabai gera idėja, nors matydavom tokių ekstremalų.

Angkor Wat, šventyklos ir kitos gėrybės

Bevaikščiodami vakare užkalbinam vieną tuk tuk vairuotoją. Puse velnio angliškai kalba. Sutariam, kad ryt jis mus pavežios po šventyklas. Prisaikdinam ryte būti toje pačioje vietoje. Spėkit ar radom jį ryte? Kur tau. Tada nusprendėm imti kokį jaunesnį vairuotoją, tikėdamiesi, kad geriau kalbės angliškai. Nelabai pataikėm. Bevaikštant vakare pastebim daug sportuojančių žmonių, taip pat kaip ir Tailande. Pasibėgiojimai po parkus ar tiesiog grupinės aerobikos bei kitos sporto šakos.

Bandom savo tuktukininko pasiteirauti, ar negalėtų jis mus prieš vežant į šventyklas pavežioti aplink, po kaimus ar šiaip kokios gražios gamtos vaizdelių žino. Kaina iškart kilsteli nuo 12$ iki 17$. Na ką jau darysi. Pirma važiuojam lotoso laukų pažiūrėt. Vaikinukas sustoja prie išdžiūvuasios pelkės, ir pareiškė, kad viskas čia išdžiūvę, nebėr kur važiuot. Kaip nebėr. Tik važiuojam tolyn. Kaip sakant patys susiradom tuos laukus. Vietiniai neatsispiria palupikauti ir nugręžti po doleriuką už pasivaikščiojimą po laukus.

Bet buvo verta. Štai taip mes su tuk tuku važiuojam :) Lėtokas, nes visi aplink tik ir lenkia mus.

Viduryje Siem Reap miesto tekėjo upė. O šis žmogelis joje dirbo tik neaišku ką.

Toliau mūsų vairuotojas vėl spyriojasi, kad toliau nieko gero. Kaip supratom, važinėtis jis tikrai nenusiteikęs, todėl dar šiek tiek pavažiavus, sukamės ir dardam link šventyklų.

Diena ne pati geriausia daryti nuotraukas. Saulė plieskia, kad net akis skauda. Prie šventyklų komplekso nusiperkam vienai dienai įėjimą: 20$ žmogui. Bilietui nufotografuoja mes irgi nufotografuojam personalą, kas sukelia didžiulį džiaugsmą ten dirbančiom mergaitėm.

Galima pasirinkti du šventyklų maršutus. Mini turas, t.y mažass turas, bet su daugiausia žmonių. Jį laisvai galima spėti apžiūrėti per 3-5valandas, priklausomai ar ilgai praleisite besikarstydami šventyklų viduje. 1 dienos mini turo bilietas 20$.

Kitas yra didysis turas, kurį per vieną dieną kartu su mažuoju turu kažin ar išeis apžiūrėti. Didžioji dalis žmonių lanko mini turą, tad jų čia ir daugiausia. Kadangi nesam dideli šentyklų gerbėjai, tad mums užtenka ir mini turo.

Šventyklose tikriausiai trys milijonai žmonių.

Na gal perdedam bet toli gražu ne šimtai. Sunku nufotografuoti, kad į kadrą nepatektų kosnors. Šventyklos iešties įspūdingos bet vieta labai suturistinta ir praranda savo unikalumą. Aplink vien bobutės, vaikai erzinančiai siūlantys kąnors pirkti. „Buy Mister, one dollar“ pakartoji 10kartų, kad Thank you, no, o jie vistiek eina iš paskos kelias minutes ir kaip užsivedusi plokštelė kartoją tą patį: „Mister, buy when you come back?“ Ignoras turi būti 100% nes tik parodžius susidomėjimą, tave apspis dar 5 tokie patys pardavėjai.

Taip ir vaikščiojom iš vienos šventyklos į kitą. Karts nuo karto ilgesnį atstumą nuveždavo mūsų tuktukininkas bet dažniausiai užtikdavom jį bemiegantį arba užsiimantį „grožio procedurom“ tai nagus, tai dar ką nors krapštinėdavos. Pastebėjom kad vietiniams ne problema viešumoje gražintis, spaudinėti spuogus, pincetu traukinėti plaukus ar dar ką nors paveikti.

Mūsų tuktukininkas „dirba“ kol mes vakštom po šventyklas. O užkluptas greit pašokdavo iš vietos :)

Šventyklose pirmą kartą sutikome ir lietuvių grupelę. Sutikom ir turką, gyvenantį Švedijoje, kuris žinojo kur yra Lietuvoje ir net Klaipėda ir kuris labai mėgsta kibinus.

Aplankėme ir garsiuosius medžius, kurių šaknys tiesiog apsikabinusios sienas, pastatus ir auga čia nuo neatmenamų laikų. Keletas foto iš šventyklų.

Daugiau nuotraukų iš šventyklų: http://www.facebook.com/media/set/?set=a.499507770081146.114405.100000657810811&type=3

Nors nusipirkome bilietą prie įėjimo į šventyklų, pasitaikydavo, kad kas šimtą metrų stovintys konrolieriai (matyt iš neturėjimo ką veikti) vis karts nuo karto prašydavo parodyt bilietą. Juokingiausia buvo, kad pradėjus kopti kalnu į pirmą šentyklą mus pasivijo uždusęs mūsų vairuotojas, sakydamas, kad kontrolierius prašė parodyt bilietą. Kas keisčiausia, kad praėjom pro tą patį kontrolierių ir jis nė žodžio neištarė. Tipo susiprask, kad reikėjo parodyt bilietą. Vienu žodžiu cirkai. Galiausiai ir mes pradėjom iš jų cirkintis. Jiems kas šimtą metrų prašant parodyt bilietus, mes prašom jų parodyt kortelę, pasakyt sao vardą ir t.t Jie juokdavos kai perskaitydavom jų vardus „Mr. Controler“, o ir mums linksma buvo.

Savotiškas užsiėmimas būdavo statyti akmenukų pilis. Mes nepraleidom šitos tradicijos ir nepasikuklindami pastatėm savo „šventovę“, kurią po minutės sugriovė japonų turistai.

Mūsų tvarinys :)

Visi laukėme saulėlydžio, kada saulei apšvietus pagrindinę šventyklą buvo galima padaryti gražių nuotraukų. Dažniausiai įvairūs turistų lankomi objektai būdavo rekonstruojami, tad ne išimtis buvo ir pagrindinė šventykla, kas šiek tiek nuvylė. Taip pat vietoj didelio vandens tvenkinio, kur saulei leidžiantis turėjo atsispindėti šventykla, buvo tik maža balutė. Su kitais turistais juokavom, kad galėtų bent vandens prileisti daugiau.

Mūsų bandymas atvaizduoti atvirukuose nufotografuotą pagrindinę šventyklą, leidžiantis saulei.

Neaišku kokiais tikslais vaikštantis vienuolis, ir kone pozuojantis turistas, bet neimantis už tai pinigų. Mums davė savo gmailo el. paštą. Šiomis dienomis vienuoliai nepėsti: nežinau ar galima jiem rūkyt, bet ir parūko ir su Iphonais, Ipadais ir kitais privalumais. Truputi apie visus „I“ dalykėlius. Bent jau kiek teko matyti Tailande, tai beveik kiekvienas žmogus turi po Iphoną, pradedant vaikais baigiant senukais. Autobuse ar metro važiuojant jie daugiau nieko nedaro tik įkritę į savo Iphonus žaidžia įvairius žaidimėlius. Juokingai atrodė, kai turguje viena mergaičiukė išsitraukė kažką panašaus į Ipadą, dydžio kaip A4 formato lapas ir prisidėjus prie ausies pradėjo kalbėt kaip telefonu. Mums vos kąsnis iš burnos neiškrito. Čia minėtasis vienuolis.

Po ilgos dienos patraukėme prie savo tuktuko, šiek tiek užtrukom, kol radom jį visoje kitų tuk tukų jūroje.

Gryždami pasilikom miesto centre, kur pavakarieniaavom. Ryškus užrašas „Night Market“ labai viliojo. Tailande tai reikšdavo vietinį maistą, ir šiaip įdomių dalykėlių vietą. Čia kaip supratom buvo eilinės turistų pinklės. Naktinis turgus buvo ne kas kita, kaip brangių šmutkių ir „auksų“ turgelį. Ko pasigedome Kambodžoje tai gatvės maisto, kurio Tailande galėdavai gauti visur, kas kelis žingsnius ir vos už porą litų. Čia vėlgi, turistų „patogumui“ restoranai ir kavinės su jau amerikoniška, europietiška virtuvė. Ne taip ir brangiai 2,5-5$ už patiekalą bet vistiek jau netas. Visdėlto sugebėjom surasti porą vietelių kur lankosi vietiniai pavalgyt. Pamenu kuriozą, kai vieną rytą priėjom prie turistinio restorano, vartom meniu su nuotraukom ir mus užhipnotizuoja vaizdelis: kokie 6-8 tarakonai, restorane, ant baltų sienos plytelių, bėginėja, krenta tiesiai ant lėkščių, patiekalų. Taip mes užhipnotizuoti padėjom meniu ir nuėjom valgyt į kitą vietą. Suprantama, kad tokiose šalyse sunku išnaikinti prie tokio karščio gyvius bet kai krenta į lėkštes tai jau nebegerai. Valgant visad kojas susikeliam ant kėdės, maža kas :) Mūsų vakarienė už 2,50lt

Maisto turguose jau nebestebindavo tokie vaizdeliai o ir kvapai versdavo ilgiau įkvėpus praeiti ilgus atstumus.

Nusikalę po šventyklų gryžtam į viešbutį ir žinoma naktis nepraeina be nuotykių. Vidurnaktį išgirstam baisų bildesį, šūkavimą, baladojimasi, trankymasi. Tai tėsęsi iki 03nakties, kada mūsų kantrybė trūko ( katrūs, kantrūs mes) ir išėjom pasižiūrėti kas do velnias darosi. Ogi šalimais, prigėręs prancūzas bando įeiti į savo kambarį,kuriame miega jo draugas. Matyt draugas dar girtesnis nes negirdi jo durų laužymo ir spardymo. Galiausiai atsiranda ir viešbučio darbuotojas, kuris atrodo kažkoks išsigandęs. Iš kitų kambarių pradeda irgi lysti nepatenkinti žmonės ir prasideda žodžių karas. Mes irgi neatsiliekam ir „mandagiai“ apšaukiam girtą prancūzą. Vienintelė jo gynyba: „Haven‘t you ever been drunk?“ Na buvo, buvom, bet durų negriaudavom ir viso namo nežadindavom. Tą naktį kaip ir be miego buvom. Ryte pareiškėm, kad nemokėsim 8$ už naktį nes viešbučio darbuotojai nesugebėjo ankščiau sureaguoti į visą triukšmą ir atrakinti girtam pracūzui durų. Ir ką jūs manot. Ogi ryte dirbantis vaikinukas apsimetė, kad naktį nieko nebuvo ir niekas nieko negirdėjo. Nu nieko sau melagis. Ir tik pasirodžius naktį dirbusiam žmogui, staiga vaikinukui gryžo atmintis ir jis prisiminė viską. Sumokėjom 6$ ir daugiau nebenorėjom likti Kambodžoj. Nemiela kaip sakant. Visur jautiesi apgaudinėjamas, stebimas o svarbiausia žmonės nemieli. Pripratom Tailande, kad vaikštai ir niekas nekreipia dėmesio, o čia per 10minučių pavargsti nuo dirbtinio paslaugumo. Kartais jie temokėdavo tik vieną frazę. Pvz: einam pro įdomius vaisius o pardavėjas šaukia“ 3 dollars one kilo“, priėjus ir angliškai paklausus kas čia per vasiai, jo anglų žinios tuom ir užsibaigia. Toliau jis tik kartoja tą patį per tą patį.

Ilga kelionė atgal į Bangkoką

Ryte per viešbutį užsisakom kelionę atgal į Bangkoką už 15$. 150km autobusu iki Tailando pasienio bei 250km jau mikriuku iki Bangkoko. Tikimės, kad nebus čia eilinis scamas ir neliksim apgauti. Nuo viešbučio tuktukas suveža visus turistus prie autobuso. Vėl vien jaunimėlis, pakvaišę australai kurie vienu ypu sugebėdavo išgerti Tabasco padažą. Spėliojom, gal tai naujas svaiginimosi būdas :)

Prie Kambodžos sienos mūsų taip lengvai nepaleido. Manto pasą patikrino per kelias sekundes ir uždėjo išvykimo antspaudą, o mano pasą tikrinęs kitas pareigūnas kažkodėl neliko patenkintas. Pradėjo prašinėti išvykimo bilietų, bandė atrodyti labai rimtas ir vis delsė. Gavęs tai ko prašė ir neradęs prie ko prisikabinti visdėlto užantspaudavo ir praleido.

Prie Tailando sienos vėlgi. Kažkodėl sugalvojom stoti į eilę su Foreigner Passports, nors reikėjo į tą eilę kur Visa on arrival. Ir vėl valakyta, bet viskas susitvarkė ir vėl turėjome Tailande 15dienų.

Prie pasienio laukę mikriukai vis delsė. Visdėlto kavinė šalia, tad reikia „pasirūpinti“ išalkusiais turistais ir pavalgydinti bei sugaišti tam visą valandą. Kartu su mumis laukę rusai dievagojosi, kad jų lėktuvas vakare ir kažin ar spės. Toliau prasidėjo sodinimas į mikriukus. Turistų gal 60 o mikriukai ne guminiai. Mums pasisekė, pasodino dviese. Gale už mūsų sėdinčioms japonėms pasisekė ne taip. Juos sugrudo 4 iese ir dar norėjo įtalpdinti 5-tą jų draugą. Merginos užprotestavo, susiriejo su vairuotoju ir galiausiai jų draugą įsodino į kitą mikriuką. Vienu žodžiu susodinimas vyko dar gerą valandą. Kruprinėms vietos bagže nebuvo, tad jas sukrovė viduje, jos nuolat virsdavo ant kitų galvų. Suma sumarum: vietoj žadėtos 8valandų nuo Siem Reapo iki Bangkoko užtrukom 11valandų. Niekad netikėkit kiek jie sako, kad važiuos. Punktualumas čia dar negimė. Nei autobusuose nei traukiniuose. Vidutinis vėlavimo laikas 2-4valandos. Lėktuvai matyt punktualiausi. Važiuojant į Bangkoką vairuotojas stovinuodavo kas porą valandų vis prie kokio prekybcentrio, lyg kam to reikėtų, visus išvarydavo iš mikriuko pusvalandžiui. O ir kelias buvo kraupus, kratė kaip bulvių maišus, neužsičiaupiantys australai praužė visą galvą savo žaidimais: „atspėk kas tai. Pagaliau 23valandą pasiekėme Bankoką, atvežė prie Khao San gatvės. Pati triukšmingiausia ir labiausia lankoma turistų gatvė Bankoke. Tikra turistų meka. Bandom ieškoti kažko ramaus nakvynei. Paieška užtrunka porą valandų. Aplankome viešbučius, kainuojančius nuo 150-1500batų. Pigiausiuose tai net akių nepakeldama darbuotoja meta tau raktą ant stalo, tipo eik pasižiūrėt kambario. Bekylant laiptais sutinki prostitutes ir supranti, kad nieko gero čia nelauk.

Tada prisiminėm savo gerą, jaukų viešbutuką šalia orouosto. Skambinam nors jau ir vėlai savininkui ir mūsų laimei jis turi laisvą kambariuką. Nusprendžiam truputį sulėtinti tempą bei pasilikti savaitėlei Bankoke. Visą laiką gyvenom Phurahong Homestay viešbutuke. Be galo mielas, tik vienas minusas, kad toloka iki centro. Bet jei reikia ramumos, tai pats tas. Nepagalvotum, kad tokia vieta gali būti mieste: vieta, kur auginamos vištos, prūdelis pilnas žuvies ir savininkai, kurie netik papasakos kaip kur nusigauti bet ir palepins pyragėliais, vaisiais. Šeiminkas kalba nors ir labai sunkiai angliškai. Deja, per kalėdas jo visi 8 nuomuojami kambariai buvo užimti bet netgi tada jis surado mums vietos pas save, pigesnį kambarį, kuriame kartais patys nakvodavo. Jo žmona irgi nuostabi moteris. Vos už 1,80lt mums išskalbdavo ir išlygindavo drabužius, vaišindavo vis tai šiuo tai tuo, bendraudavom tai tik su google translator nes mokėjo angliškai vos porą žodžių. Netgi padovanojo savo gamybos kokosų aliejų, parodė kaip jį gamina, bei bandė išmokyti įvairiausiu rankdarbių, kuriuos daro pati. Vienu žodžiu tikra ramybės oazė, žinoma jei netrugdo rytais 6 vienas už kitą garsiau giedantys gaidžiai bei naktimis bent 15 staugiančių šunų :)

Mūsų šeimininkė ir jos vienas iš 7 katinų, kuriuos ji tiesiog dievina. Vaikų neturi, nes nemėgsta jų. Kartu su ja auklėdavom katinus, priglaudėm priklydusį gaidį, gydėm jį ir maitinom aštriais makaronais, kuriuos jis dievino.

Šeimininkai :) su gaidžiu-peštuku, kuris didžiąją laiko dalį praleisdavo uždarytas narve, nes duodavo kitiems gaidžiams į kaulus.

Šitas katinukas, vardu Niuon :) irgi peštukas buvo, todėl pakaitomis uždarinėdavo jį kambaryje, kad kiti katukai galėtų ramiai pavaikščioti lauke.

Šeimininkės nuolatinės vaišės, pyragėliai, vaisiai :)

Keista bet šiame viešbutyje lankydavosi tik kiniečiai. Per visą savaitę tik juos ir matėm atvažiuojančius. Paskutinę dieną susipažinom su vienu kiniečiuu, 31metų programeriu Robinu, pats tardavo tai Lobin :)) turinčiu savo versliuką. Daug bendravom, jis labai domėjosi Lietuva bei širdingai kvietė atvažiuoti į Kiniją. Pasakodavo kaip rūpinasi savo darbuotojais ir vedasi kartais juos pavalgyt, pagert :)

V DALIS

Savaitėlė Bankoke arba pasiklydę autobuse

Dienos Bankoke slinko greit, o ypač greit praeidavo kai tekdavo 4 valandas prasėdėti kamščiuose.  Nuo viešbučio iki centro buvo kažkur 30km. Patys pasirinkom tokiu atstumu gyventi, nes pačiame centre surasti ramią vietelę buvo kažkaip misija neįmanoma. Apie vietinį transportą Bankoke galima parašyti visą knygą. Netgi yra atskiri žemėlapiai padedantys susigaudyti kur ir su kuo važiuoti mieste. Visad apsiklausinėdavom kokiu autobuso numeriu reikia važiuoti iki tam tikros vietos bet tai išvis nepadėdavo. Kaip ir žinojom į kokį autobusą sėsti, bet norint toliau pavažiuoti vėl susidurdavome su „no english“ situacija. Oj vargom ir buvo juokinga ir beviltiška. Pvz: norėdami aplankyti kokią vietą, užsirašom pavadinimus ant lapelių, net nusipiešiam gyvatę, jei norim į gyvačių fermą, parodom gatvėje vietiniams kur norim vykti. Jie parašo mums autobuso numerį. Įsėdam. Atėjus kontrolierei paaiškėja, kad jie ten nevažiuoja. Kontrolierė užrašo kitą autobuso numerį. Įlipam į kitą ir ką jūs galvojat: kita kontrolierė vėl purto galvą, ne tas autobusas, ir parašo numerį, iš kurio kątik išlipę buvom. Vienu žodžiu nesusipratimų nesusipratimai. Jie netik nežino kur jų autobusai važiuoja bet ir nežino kas yra METRO, nors galima sakyt tarptautinis žodis ir centre visur angliškai parašyta, bet autobuse pasakius „metro“, jie į tave žiūri stačiom akim ir nesupranta kur tu nori. Bandai ir vienaip ir kitaip laužyti liežuvį, imituoji traukinį, kuris po žeme važiuoja: nepadeda. Kartą išlipus iš autobuso, po kelių minučių vairuotojui dašuto kas tas metro, ir jis pradėjo linksėti galvą, kad važiuoja ten, nors prieš kelias minutes sakė nevažiuoja.
Kitą kartą dar geriau. Atvažiavom 39 numeriu į centrą, norint gryžti atgal, logiškai mąstant reikėtų pereiti į kitą gatvės pusę ir sėsti į tokį patį autobusą, ką mes ir padarėm. Perėjom į kitą pusę ir kadangi stotelėje parašyta, kad važiuoja toks numeris, laukiam autobuso. Pasirodo mūsų numeris ir kaip kulka šauna pro mus net nestabtelėdamas, nors mosikavom visaip rankom. Tailande jei nori, kad sustotų autobusas, reikia pamojuot nuleidus ranką, kitaip jis nestos nors ir turėtų stoti toje stotelėje. Taigi, pasiguodžiam, kad gal nematė mūsų vairuotojas. Laukiam dar pusvalanduką, atvažiuoja mūsų reikiamas autobusas bet vėlgi kaip kulka pro mus prašauna net nestodamas. Darosi nebeaišku.  Pasirodo nesvarbu, ką stotelėse rašo, yra pagrindinė stotelė, kurioje turi įlipti, ir artimiausiose stotelėse jis net nebestoja. Tą išsiaiškinę nupėdinom atgal kur būriavosi žmonės ir tik ten įsėdom į reikiamą autobusą. Dar linksmiau būna kai pasako, kad reikia lipti į 39, o tų 39-tų bent 5 spalvos: mėlynas, raudonas, baltas, orandžinis, rožinis. Ir kiekvienas vis kitur važiuoja. Negana to, ant kiekvienos autobuso spalvos yra dar vis kitokios spalvos autobuso kortelė, pagal kurią vėl kiekvienas vis kitur važiuoja. Taip ir važinėdavom mes: įlipam į autobusą, kitoje stotelėje mus išlaipina, mes vėl įlipam į kitą, anas vėl neten važiuoja. Linksmiausia tai kamščiai. Tokių matyt niekur kitur nėra pasaulyje. 4valandas judi vėžlio greitumu kokius 2kilometrus kol išvažiuoji iš traffic jam‘o.

Pavedė mus ir google maps. Susiradom vietą kurią norėjom aplankyt, susižiūrėjom kur yra, kaip nusigaut, o nuvažiaus į tą vietą pasirodo ten nieko nėra.

Buvom dar Grand Palace. Kaip ir A MUST dalykas būnant Bankoke. Ar buvo verta? Hm, na faktas, kad aplankėm. Turistų vėl milijonas. Įėjimas 400batų o praleidi ten vos 2valandas. Šiaip kas susiję su turistinėmis vietomis, tai balti žmonės moka keliasdešimt kartų daugiau negu vietiniai. Arba vietiniai išvis nemoka. Grand Palace įėjimas vietiniams nemokamas bei jie gali eiti kaip nori apsirengę. Tuo tarpu turistai turi būti ilgomis kelnėmis ir ilgomis rankovėmis. Kelnės tiks dar ne betkokios. Turi būti neaptemptos, plačios, krentančios. Jei neturit, tai galit atstovėję valandinę eilę išsinuomuoti už 200batų užstatą, kurį poto grąžins jums. Prieš Grand Palace savo darbą pradeda vietiniai, iš tolo jums šūkaudami ir rėkaudami, kad netinkamai esate apsirengę ir siūlo pirkti arba išnuomuoti tinkamus drabužius. Daug turistų susigundo šia apgaule. Kodėl apgaulė? Todėl, kad nemokamus drabužius kaip minėjau jums duoda jau šventyklos viduje, tik turite palikti užstatą, kurį grąžina jums išeinant o jei nusipirksite ar išsinuomuosite iš prie šventyklų sėdinčių vietinių, jums pinigų jie negrąžins. Netgi prieš įeinant į Grand palace iš tolo iš mikrofono nuolat angliškai perspėja nepirkti nieko iš vietinių, kad viskas yra perkama t.y bilietai Grand Palace viduje. Šiaip Tailande su korupcija neteko susidurti. Dažnai ant lankomų turistinių vietų būna užrašai, kad bilietus pirkti tik čia, nepasitikėti jei vietiniai kažką siūlo, taip pat ir prie sienos su Kambodža buvo užrašas, kad nemokėti niekam pinigų apart tik pačiame pasienyje. Vietiniai įsigudrina siūlydami „sutvarkyti“ visus mutinės reikaliukus už simbolinį mokestį, tik kad be jūsų pačių ten niekas nieko negali sutvarkyti :)

Bandymas verbuoti turistus :) Apdarų pirkimas.

Žmonių masės prie Grand Palace

Grand Palace viduje:

Ką dar nuveikėm Bankoke be to, kad sėdėdavom kamščiuose arba laukdavom neegzistuojančių autobusų? Slampinėdavom po vietinius turgus. Aplankėm didžiausią Tailande savaitgalio Chatuchak turgų, kuris vyksta šeštadienį-sekmadienį. Galima sakyti gariūnai. Kainos palyginus su atokesniais turgeliais tikrai didesnės. Šmutkės nuo 150-400batų, o paprastame, vietiniame lankomome turguje tą patį įsigysi už 20-150batų.

Turgus:

Prisipirkdavom gatvinio maisto ir eidavom į šalia esantį Chatuchak parką. Parke „sutikom“ aklą“ balandį, gal žodis aklas per švelnus nes atrodė gan kraupokai. Bandėm pamaitinti tokiu tai būdu.

Besėdint parke tekdavo dažnai pastebėti tiek jaunimą tiek senyvo amžiaus žmones bėgiojančius, sportuojančius. Reiškia rūpinasi savo sveikata. Parkuose, ypač jei tai savaitgalis, sugužėdavo daug vietinių: su šeimomis, vaikais, porelės ir žinoma savo Iphonais ir kitais Idalykėliais. Jie čia išprotėję dėl jų. Nesvarbu koks varganas atrodo žmogelis, jis vistiek turi naujausią Iphoną. Mes kukliai išsitraukdavom savo senutėlę Nokią nors retai kada naudodavomės telefonu. Keista bet nedažnai išgirsdavom skambutį iš išmaniųjų Iphonų. Dažniausiai telefonai skirti žaidimams, facebookui ir kitokioms pramogoms.

Ipod, Iphone, Ipad, Ichild :)

 Liūdnai apie šuniukus

Visame Tailande baisi padėtis dėl gyvūnų, t.y  kaip jais nesirūpinama. Kalbu apie naminius gyvūnus, pagrinde šunis. Jų tūkstančių, tūkstančiai gatvėse, kaimuose, salose, paplūdimiuose. Daugelis suluošinti, atviromis žaizdomis, vos ne kiekvienas turi odos problemų, kailis arba visiškai nuplikęs arba dalimis. Ima už širdies kai eidamas gatve matai leisgyvį šuniuką, kuris vargu ar rytoj dar bus gyvas. Padėtum, bet tokių čia tūkstančiai ir visi valkataujantys. Kiek teko domėtis tai žmonės įsigyja mažus šuniukus, kurie mieli ir gražūs o kai paauga tiesiog išmeta juos į gatvę. Daugelis šunų laukia prie gatvės nes žmonės nuolat meta šiukšles važiuodami, tad kartu būna ir maisto likučių. Kiti žmonės norėdami atsikratyti savo augintinio nuveža jį prie šventyklų. Čia gyvūnais rūpinasi vienuoliai, pamaitina juos, todėl šalia šventyklų dažnai būna po keliolika šunų. Teko skaityti apie kelias moteris, viena iš Jav kita vokietė, kurios pamačiusios tokią šunų situaciją Tailande, įkūrė globos namus ir rūpinasi gyvūnais, suteikdamos jiems minimalią medicininę pagalbą. Viena moteris dirba iki šiol Koh Chang saloje, kita dirbo Koh Phayam saloje o poto persikėlė į Chiang Mai. Kasmet jos netik rūpinasi bet ir kastruoja šunis nes valkataudami jie nekontroliuojamai dauginasi. Vienu žodžiu kraupi situacija su šunimis Tailande. Kartą padarėme vieno šuniuko gatvėje nuotrauką, vėliau persikėlus į kompiuterį ir apžiūrėjus iš arčiau pamatėm kad oda nuo kojų tiesiog nupuvusi, neaišku ar ilgai jis ištvėrė. Pikčiausia, kad Tailandas tikrai nėra kokia bėdžių šalis, kad negalėtų pasirūpinti gyvunais. Tokių tarnybų kaip Nuaras Lietuvoje vargu ar yra.

„Vakarienė“

Taigi per tuos Bankoko kamščius iš suplanuotų 3-4 vietų, kurias norėdavom aplankyti, tepavykdavo nuvykti vos į vieną per dieną. Muziejai užsidarydavo 16val, tad kartais netgi nespėdavom į juos. Netyčia užklydom į buvusį kalėjimą, kuris dabar jau muziejus. Kaip nekeista įėjimas buvo nemokamas. Muziejus toks, kad kiekvienoje kalėjimo kameroje buvo padėtas manekenas ir pavaizduota kaip anais laikais žmonės būdavo kankinami. Fantazijos tai netrūko kankintojams: nuo kaukolės atvėrimo ir druskos užbėrimo ant smegenų, iki odos nulupimo, kurią „sušerdavo“ pačiam kaliniui. Fuu… Greitai perbėgom muziejų, nes atėjom į jį likus vos keliom minutėm iki užsidarymo.

Kitomis dienomis praeidavom Khao San road-turistų meką. Kainos „afygienos“ jei kalbant nelietuviškai, bet jei nori fake diplomo ar vairuotojo pažymėjimo o galbūt visad svajojai tapti FBI agentu, lakūnu, būti amžinas studentas tai ši vieta kaip tik. Vos už 20lt gali įsigyti niekuom nuo orginalo nesiskiriančius pažymėjimus, kurie padaromi per 15min. Tarptautinis studento pažymėjimas gan populiarus dalykas, nes su juo gali gauti įvairių nuolaidų keliaujant, tad nenuostabu, kad keli turistai ant lapelio užrašinėjo savo duomenis. Pati Khao San gatvė niekada mums nekėlė didelio žavesio. Vakarais čia vieni per kitus garsiau muziką leidžia restoranai ir barai o keisčiausia, kad šioje gatvėje pilna guesthousų ir viešbučių. Nakvynė žinoma kiekvienam pagal skonį ir piniginę. Nori pigiai: bus. Viename guesthouse kaina už naktį 10lt bet ten dirbusi darbuotoja net akių nepakėlė kai atėjom, tik spėjom pagauti skrendantį link mūsų raktą. Suprask, eik pasižiūrėk kambario. Lipant girgždančiais laiptais ir galvojant ar atlaikys jie mūsų svorį sutinkam prostitutes, o atviros kambarių durys byloja, kad ramybės kažin ar čia verta ieškoti.

Khao San road dienos metu:

Kalėdų išvakarėse vis dar būnant Bankoke, prasieinam per vietinį naktinį turgų ir prisiperkam visokio gėrio. Šalimais buvo didelis Sapan Mai turgus, kur kas vakarą užklysdavom. Turėjom jau ir savo mėgstamas vietas, kur pirkdavom maistą bet vis dar stebindavom vietinius kai ramiai sau žyngsniuodavom tuguje, kur nebūdavo nė vieno turisto.  Kalėdų rytą taip pat užsukome į tą patį turgų. Mėsos skyriuje įkaušęs jaunimėlis bandė įsijausti į Kalėdų dvasią. Vargu ar jie bent supranta ką tos kalėdos reiškia, bet daugeliui tai kaip prisigėrimo šventė. Tiesa, jei mums dabar 2013-ieji metai, tai Tailande dabar 2556-ieji metai. Tik turistams jie deda antspaudus su 2013metais o realiai pas juos 2556-ieji.

Mūsų kūčių stalas:

Čia linksmasis jaunimas. Video, ką jie išdarinėjo galite pamatyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=HC6pKnmW8CE

Sapan Mai turgus:

Mėgstamiausi iešmeliai. Vietiniai vadinas juos tiesiog „mū“

Mūsų dienos meniu neapsieidavo be sultingųjų ananasų, kurie tiesiogine prasme mėtėsi gatvėse. 2lt už kilogramą.

Kitą  dieną Bankoke aplankėm Golden Mountain. Tiesiog eilinė šventykla, nuo kurios atsiveria Bankoko panorama. Nemokamai :) Tuo metu kai buvom, vietiniai ruošėsi kažkokiai tai ypatingai progai ir kabino vėliavėles. Nepasakyčiau, kad tai būtų saugiausias būdas tai daryti.

Mini Golden Mountain versija:

Dar pasiblaškius po Bankoką atrasdavom ne ką prastesnių nei Grand palace šventyklų, į kurias galėdavai užeiti nemokamai. Žinoma, būdavo aukų dėžutė, tad įmesti 20batų (1,80lt) nebūdavo labai didelis nuostolis mums.

Saulėlydžiai visame Tailande būdavo įspūdingi ir įspūdingiausi tada, kai mes važiuodavom autobusu ir negalėdavom sustoti ir įamžinti to grožio. Saulė visad atrodė milžiniška ir raudona. Vieną vakarą bebimbinėjant Bankoko centre ir dvejojant ar sėsti į autobusą ir sėdėti kamštyje ar dar palaukti, priėjome kažkokią tai parodą. Pastatas gan prabangus, viduje kiek supratome paroda, skirta karaliui bei jo viso gyvenimo nuopelnams. Nors ir neatitikome dress kodo (šortai ir sandalai manau nelabai dera su karališka šeima) bet vis dėlto buvom maloniai įleisti į vidų. Pažiūrėjom įvairių nuotraukų, filmukų iš karaliaus gyvenimo bei palikom savo palinkėjimą.Beto pats karalius pasirodo yra užkietėjęs fotografas. Nuotraukoje jo asmeninis fotoaparatas.


Tailando žmonės nesvietiškai myli savo karalių. Neseniai buvo jo 85metų jubiliejus tai matyt didesnė šventė nei nauji metai. Visame Tailande kabo dvi vėliavos: viena valstybinė, kita geltona-karališkosios šeimos. Jaunystėje karalius labai daug nuveikė savo žmonių labui, rūpinosi vandens tiekimu į kaimo vietoves, laukų drėkinimui. Netgi sulaukęs garbaus amžiaus ir sėdėdamas ratukuose jis nenustoja dirbti ir aukotis dėl savo tautos. Nenuostabu, kad jis yra taip mylimas ir gerbiamas šalyje. Kiekvieno Tailandiečio namuose, mašinoje, parduotuvėje galima rasti karaliaus nuotrauką.

Dar kitą dieną Bankoke nuvykome į gyvačių fermą. Ferma kažin ar geras pavadinimas, faktas, kad tai yra įkurta ligoninėje, kur jie gamina priešnuodžius bei augina gyvates. Įėjimas kainavo 200batų, sakyčiau nemažai kaip už kelias gyvates aptvaruose. Įspūdingiausia dalis buvo pačių gyvačių pasirodymas. Žinoma kilo įtarimas, kad vargšes jas kažkuom apdusina prieš pasirodymą, nes ne kokioj formoj jos ten buvo. Nors kai pagalvoji, kad kasdien kelis kartus jas traukia iš narvų ir daro pasirodymus gal jau nuo to jos apkvaitusios.  Na žodžiu kažko super duper nebuvo greičiau gailestį sukėlė gyvatėms.

Po gyvačių apsilankėme Lumpini parke. Dar vienas parkas pasisėdėjimui, pabėgiojimui ar pasivaikčiojimui. Su savo vietine fauna :)

Ir vėl sportas, sportas aplink :)

Kadangi Bankoke praleidome visą savaitę, o kiekviena diena buvo tokia karšta ir nė vieno debesėlio tai nusprendėme paieškoti kokio public baseinuko, kur galėtumėm įmerkti savo kojas. Galvojome apsilankyti viename vandens parke, bet sužinojus, kad įėjimas 600batų žmogui ir, kad per pastaruosius metus žuvo keli lankytojai, atmušė norą ten papramogauti. Pagooglinus paaiškėjo, kad didesni prekybos centrai turi ant stogo po baseiną, todėl pasišovėme į vieną tokį prekybcentrį. Galiu pasakyti, kad jų prekybos centrai „kietesni“ nei Lietuvoje. Žinoma, kai Bankoke gyvena tiek milijonų žmonių tai ir pramogos įvairausios. Pvz vienas aukštas skirtas visokiausiems kompiuteriniams žaidimams: gali muziką kurti, šokti, šaudyt, futbolą lošti t,t. Gan mažos avalynės kainos. Mandriausi Lady gaga stiliaus batukai vos 300-500batų ( 25-45lt).
Prekybcentris:

Kasdien pro mūsų gyvenamąją vietą pravažiuodavo žmogus su skambančiu varpeliu. Varpelis reiškia-ledai. Išgirdę jį lėkdavom į gatvę su atkištais 15batų (1,20lt). Jei paprasti ledai per banalu, galima pasiimti ledų sumuštinį. Bandelė į kurią sudeda ledų. Ledai namų gamybos, iš kokoso. Skanumėlis.

Nuo savo „namų“ Bankoke iki pagrindinės gatvės keliolika minučių važiuodavom su motoroleriu t.y taxi motoroleriu. O čia mūsų taksistai. Kadangi iki mūsų namų vingiavo siaura gatvelė, tai autobusai nevžinėjo ja. Jei tingit kasdien pėdinti po kelis kilometrus, tai vienintelis kelias-samdytis tokius taxi vairuotojus su motoroleriu.

Po savaitėlės Bankoke ir jaukios viešnagės Phurahong šeimoje, teko atsisveikinti ir keliauti toliau. Jau buvom pripratę keltis su gaidžiais ir šunų stūgavimu, ir Bankokas nebeatrodė toks klaidus, bemaž žinojom kaip patiems nusigauti į pagrindines stotis. Autobusų kaip ir traukinių stotys kelios ir tik iš tam tikrų stočių gali vykti į tam tikrus miestus. Nusprendžiam leistis toliau link Chumphon‘o miesto nes nesinori naujų metų praleisti Bangkoko šurmulyje. Tikrieji naujieji metai Tailande švenčiami balandžio mėnesį bet simboliškai sutinkami ir gruodžio mėnesį.

Dar keletas vaizdų iš Bankoko:

Chumphonas, Koh Phayamas ir staigmena….

Susirandam informaciją, kad pirmas traukinys į Chumphoną išvyksta prieš 7. Tad keliamės 05valandą, vėl autobuse bandom aiškinti, kad mes važiuojam iki Metro, beviltiška… Nesupranta jie tokio žodžio. Žinoma, įsėdus į vieną autobusą, paaiškėja, kad nevažiuoja jis ten, kur reikia ir kontrolierė užrašo ant lapelio į kokio numerio autobusą reikia mums sėsti. Spėkit kas buo toliau. Ogi įsėdus į nurodytą numerį, jis irgi „nevažiuoja“ ten kur reikia. Čia jau pradedi žmogus garsiai keiktis. Kontrolierė neima net pinigų šį kartą, išleidžia už kelių stotelių, kaip tik kur mums ir reikia. Vienu žodžiu nesupratom nieko bet patenkinti sėdam į metro ir lekiam į autobusų stotį. Tenais atsipūtę kišam pinigėlius ir prašom bilieto iki Chumpono. „Full“ (pilnas traukinys) it perkūnas iš giedro dangaus išgirstam. Kaip tai pilnas? Kaip suprast pilnas? Vis dar nesusigaudom. „Full, full“ kartoja bilietų pardavėjas, o tai kada ne full? 9,10 ir 11valandą irgi full traukiniai. Eiktu peklon galvojam. Bet geriau pagalvojus gi susiruošėm važiuoti likus iki naujų metų porai dienų. Tai ko norėt. Teks su autobusu važiuot. Išsiaiškinam su kokiu autobusu vykti iš traukinių stoties iki autobusų. Laukiam pusvalandį, valandą. Nėra autobuso. Pradedam žmonių klausinėti ar tikrai čia toks ir toks važiuoja į stoti. Nu važiuoja, važiuoja sako jie mums. Kiti autobusai jau spėjo po 10 kartų pravažiuot o mūsiškio net nesimato. Galiausiai po lygiai 2 valandų atvažiavo. Mūsų džiaugsmui autobusai ne tokie pilni į Chumphoną, nusiperkam bilietuką ir likus iki išvykimo nepilnai valandai nusprendžiam užkąsti. Pamiršom, kad punktualumas dar negimė čia. Autobusai  gali netik vėluoti bet ir ankščiau išvažiuoti. Atėjom prie autobuso likus pusvalandžiui iki išvykimo ir supratom, kad visi tik mūsų laukia. Išvykom pusvalandžiu ankščiau nei buvo sakyta. Autobusuose kaip ir visur kitur važiuojant maloniai siūbuoja ir migdo. Juolab kelionė 7valandos o km 450.

Atvykom jau sutemus. Buvom iš anksto užsisakę vietelę pernakvojimui. Kažkaip spėjau užmesti akį kažkada internete, kad autobusų stotis Chumpone yra už 13km nuo miesto. Galvojom, tikrai važinės koks vietinis transportas, tad nesukom dėl to galvos. O bereikalo. Atvykus vakare pasirodo nieks nebevažinėja jau tokiu metu. Nueinam į INFORMATION ir bergždžiai bandom išsiaiškinti kur yra Chumpon CENTRRRRRREEEEEE. Nesupranta jie kas čia do daiktas ir su kuo jis valgomas. Vėl vartom mes akis, kaip nežinot žodžio Centre. Pagaliau po keliolikos minučių mus nuveda prie porą žodžių mokančios bobulytės. Mokėjo ji tik žodžius Taxi 350baht. Už 13km mokėt 32litus. Aleiktu bobulyte, nebesvaik mes jai sakom. Pradedam žaisti jų žaidimą ir išdidžiai paklausiam „Are you sure??“ Bobulytė tesugeba išmekenti „nevermind“ kažin ar bent pati suprato ką tai reiškia. Ok, einam mes iš stoties, vistiek, kažkaip reikia nusigauti iki miesto. Prie stoties bariukas stovi. Einam „pasiklausti“.  Juokingai skamba „pasiklausti“ kai nesusišneki. Jau patys iš savęs juokiamės. Bariuko savininkas moka kelis angliškus žodžius, lyg ir norėtų padėt, bet nieks iš jo darbuotojų nenori mus vežti iki miesto. 13km biški toloka eit pėstute. Tada sugalvojam paskambinti į vietą, kur esam užsisakę nakvynę, gal pagailės tokių kaip mes valkatėlių ir atvažiuos pasiimti. Žinoma, paskambinus nieks nešneka angliškai, tai mes paprašom baro savininko paaiškinti situaciją ir papasakoti kur mes dabar esam. Viskas suveikė: už 10 min mus atvažiuoja pasiimti. Valio. Bet vėlgi klausimas, kiek užsiprašys už nuvežimą. Kiekvienas normalus viešbutis turėtų kaip ir nemokamai pasiimti atvykstančius svečius, bet mes jau pripratom prie staigmenų. Atvažiavo Tailandiečių pora, savininkai, mašinėlė naujutėlaitė, viduje kaip šaldytuve nuo kondicionieriaus. Parsiveža jie pas save, lyg ir 100batų reikės susimokėt sako, bet matyt jie pamiršo apie tai, mes „irgi“ taip ir likom nesumokėję už parvežimą. Gyvenom Palm sweet resort. Tegu jūsų neklaidina žodis resort, kaip minėjau resortas ir pašiūrė jiems yra resortas, svarbu gražiai skamba. 3kilometrai nuo miesto, kambariukas tikrai erdvus ir visai jaukus, o ir vonioje netgi vonia o ne dušas. Ko daugiau reikia. Mirkydavom purvus kasdien vonioje, gi nežinai kada vėl turėsi galimybę pasimėgauti šiltu vandeniu.
Kambarys:

Kitą dieną išsinuomuojam motorolerį. Norėjo be šalmų išnuomuot bet mes žinom kaip vietiniai policininkai mėgsta tokius turistus be šalmų, tad nesiruošiam tuštinti kišenes mokant baudas ir reikalaujam šalmų. Išgirstam keistą pasakymą, kad nuvažiuokit, išsinuomuot iš kitur šalmus. Ar pablūdot, nuomuojamės motorolerį vienoj vietoj ir dar papildomai šalmus kitur važiuot nuomuotis. Nebejuokaukit sakom. Nepatenkinta bobulytė suranda šiaip ne taip šalmus. Patarimas jei norit išsinuomuot motorolerį. Kuo daugiau dienų imat, tuo labiau kainą prašykit nuleist ir būtinai prašykit pasirašyti duoti popiergalį, kuriame turi būt išvardinta už ką esat atsakingi. Nepasirašinėkit tokių popiergalių, kur nurodyta, jog vagystės atveju jūs turit sumokėti savininkui motorolerio vertės sumą, kuri dažniausiai būna 4000-5000lt. Jei pamatot tokį punktą popiergalyje, eikit kitur ieškoti kur išsinuomuot motorolerį nebent labai norit sumokėt 4000lt vagystės atveju. Viename mieste mes praėjom gal 5 nuomos punktus kur radom, kad popiergalyje nebūtų tokio punkto. Jie net nedraudžia motorolerių kuriuos nuomuoja, tad visa atsakomybė-jums.

Na ką. Pirmyn su vėjeliu, greičiau gal su lietučiu. Nusprendėm aplankyt paplūdimį, esantį už 15km. Bevažiuojant prasidėjo baisus lietus. Stabtelim, palendam po kokių žmonių namo stogu, palaukiam kol praeis, toliau važiuojam ir taip be paliovos. Galiausiai prisimenam, kad turim pončus nuo lietaus. Problema išspręsta. Lekiam dabar jau nestodami. Lietus taip lyja, kad akyse vien vanduo. Nulėkus prie paplūdimio sutinkam tik vietinius besimaudančius. Mėgsta jie per audras pliuškentis, ir būtinai su drabužiais. Nepamatysit niekad vietinių su bikiniais o ir patiems nederėtų prie jų išsiplikinti. Ilgai neužsibūnam pliaže ir maunam atgal į miestą.


Mieste užeinam į prekybcentrį, ilgai ir ten neužsibūnam nes pernelyg įtarūs žvilgsniai pradeda mums nebepatikti. Tikriausiai todėl, kad atrodom kaip viščiukai šlapi kiaurai.

Taip Chumphone praleidžiam kelias dienas. Kasdien vis šen ten nuvažiuojam. Vieną dieną pasukom kažkuriuo keliuku, kuris mus nuvedė į vietinių šventę. Nelabai aišku ką jie ten šventė. Uždegdavo keistus „fejerverkus“ iš kurių ne tiek grožio kiek mirtis ausų būgneliams būdavo. Žinoma, ir vėl buvom vieninteliai turistai toje vietoje. Porą moteriškių pribėgo ir paprašė nusifotografuoti kartu. Ok, ok, žvaigžių statusas mums patinka. Atsilygindami mes ir jas nufotografuojam atminčiai.

Taip bevažinėdami atrandam siaurą keliuką į džiungles. Negi dabar nesužinosim kur jis veda. Sėdam ir važiuojam. Važiavimas gal netinkamas žodis, dardėjimas gal labiau. Vis juokaujam, kad reikia triukšmauti, kad išgąsdinti gyvates. Atpildui už ilgą kelionę gaunam tokį vaizdelį. Pasibūnam, pasidžiaugiam ir traukiam toliau.

Dar už keliolikos kilometrų privažiuojam kitą paplūdimį. Ten užtinkam vietinių šeimynėlę, susirinkusią paiškylaut. Smalsiai stebim kaip jie verda „skrybelėje“ ryžius ir netikėtai gaunam pakvietimą prisijungti prie jų. Vyriausioji moteriškė pasiteirauja ar valgysim, tai supratom kai pradėjo baksnoti į ryžius. Valgysim, valgysim, tikrai esam išalkę ir 10 kartų pakartojam „mai pet“ (tailandiečių kalba –neaštru). Moteriškytė greitai sutarkuoja papają, Tailande tai kone populiariausios salotos. Tas pats kas Lietuvoje balta mišrainė. Taigi pietums gaunam sticky rice, papajos salotų, sriubos ir kokosą atsigėrimui. Pirmą šaukštą Mantas įsideda į burną ir iš jo sustingusios grimasos suprantu, kad nelengva bus viską suvalgyt. Jis atsisuka į mane ir iš akių matau, kad ieško vandens. Bet juk sakėm, kad aštriai nevalgom. „Neaštru, neaštru“ paporina bobulytė šalia. Ką tu sakai, galvoju. Bandau ragauti ir … o šventa karve. Pati papaja tokia aštri, kad ašaros byra. Nu ką, „atsiraitojam“ rankoves ir kimbam į darbą. Reikia iš mandagumo bent suvalgyti viską. Su kiekvienu kąsnių išgeriam po stiklinę vandens. Sriuba labai priminė rūgštynių sriubą, tik šaltą. Pasibuvom taip porą valandėlių. Smagumėlis. Jaučiamės truputį įsibrovėliai į šeimos iškylą, pavaišinam juos turėtais sausainiais. Sukam galvą gal reiktų pasiūlyti pinigėlių už tai, kad pavalgydino mus, bet vos tik parodžius jiems kupiūrą jie iškart griežtai papurtė galvą Netgi mažylis valgydamas vis raukėsi nuo aštrumo, kaip supratom tiesiog vaikai pratinami nuo mažens prie aštraus maisto. Diena buvo nuostabi.

Akimirkos iš iškylos su vietiniais:

Gryžę į miestą užsukom į vietinį turgelį, pasiėmėm savo beskonių ryžių. Kaip visad prisistatė alkana kompanija.

Kai tik atvykom į Tailandą, Mantas užsikepė paragauti legendinio vaisių karaliaus Duriano. Legendinis dėl savo smarvės, dvokia kaip supuvusi mėsa, todėl yra uždraustas įsinešti į viešbučius, parduotuves bei kitas uždaras patalpas. Slinko dienos o mes kaip neparagavom taip neparagavom šio vaisiaus. Gan brangokas buvo: skiltelė 7-8lt. Vis laukėm progos kada čia nusipirkus ir paragavus. Gatvėje einant iš tolo žinodavai, kad pardavinėja šiuos vaisius, nes kvapas riesdavo nosį jau už keliolikos metrų. O paragavom mes duriano visai netikėtai. Chumphone eilinį kartą važinėjom motoroleriu kur akys matė. Vėl po kažkokius neaiškius miškus klaidžiojom ir netikėtai užuodėm šio vaisiaus dvoką. Po kelių minučių privažiavom kaip supratom durian vaisių „fabrikėlį“. Fabrikėlis toks, kad čia atvežami vaisiai, kur keliasdešimt žmonių juos tiesiog pjausto, supakauoja pardavimui. Kažkaip nekeista, kad fabrikėlis viduryje miško, nes tokią smarvę mieste vargu ar kas pakęstų. Fabrikėlio viršininkas ištiesia mums šviežiai išlukštentą durianą ir visų akys nukrypsta į mus. Tikriausiai visi tikisi, kad pradėsim raukytis ar net galiausiai apsivemsim. Įkvepiam oro ir ragaujam. Pats vaisius gan įdomios tekstūros. Kreminis, slidus, kurį imant su pirštais tiesiog tyžta. Labai saldus, gal net per saldus. Valgant to bjauraus kvapo nesijaučia. Didvyriškai suvalgom viską ką davė ir jaučiam kaip darbuotojai prapliumpa juoktis. Matyt nesitikėjo, kad tai gerai susidorosim. Viršininkas išdidžiai pareiškia-100batų. Ok, va ir įkliuvom. Suvalgėm, o dabar susimokėt reikia. Traukiu pinigus bet višrininkas tik šypteli ir papurto galvą. Matyt norėjo pasakyt, kad už tokią sumą suvalgėm duriano.Taigi, nemokamai paragavom to išsvajoto vaisiaus. Deja viduje fotografuoti mums neleido. Pajuokauju, kad galbūt čia nelegalūs durianai. O čia prie fabrikėlio suversti durianai:

Kitomis dienomis vėl lėkdavom į paplūdimį. Yra du paplūdymiai netoli Chumphono: Savi ir Thung Wua Laen. Iki vieno 15km, iki kito 25km. Su motoroleriu tai niekų darbas. Kadangi dienos buvo labai vėjuotos, tad paplūdymiai nebuvo ramūs o ir vanduo gan drumzlinas. Bet tai buvo tikras rojus kiter‘iams. Sebastianui iš Vokietijos tai pats geriausias oras kaip ir kitiems čia atvykusiems pakaitinti užsieniečiams. Su susižavėjimu stebėjom kaip jie kyla kelis metrus į orą ir švelniai nusileidžia ant bangų. Pietums pasiimam mūsų „numylėtųjų“ ryžių ir makaronų bei toliau stebim gyvenimą prie jūros.

Tailandiečiai išprotėję dėl vaikų. Tokios meilės dar neteko matyti. Nesvarbu, kad jie mato vaiką pirmą kartą, kiekvienas svetimas žmogus prieis, pakalbins, pakybins, pakiurkins vaiką, paglostys, nufotografuos. Vaikai čia apsupti begalinės meilės ir dėmesio. Jei važiuojant autobusu įlipa mama su vaiku, visi kiti čia esantys keleiviai elgiasi taip lyg tas vaikutis būtų jų giminaitis. Jis pradeda keliauti iš rankų į rankas, myluojamas, bučiuojamas.

Ananasų plantacijos:

Palmių alėja:

Viena iš įdomesnių mūsų pasivažinėjimų buvo po ananasų laikus. Pasukom eilinį kartą neaiškiais keliukais kol privažiavom ananasų plantacijas. Kiek tik akys užmato. Vienur vos pradėję užsimegzti anasasiukai, kitur jau paūgėję, dar kitur jau visai dideli, nuo savo svorio nulinkę ar net nukritę ant žemės. Sugriešijom ir suvalgėm porą. Galvojom, gal vietoj suvalgyto anasaso užkabinti kelis pinigėlius.

Vakarop vėl vaikštom po miestą nes būtent vakare atgyja visas gyvenimas. Susigundom „stebuklingais“ ledais, kurie nekrenta iš puodelio. Atminčiai įamžinam pardavėjus o jie padaro tą patį su mumis.

Taip Chumphone prabėga dar kelios dienos. Artėja diena, kai reikės vėl važiuoti į artimiausią šalį prasitęsti vizą. Nuspręndžiam iš Chumphono važiuoti į Ranongą, iš ten keliom dienom į Koh Phayam salą, kuroje jau buvom ir kurioje mums taip patiko. O tada gryžus atgal į Ranongą pasidaryti vizą run‘ą Burmoje.

Kelias iš Chumphono į Ranongą pasiekiamas tik autobusu ar mikriukais. Traukiniai nevažiuoja. Nevažiuoja nes kelias toks kalnuotas, kad mažai nusileidžia Amerikietiškiems kalniukams. Važiuojam mes su mirkiuku, prieš įlipant moteris pasiima iškart maišelį iš vairuotojo. Ne visų skrandžiai atlaiko tokius kalnelius, likus keliems kilometrams iki Ranongo sustreikuoja ir mūsų skrandukai. Kadangi jau tokiu maršrutu esam važiavę tai Ranonge lekiam tiesiai iki perkėlos, iš ten su laivuku plaukiam į Koh Phayamą. Pirmą kartą kai ten buvom, apsistojom Vijit bungalows, patiko. Kelias dienas prieš ten nuvykstant, pasiteiravau el. paštu ar neturi laisvų kartais vietų. Deja, atsakymas buvo neigiamas. Plaukiant dar kartą pasiskambinam, o gal visdėlto jau turit vietų, deja. Ir visdėlto nuplaukus iš išsinuomavus motorolerį surizikuojam ir nuvažiuojam į Vijit. Bingo, turi vietų. Gaunam Budget bungalow už 300batų ir tik vakare suprantam, kodėl kaina juokinga. Namukas netoli generatoriaus, kuris kaukia kaip 10 traktorių o jį išjungia tik 05 ryto. Ir dar varlė lyg šaipydamasi iš mūsų naktį prisideda prie generatoriaus orkestro. Ryte nusprendžiam persikelti į kitą vietą, kurią jau ankščiau buvom nusižiūrėję. Jansoms bungalows-500batų nakčiai, erdvus kmabariukas. Keista, kad šeiminkė neužsirašė mums atvykus jokių duomenų, susimokėti irgi tik išvykstant.

Kaip ankščiau minėjom Koh Phayamas tai visiškas atsipalaidavimas ir ramuma. Beveik negyvenama sala. Vienintelis „vakarėlis“ buvo gyvas koncertas Long beache, į kurį matyt suvažiavo visi saloje esantys turistai, netgi visi 50.

Koh Phayam vaizdai:

Saloje pasigaunam mūsų akiai įdomiai atrodanį vaikinuką, pafotografuojam. Kad bent žodį būtų ištaręs nepasitenkinimo, ar nesutikęs. Visi tokie malonūs, tokie atsipalaidavę, o vaikinai tai vos ne kiekvienas kaip manekenas. Long beache susipažystam su „kalėdų seneliu“. Tokią jam davėm pravardę dėl jo išvaizdos. Tai senyvo amžiaus žmogelis, italas, kuris jau 14metų pragyveno Indijoje, o dabar kelis metus gyvena Koh Phayam‘e, turi savo „versliuką“, gamina rankų darbo žiedus, ir kitokius papuošalus. Papuošalai tikrai įstabūs, kiekvienas su įmantriausiom smulkmenom, deimantukais, akmenukais. Kainos-900lt. Pasvarstėm, kad jam užtenka per mėnesį parduoti bent vieną savo dirbinį, kad galėtų laisvai čia gyventi. Dar susipažystam su Lhatita, linksma moterimi, kuri pardavinėja savo rankų darbo „tašiukus“.

„Kalėdų senelis“ ir Lhatita:

Koh Phayame praleidom kelias dienas. Veikti nėra ką. Atsikeli, nuvažiuoji pavalgai, nuvažiuoji iki paplūdimio, pasipliuškeni šiltame vandenuke, vėl nuvažiuoji pavalgyt, vakare nuvažiuoji į Long beach‘ą palydėti saulės ir miegot.  Be ryžių ir makaronų savo menu paįvairindavom keptu ant grotelių viščiuku. Susiradom vaikinuką, kuris kepa viščiukus. Davėm jam Mr. Chicken pravardę, jam tai labai patiko. Tailande populiaru pasivadinti Mr vardu: Mr. Trip Mr, Gao, Mr. Pon ir t.t. Juokėmės, kad atvažiavę po kelių metų, rasim savo Mr. Chicken atidariusį restoraną su tokiu pat pavadinimu.

Dar pagainiodavom krabus, kurie visu savo kiautu mūsų nekentė, kad neduodavom jiems ramybės:

Paskutinė diena nepraėjo be cirkų. Pamenat rašėm, kad atvykus į Jansoms bungalows šeimininkė neužsirašė jokių duomenų, nieko. Išvykstant ji pareiškia, kad buvom 4 dienas. Atrodo saulėje neperkaitom bet aš prisimenu, kad buvom tik 3 dienas. Tikrai nežadam mokėti už 4 dienas, jei gyvenom tik 3. Penkioliką minučių aiškinamės su šeimininke, rodom laivo bilietus įrodančius kada atvykom į salą ir tegu ji čia nekabina mums makaronų. Galiausiai šeimininkė nusileidžia ir sumokam už 3 dienas.

Artėjo diena kai reikėjo važiuoti į Burmą prasitęsti vizos. Kadangi Burmoje situacija ne kokia ir tai nėra saugiausia šalis pasaulyje, nusprendžiam važiuoti su vietinės agentūros pagalba. Dar kartą įsitikinom, kad kuo biednesnė šalis tuo labiau išsidirbinėja. Prieš kelis metus kai keliavom po Afriką didžiausias šokas buvo, kad priimdavo tik naujausių metų dolerius. Kaip kokie išprotėję apžiūrinėja dolerius, kad nebūtų neduok dieve sulenktas ar truputį suglamžytas. Vienu žodžiu nuo proto nušokę žmonės. Tas pats ir Burmoje. Burmos viza kainuoja 10dolerių, bet tie doleriai turi būti nauji, vos ne iš gamyklos, kitaip negausi vizos. Todėl vietiniai pardavinėja tokius naujus dolerius žymiai didesniu kursu bet kitos išeities nėra. Parplaukę į Ranongą susitinkam su žmogum, kuris turi pasirūpinti mūsų kelione į Burmą. Ranongą nuo Burmos skiria vos keliolika kilometrų, todėl tai populiarus „taškas“ prasitęsti vizą. Gaunam savo 10 doleriukų, atsakingai juos įsidedam į knygą, neduok dieve suglamžysim, ir einam prie Tailando pasienio posto, išsiregistravimui. Poto reiktų sėsti į valtelę, kuri mus nuplukdytų iki Burmos posto, esančio už keliolikos  kilometrų, ten gavę Burmos vizą pasivaikščiotumėm 10min krante, sėstumėm atgal į valtelę, gryžtam į Ranongą, ir vėl gaunam Tailando vizą 15dienų. Visą procedūrą žinojom mintinai nes ne kartą skaitėm apie tai internete. Burmoje išlipus į krantą vietiniai iškart siūlo: marihuaną, viagrą, viskį, heroiną, kokainą ir kitokį š… Jei nusipirksi kažką nelegalaus, tie patys pardavėjai iškart praneša apie tave policijai ir dar nespėjus tau parplaukti iki Ranongo, tave sulaikys policija o kaip baigsis toliau jau geriau nežinot. Taigi, mes stovim Ranonge, prieplaukoje prie Tailando išvykimo posto. Pateikiam savo pasus ir laukiam. Ir štai prasidėjo visos linkmybės. Noriu paminėti, kad jau 2 dienas buvom viršiję savo Tailande buvimo laiką  bet tai padarėm sąmoningai, nes bet kokiu atveju nenorėjom išvažiuojant iš Tailando dėl dviejų dienų kažkur lėkti vėl prasitęsti vizos. Tad dvi dienas buvom ilgiau nei viza leidžia, tada susimoki baudą: 500 batų-už dieną. Linksmybės tame, kad šiame poste, t,y Ranonge, mūsų vargana Lietuvėle negali gauti vizos. Išmušė prakaitas, akys išsprogo mūsų. Pareigūnas aiškina, kad mes galim vykti į Burmą bet parvykti negalėsim, nes šitame poste neišduoda Lietuvai vizos. O parvykti gi mums reikia, gi skrydis atgal tai iš Bankoko. Tai ką daryt??? Jau isteriškai klausiam pareigūno. Važiuokit į Malaiziją, ten gausit vizą, išgirstam atsakymą. Į Malaiziją… už 800km, kelionė truks minimum parą laiko, ir mums dar prisidės bauda už 3-čią dieną. Netekę amo skambinam į agentūrą, iš kurios pirkom šią vizos paslaugą. Klausiam kame reikalas, kodėl nesakė, kad Lietuvai neišduoda čia vizų. Žinoma, lengviausia kitus kaltinti, patys kalti, kad nepasidomėjom, tiesiog mums net į galvą neatėjo, kad taip gali būti, kad gali vizos neišduoti šiame poste. Vargana ta mūsų Lietuva, pastoviai visur skriaudžia. Žmogus iš agentūros apsimeta nieko nežinąs o mes reikalaujam grąžinti pingus, juk vizos taip ir negavom. Grąžino…bet ne visus. Sugebėjo sau pasilikti nemažą dalį tik neaišku už ką, anot jo, tai už nuvežimą  nuo vienos vietos į kitą. Vežė gal 500metrų…. Jaučiamės pikti ir vis dar negalim atsigauti nuo šoko. Visi planai sugriuvo. Reikia greitai spręsti kur važiuoti tą vizą prasitęsti. Iki Malaizijos toli ir dar neaišku ar tikrai ją ten duos. Belieka Kambodža, į kurią jau  buvom nuvykę. Visa mūsų kelionė kaip koks Dejavu. Sugebėjom pabuvoti net keliose vietose po du kartus. Lekiam į stotį ir ieškom autobuso į Bankoką, iš ten reikės į Kambodžos pasienį. Dideliu autobusu riedam į Bangkoką. Vėl 7valandos kelio. Atvykstam į Bankoką beveik vidurnaktį. Abejojam ar verta ieškoti nakvynės, nes planuojam į Kambožą važiuoti pačiu pirmu autobusu, kuris…neaišku net kada bus. Taigi, naktis stotyje. „Rozetės“ kaip tyčia visos užklijuotos, tad nėra kur pasikrauti laptopo. Bandom klausti, gal pardavėjai gatvėje leistų prisijungti prie jų  „rozetės“. Šie nepabodi nuplėšti paskutinių kelnių ir užsirašo 20batų. Pf… nemokėsim. Susirandam 7/11 parduotuvę, kur malonios pardavėjos nemokamai sutinka pakrauti mums kompiuterį. 7/11 parduotuvė tai mažytė parduotuvytė, kur gali nusipirkti nuo maisto iki šampūno, žemėlapio ar kitokio mažmožio. Jų baisiai daug šalyje. Vos kas 10 metrų vis po vieną stovi.

Autobusų stotis naktį uždaryta. Jei tikėt vietiniais, atsidaro 7 ryto, arba 4 ryto, arba 5 ryto, arba 8 ryto. Tiek skirtingų atsakymų išgirdom kai bandėm sužinot, kada gi atsidaro stotis. Taigi kiekvienas vis sakydavo kitokį laiką. Taip ir šmirinėjom visą naktį po stotį: pirmyn, atgal, bandydami išvengti tarakonų ar žiurkių, laviruojančių tarp kojų. Sugalvojom, kad visai neblogai būtų nusiprausti. Apie žodį „shower“ nėra nė kalbos, tad imituojam prausimosi ir galvos trinkimo judesius. Gaunam nuorodas kur eiti. Pasinaudoti dušu kainuoja 1,20lt. 10 kartų perklausia ar yra „hot“ waterrrrrrr??? Hot, hot water??? Yes, yes, hot,waterrrr, yes-išgirstam. Ok, yes, tai yes. Tik nuėjus į duša ir pamačius vieną čiaupą supratom, kad „hot watter“ visdėlto čia nėra ir nebus.

Taksi iki Kambodžos

Sėdim ir laukiam ryto, o laikas taip lėtai eina. Ir sugalvojom crazy dalyką. Važiuojam iki Kambodžos su taksi. Iki pasienio 250km. Jei lauksim ryto ir važiuosim su autobusu, kuris važiuoja 5-6valandas,  tai papulsim nuvažiavę į visą turistų masę ir neaišku kada mes praeisiim visą tą pasienį. Apsmąstom kokios kosminės galėtų būti kainos važiuoti su taksi, apgalvojam kiek galim sau leisti ir kiek galim nusiderėti. Taksistų stotyje visas tuntas. Lošia kortomis, juokauja bet kaip tyčia niekam net neužkliūnam, niekas net nepaklausia ar norim kur važiuoti. Skenuojam veidus, jei jau važiuoti tai su pailsėjusiu, tvarkingu taksistu. Pirmas bandymas: How much to Cambodia? Iš pradžių gal nelabai suprato taksistas, visdėlto atrodom apgailėtinai, nusiplūkę, nuvargę ir nelabai tikriausiai pagal jį įkandantys taksi paslaugas. „4000baht“ išdidžiai atšauna jis. Mes vos nepaspringtsam. Pablūdo. Skaitėm internete, kad už tokį atstumą normali kaina būtų apie 2000batų. Vis labiau artėjam prie minties, kad teks važiuot su autobusu. Mums nueinant nuo taksisto dar tolumoje girdžiu krentant kainą iki 3500batų. Ne, vistiek brangu. Sėdim, lūkuriuojam. Matom kitą taksistą. Pabandom dar kartą. Ok. Dublis numeris du: How much to Cambodia?? „2000baht sir“ -nuskamba atsakymas. Ooo, čia jau labiau mums patinka. Dabar beliko išsiaiškint kada atsidaro pasienis. Nėra reikalo ten vykti naktį jei pasienis tik ryte atsidaro. Susitariam su taksistu, kad mes jam paskambinsim gal kokią 04ryto ir tada važiuosim jau, o iki tol paliepiam jam pailsėt, pamiegot. Jis netgi pasiūlo mums permiegot nemokamai pas save kažkur namie, bet sužinojus, kad ten dar bent 6 žmonės miega, nusprendžiam, kad pasėdėsim stotyje.

Žinia, kad du išprotėję turistai ruošiasi važiuoti su taksi į Kambodžą greitai apskriejo visą stotį. Kars nuo karto prieidavo taksisktai siūlydami važiuoti su jais bet kainą vis dar prilaikydavo iki 3500batų. Dabar mums rūpėjo išsiaiškinti per kiek laiko mes įveiksim 250km. Vieno senuko taksisto klausiam per kiek laiko nuvažiuotų jis. „4000baht“ išgirstam atsakymą. Dieve, ne už kiek, o „how long does it take??, how long? Thailand-Cambodia, vrum vrum, vrum…“ imituojam vairavimą?  „How long? 1hour, 2hours, 3 hours, ??“ nepasiduodam mes ir vis klausinėjam, banksnojam į laikrodį. Atsakymas: „Bus 400baht“….. Nu kaip su šlapiu skuduru… rimtai.

Dar apgalvojam planą kur trauksim po vizų. Planuose liko aplankyti Chiang Mai bet vien kelionė nuo Bankoko iki Chiang Mai truktų 9-12val, o dar iki Bankoko parsigaut. Nusprendžiam, kad paliksim viršutinę Tailando dalį kitam kartui, o dabar lėksim į Trat‘o miestą, iš ten į Koh Kood salą apie kurią daug gražių atsiliepimų skaitėm. Taip praleidžiam naktį beslampinėdami stotyje. Šilta, gal koks +28 naktį tai galime ramiai būt gatvėje. Paryčiais prieš 06val skambinam savo pirmajam vairuotojui, prašom atvažiuoti, lėksim vizų į Kambodžą. „Hello sir, we are at Sai Tai Mai bus station….“ bandom aiškint kur atvažiuot, dar priduriam visiem tailandiečiam iki kaulo žinomą frazę „same, same“, galvodami, kad tikrai supras, jog mes laukiam toje pačioje vietoje kur ir kalbėjom su juo prieš kelias valandas. Sako atavžiuos už 15min. Ok. Laukiam. Po 25min vėl skambinam: susišnekėti beveik neįmanoma, tik išgirstam, kad jis mūsų laukia Ekamai autobusų stotyje. Nu rupūs miltai nesikeikiant, kokia Ekamai stotis, gi Sai Tai Mai stotyje esam, gi pats čia buvo nesenai, kokio velnio jis į Ekamai nuvažiavo…. aiškinam, kad mes net ne ten esam.. „sorry, sorry, sir…“ dar 20min prašo palaukt. Nelabai įsivaizduojam kokioje jis stotyje bet įsivaizduojant Bankoko dydį tai gali būt kažkur už 30km ar daugiau. Galiausiai prie mūsų prieina nepažįstamas žmogus, taksistas, ir liepia eit su juo. Neisim, laukiam savo vairuotojo. O taksistas vistiek liepia eit, veš mus į Kambodžą, suprask draugas to kito taksisto. Netikim, skambinam savajam. Nu rimtai draugas pasirodo, tik nesuprantam, kodėl ne jis pats veža mus o jo draugas. Spėliojam, gal mūsiškis pasiklydo, visko gali būt. Susėdam į mašiną, tiksliau šaldytuvą, nes viduje temperatūra gal vos 17 laipsnių. Nesuprantami tie žmonės. Parduotuvėse, metro, autobusuose temperatūra dėl kondicionierių vos 15-17 laipsnių kai lauke +33 būna. Patys reklamuoja per TV gėralus, tabletes nuo tokių „kondyškių“ kai peršala žmonės… vienu žodžiu, nesuprantam mes tokių dalykų. Vos įsėdus nulūžtam ir visą kelią snūduriuojam. Pastebim vairuotoją susimokant už važiavimą mokamu keliu, kaina 30batų. Jau nusiteikiu, kad nuvažiavus prašys ir už tai duoti pinigų. Lekia taksistas kiek leidžia jo mašinukas, kartą tik sustoja užsipilti dujų, kurių kaina kaip ir benzino tik vos mažesnė nei Lietuvoje. Apskaičiavę kokį atstumą jis suvažinės ir kiek mes jam sumokėsim, nelabai aišku ką jis uždirbs.

09 valandą sustojam prie Kambodžos pasienio. Kaip ir tikėjau, vairuotojas paprašo sumokėti 100batų papildomai už mokamą kelią. Žinom, kad jis sumokėjo ne daugiau 30 batų, todėl tiek ir teduodam, nėr čia ko mulkių ieškot.

Pasienis: jau žinoma mums vieta. Drąsiai žingsniuojam prie Tailando pasienio punkto, išsiregistruoti. Pasienietis linksmai praneša, kad turim susimokėt už virštytas dienas. Žinom, viskas gerai. Susimokam, gaunam antspaudus ir pėdinam iki Kambodžos pasienio. Oj kaip skiriasi žmonės. Tailande pasieniečiai tokie linksmi, šypsosi, o čia veidai rūškani, net bijai paklaust konors. Susitvarkom ir čia reikaliukus gan greit. Na ką, mes jau vėl Kambodžoje. Galvojam apeiti garbės ratą prie pasienio ir žingsniuoti atgal į Tailando pasienį, atgal į Tailandą. Ratą apėjom per 3minutes, dar padvejojom gal taip greit neiti atgal bet surizikuojam. Su šypsena pasitinkam 20 rusų turistų, kuriuos kaip koks grobuonis vedasi mūsų „malonusis“ vyrukas, kurį sutikom pirmą kartą čia. „Įkliuvo“ pagalvojam. Tiesa, pabandėm pasidomėti kiek nuo Kambodžos pasienio iki Siem Reapo kainuotų taksi. Kaina prasidėjo nuo 40dolerių. Jei pamenat, rašėm, kad iš Fake terminalo taksisktai prašė 48$. Tad manau sėkmingai galima nusiderėti iki 25$ prie pat pasienio ir nereikia važiuoti į netikrą autobusų stotį ir gadinti sau nervų, svarbu susirasti 4 žmonių grupelę, kad taksi būtų pigesnis.

Susitvarkom viską pasienyje ir su šyspenom keliaujam į paskutinį punktą: Tailando pasienį gauti vizą vėl 15dienų. Truputį nervina kas 15 dienų prasitesinėti vizą bet tokią kainą mokam už tai, jog per žioplumą nepasidarėm Lietuvoje 2 mėnesių vizą. Pasienyje prie mūsų prieina darbuotoja ir plačiai nusišypsojus pasiūlo papildomai sumokėjus 9 litus praeiti be eilės. Sutinkam, juolab eilė atrodo begalinė. Atsistojam vos ne viduryje tako ir laukiam savo sutavarkytos vizos. Šalia stebim kitą darbuotoją, kuris ar iš neturėjimo ką veikti ar šiaip labai svarbi persona norėjo pasirodyti kas 2minutes reguliuodavo žmonių eilės tiesumą. Kaip mažus vaikus pastumdydavo į priekį, į šoną, liepdavo pasispausti, atsitraukti, bet visa tai tik vietiniams. Pro mumis praeidavom kaip pro tuščią vietą. Galiausiai sulaukiam sutvarkytos vizos ir be eilės praeinam pasienį. Valio, svarbiausias dalykas padarytas. Galime lengviau atsikvėpti.

VI DALIS

Nepaprasta Koh Kood sala

Toliau planuose Trat‘o miestelis. Reiktų šiandien bent iki jo nusigauti, atstumas nuo pasienio 250km. Prie pat pasienio šūkalioja jau vaikinukai klausdami kur važiuojam: „ Trat“ atsakom. „500baht!“ atsako jie. Pašėlo!!!!! Už tokią kainą galima nuvykti 800km. Spėjam, kad juos įdarbina mikriukų vairuotojai surinkti žmones o jie nekukliai užsikelia sau kainą. Einam toliau, svarbu niekad neskubėti ir neužkibti ant jų kabliukų. Paėjėję toliau randam vėl kelis maršrutinius. Kaina 220batų, tik važiuoja, kaip išsiaiškinom vėliau iki Chanthaburi miesto. Tiesiai į Tratą nuo pasienio nevažiuoja niekas pasirodo. Iš Chanthaburi reikia imti kitą mikriuką už 70batų, kuris veža į Trat‘ą.
Kelionė nuo pasienio iki Chanthaburi truko visas 5valandas. Po 2valandų kelionės buvom įveikę 30kilometrų… Vairuotojas vis stoviniuodavo kas 5minutes, tai pasiimdavo kokį siuntinį, tai įlaipindavo žmogų, išlaipindavo. 250km-5valandas. Jau turėjo po tiek laiko nebestebinti tokie dalykai bet vis dar kraipydavom galvas, kaip jie taip sugeba.

Pasiekėm Trat‘ą jau pavakare nors dar buvo šiek tiek šviesu. Miestelis nedidukas, internete rašyta, kad čia neišleisi daug, kad ir kaip norėtum. Iš dalies tiesa. Nakvynė tikrai pigi 150-300batų. Pasivaikščioję randam kur apsistoti – Pop guesthouse. Paprasti, very basic kambariai su karštu vandeniu. Svarbu iki rytojaus išsimiegot o ryte plaukiam į Koh Kood salą. Bilietus į salą įsigyti galima bet kuriame guesthouse, viešbutyje ar agentūroje. Į vieną pusę Koh Kut express boat‘as žmogui 350batų. Plaukia 2valandas (atstumas nuo kranto 70km). Plaukia tik kartą per dieną, 12:30. Plaukia dar toks pats laivas pusvalandžiu ankščiau, kaina tokia pati, tik laivas gal šiek tiek naujesnis ir vadinasi Koh kood Princess. Už tą pačią kainą 350batų jus nuveža iki prieplaukos, kuri yra 11km nuo miesto bei jau nuplaukus į Koh Kood salą, nemokamai nuveš į kokią norite vietą: t.y guesthousą ar viešbutį. Plaukiant mes net nežinojome kur apsistosite tad įlipome kartu su visais turistais į mašiną ir pakeliui išlipome. Visur Trat‘e skelbiama, kad už 350batų gauni laivą+nemokamą taksi. Tas nemokamas nėra toks nemokamas nes vietiniai moka tik 300batų už laivą tai reiškia, kad 50batų visdėlto yra kaina už taksi. Taksi neįsivaizduokite tikrą taksi mašiną, tai bus tiesiog pikapas su padarytomis sėdynėmis, o jei nebus vietos, reiks įsikibti į mašinos rėmus ir važiuoti atsistojus.

Vakarą praleidome Trat’e. Šalia mūsų buo bokso mokykla, kurioje buvęs čempionas mokino mokinius.

Naktis praeina ramiai tik eilinį kartą naktį gryžę rusų turistai sukelia triukšmo. Kažkas neapsikentęs subara juos ir visi sumingam. Ryte nuveža į prieplauką tik neaišku kodėl 10:30 nors laivas išplaukia tik 12:30. Kaip paaiškėjo, galima pasirinkti, kad nuvežtų ir vėliau nes kursuoja dvi mašinos skirtingais laikais. Visdėlto nebuvo aišku, kam vežti žmones taip anksti kai lieka dar pusantros valandos iki išplaukimo.

Jei plauksite su Koh Kud express laivu, patariam sėsti laivo priekyje nes sėdint viduryje girdisi nežmoniškas variklio garsas. Daugelis neapsikentę išeina ant denio, kur gali pasidegint kol laivas plaukia. Plaukiant rodė filmą Robocop‘as tik tailandiečių kalba buvo tariama Ropopo, tai mus privertė užsikvatoti garsiai.

Atplaukėm į Koh Kood‘ą apie 14valandą. Iki temstant turėjom bent 4valandas susirasti kur gyventi. Koh Kood yra 4-ta pagal dydį sala Tailande. Šalia turistų „nučiulpta“  ir rusų pamėgta Koh Chang sala, dar didesnė nei Koh Kood. Skirtumas tas, kad Koh Change turizmas labai išvystytas, nedaug trūksta iki Patajos. Koh Kood‘ą pasirinkome pagal vieno žmogaus, kuris nuolat keliauja, aprašymą. Čia galit rasti išsamios informacijos apie daugelį Azijos salų http://tezza-thailandbeachesandislands.blogspot.com/,  rekomenduojam. Koh Kood‘as kaip ir aprašyta, mažai paliestas turizmo. Mašinų čia nėra, apart tik tos, kurios atveža turistus nuo prieplaukos iki gyvenamosios vietos. Nors yra policija, ligoninė ir mokykla, saloje vos 2000 gyventojų. Yra vos keli pagrindiniai keliukai per visą salą, kurios ilgis 28 o plotis 12km. Motoroleriu iš vieno salos galo į kitą nuskuosdavom per 30min, spausdami 60km/val.

Taigi mūsų pirma užduotis atvykus, susirasti kur gyventi. Tą galima padaryti ir internetu, kad ir naudojant agoda.com bet čia nerasi pigių guesthousų ir apskritai pigios nakvynės tokiuose puslapiuose neegzistuoja. Kad greitai susirasti nakvynę mes išsinuomuojam motorolerį. Dar Trat‘e vienas žmogus mus išgąsdino pasakodamas, kad Koh Kood‘e išsinuomavo „pigiai“ motorolerį, vos 400batų dienai. Jam tikriausiai čia buvo pigiai nes mums tokia kaina atrodė kosminė kai beveik visur mokėdavom 200-250. Nusprendėm, kad tikriausiai nuomavosi brangiame viešbutyje, kuriame gyveno. Iš tikro tai daugelis pigesnių guesthousų nuomuoja motorolerius po 300batų bet mes kadangi ėmėme iškart 4dienom, tai mums nuleido iki 250batų už dieną. Nuomavomės iš Mama Koi & Papa Choi bariuko, prie gatvės. Iškart galiu pridurti, kad čia buvo laaabai skanus maistas ir palyginus ne toks brangus. Sėdam ant motorolerio ir pralekiam greit kelias vietas. Šalia bariuko po dešine, leidžiantis žemyn yra Cozy House guesthousas, kur nakvynė nuo 200batų. Iš kitos bariuko pusės po dešine yra Garden guesthouse, Mangoove guesthouse nuo 300 batų. Žinoma kambariukai basic, šaltas vanduo, prie kelio. Apsistojam mes S-Beach resort. Ir vėl žodis resort čia netinka, bet svarbu gražiai jiems skamba. Kadangi esam paranoiškai jautrūs triukšmui tai paprašom bungalow, atskiro namuko. Deja, šiandien jau neturi laisvų, todėl belieka tik sujungti namukai. Mūsų laimei šeimininkė pažada, kad į gretimą kambarį mums neduos kaimynų ir galim ramiai miegot. Labai apsidžiaugėm. Kitą rytą persikraustom jau bungalow. Gan didelis erdvus namukas su šiltu vandeniu, termitų išgraužtomis sienomis ir kartais iš krano bėgančiomis „apelsinų sultimis“.

Dar buvo Tv su visais iki vieno tailandietiškais kanalais bet tai nesutrukdydavo mums vakarais žiūrėti Dragon ballz. Kainą, kurią mokėdavom už nakvynę sakyčiau gal buvo per didelė kaip už tokios būklės namuką bet mums svarbiausia buvo ramybė kuri čia iš tikro egzistavo. Matyt pirmą kartą per visą kelionę čia mes išsimiegodavom. Vienintelė bėda buvo tai, kad naktimis gan šaltoka buvo. Taip taip teisingai perskaitėt, šaltoka. Užsikloti buvo tik pora diesnių rankšluoščių, kadangi sienos bambukinės tai naktį nuo jūros atpūsdavo gan žvarbų vėjuką, tad tekdavo netgi su vilnonėm kojnėm miegot.

Koh Kood sala labai kalnuota, tad ne juokas kai reikdavo įveikti stačias nuokalnes lekiant motoroleriu. Šitokiu takeliu džiunglėmis brovėmės gilyn ieškodami pirmą dieną kur apsistoti. Bedardant visi kauliukai buvo išmankštinti.

Be pigių viešbučių Koh Kood‘e pilna ir gan brangių nuo 4000batų -56,000batų resortų. Buvo keli viešbučiai pavadinimais: Neverland, Tinkerbell, Captain Hook, Peter Pan, neaišku ar tai to pačio tinklo viešbučiai ar tiesiog šiaip sutapimas :)

Dienos slinko tingiai, visdėlto atgalinio bilieto data artėjo, kas mums neteikė jokio džiugesio. Nusprendėm paskutinę savaitę patinginiauti ir pabūti saloje. Dienomis mirkdavom skaidriame it krištolas vandenuke, stebėdavom vieną už kitą nuostabesnius saulėlydžius, kasdien vis išbandydavom po naują keliuką kur nors džiunglėse vis save ramindami, kad gyvačių nėra. Visdėlto yra. Vieną dieną važiuojant pastebėjom per kelią labai greitai sliaužiančią gyvačiukę, spėjom pamatyti tik jos uodegą, bet atrodė tikrai didelė, gal kaip pusę rankos storumo. Labai greita. Todėl vaikštant po visokius miškus ir laukus būtina garsiai trepsėti, kad maža kas, jos spėtų pasislėpti pajautusios, kad kažkas artinasi.

Vazidai Koh Kood:

Salos žemėlapyje buvo parodyti 2 kriokliai bet internete buvom skaitę, kad yra 3-čias, slaptas, kurio nelabai kas žino. Pirmas dienas aplankėme pirmus du. Gražumo gražūs bet nuolatinis turistų gūsis sugadina visą grožį. Vos pabuvus kelias minutes prie vieno išgirdom atūžiant rūsų turistų gaują. Akimirksiu dingo ramybė, prasidėjo maudynės, šokinėjimas nuo krioklio t.t.t Tad kitą dieną pasišovėme surasti tą paslaptingąjį krioklį. Anot vietinių, jis yra kažkur žemėlapyje tarp dviejų šventų, 500metų senumo medžių. Medžiai žemėlapyje pažymėti, todėl leidžiamės link jų. Iš pradžių važiuojame normaliu keliuku, kurį po kiek laiko keičia žvyrkelis, po dar kelių kilometrų ant ženklo randame krioklio nuorodą o šalimais popieriaus lapelį su rodykle į džiungles. Na tiek dar susipratom, kad krioklys kažkur ten. Ieškoti džiunglėse nėra sunku nes eini pagal krioklio keliamą garsą. Tiesa pats ėjimas džiunglėmis ne pats lengviausias, greičiau tai buvo kopimas, leidimasis įsikabinus į medžių šaknis ar šakas. Neatsargus judesys ir gali rimtai susižeisti nugarmėjęs akmenuota stačia kalva žemyn. Nenuostabu, kad čia nesilanko daug žmonių, visdėlto nusileidimas iki krioklio reikalauja fizinių jėgų, o tokiems kaip rusų turistams jau čia būtų kietas riešutėlis. Jiems labiau patinka, kai viskas padėta ant auksinės lėkštutės.

Kriokliai:

Nuorodos link krioklio, leidimasis žemyn bei nuostabus gamtos kampelis:


Pasiekus krioklį, tai mums buvo kaip dovana už užsispyrimą, kad suradome tokį gamtos stebuklą. Viduryje džiunglių, paslėptas už milžiniškų akmenų čiurkšleno krioklys ir aplink nė gyvos dvasios. Uolos kaip kokios apsauginės sienos stūksojo aplink, lyg norėtų apsaugoti šią vietą nuo smalsių žvilgsnių. Pirmą kartą gyvenime išsimaudėm po lediniu tikro krioklio vandeniu bei kelias valandas praleidome tingiai gulinėdami ant karštų it žarijos įkaitusių akmenų. Per kokias 3 valandas nepasirodė nė vienas turistas ar vietinis žmogus. Pasaka.

Tiesa, prie kiekvieno krioklio esančiuose tvenkinukuose gyvendavo gausybė mažų žuvyčių, kitos ne tokios ir mažos, piršto didumo. Įmerkus kojas, rankas jos nuostabiai atlikdavo nemokamą Spa: nuvalgydavo visą negyvą odą. Bankoke teko matyti kaip už 19litų galėdavai atlikti tokią procedūrą įmerkęs kojas į vaikišką baseiniuką, prileistą žuvyčių. O čia visa tai nemokamai.

Kitą dieną apsilankėme vietinių kaimelyje, kuris pastatytas ant vandens. Kaskart pasirodydami tokiose vietose, kur turistai nesilanko, sukeldavom linksmų apkalbų ir stebėdavom nuostabos žvilgsnius. Nusipirkom ledų. Ne vanilinių, ar šokoladinių o tikrų ledų, t.y sniego ant kurio buvo užpiltas kalnas sirupo bei kondesuoto pieno. Skonis… kaip sirupo. Pabandykite iš lauko parsinešti sniego ir užsipilti uogienės.

Ten, kur gyvenome, susiradome draugelį, tikliau draugelę. Juodą, jauną šuniuką, kuris pasirodė besąs šuniukė, bet vistiek šaukdavom „šuniukau, šuniukau“ Pastoviai vis taikydavosi tyliai įsliūkint per pusryčius kai visi valgydavo ir kantriai laukdavo kol kas numes kokį gabaliuką. Po kiek laiko įprasdavo ir atbėgdavo pašaukus „šuniukau“. Mėgstamiausias užsiėmimas jai buvo krabų gaudymas. Iš pradžių pradėdavo uostinėti smėlį ir užuodusi „tašką“ inirtingai kasdavosi tol, kol galva dingdavo smėlio duobėje o galiausiai iš tos duobės išbegdavo didelis krabas.

Vakarais jūra atsitraukdavo per kokius 30 metrų, todėl visas dugnas atsidurdavo sausumoje. Tuo pasinaudodavo vietiniai. Kiekvieną vakarą matydavom juos gandrinėjančius po seklumas ir renkančius kažką. Priėjus pamatėme, kad jie renka mažus krabelius ir kaip jie patys pasakojo parsinešus namo krabelius, meta juos į narvus (kadangi namai stovi ant jūros, parempti pastoliais) tai krabeliai ir gyvena vandenyje, narvuose kokius 3-4mėn kol užauga delno dydžio. Poto juos suvalgo.

Saloje matyt išmaišėme visus įmanomus kampelius. Kartą privažiavome neaiškų vandens tvenkinuką. Vėl aplink nė gyvos dvasios. Nusprendę, kad krokodilams per karšta būtų čia gyvent, mes patys kaip krokodilai išsidrebėm ant kietų akmenukų. Jautėmės kaip kiaušiniai keptuvėje. Ilgai saulėje išbūti neįmanoma tiesiog.

Bebūnant čia, vieną dieną pastebėjome mašinų srautą, kuriose buvo prikrauta visokių daiktų, vienodų žaislų. Iškart kilo mintis, kad matyt bus kažkokia šventė, nes tokius žaisliukus matėm kai buvom 2008metais, juos gali laimėti sprogdindamas balionus ar šaudydamas į taikinius. Atspėjom. Kitą dieną turėjo prasidėjti 3 dienas trunkanti šventė. Šventės tikslas: surinkti kuo daugiau pinigėlių šventyklai, kuri stovi pusiau pastatyta ir kuri turėjo būti baigta statyti jau prieš 3 metus. Pilnai tikiu, kad ne po 2 metų ten nuvažiavus ta šventykla nebus pabaigta statyti. Šventė gerai: reiškia bus pigaus gatvinio maisto :)

Kadangi kaip ir visur kitur Tailande veiksmas prasideda tik vakare, kai kepinanti saulutė nusileidžia už horizonto tad ir mes į šventę patraukiam jau sutemus. Mūsų džiaugsmui gatvinio maisto kiek tik nori ir kokio tik nori. Dar buvo dižiulė scena ant kurios gitaromis kažką braškino „kieta“ grupė. Kitoje vietoje vėl koncertas. Abiejų koncertų garsai vienas per kitą pjovėsi bet šiaip linksma buvo. Tie, kurie norėjo koncertą stebėti komfortabiliai, galėjo už 1,80lt nusipirkti kėdę  kas mums pasirodė visiška nesamonė. Juostele atitverta zona, o už jos vyksta koncertas. Nori įeiti, perki kėdę. Mes labai patogiai atsisėdom šalia ant gatvės pakylėlės.

Labai didelio dėmesio susilaukė visi žaidimai kur galėjai laimėti kažką: pradedant žaisliukais, rožinėm pagalvėm ir baigiant šaldytuvu ar dviračiu. Atrodo vaikinai labiausiai džiaugdavosi laimėję rožinę pagalvę su Hello Kitty atvaizdu. Matėm ne vieną vaikiną einantį namo su 4-5 tokiom pagalvėlėm. Prie žaisliukų vykdavo tikras karas. Bilieto kaina 1,80lt. Gauni 5 stėlytes ir turi susprogdinti 5 balionus. Ir taip tas pats per tą patį vyko visas trys dienas. Tiesa, norėdami, kad jų šventykla būtų pastatyta kuo greičiau mes jautėme pareigą irgi paaukoti, todėl įdėjome 4,50lt į jų aukų dėžutę. Na kaip ir viskas baigta turėtų būt bet mūsų nuostabai staiga viena bobulytė įgrūdo mums abiems po kibiriuką, prikrautą visokių „dovanų“ (muilo, šampūno t.t) ir pastūmėjo prie sėdinčių vienuolių. Nieko nesupratę nunešėme „dovanas“ prie vienuolių ir padėjome prie jų kojų. Ok, viskas baigta galvojam ir einam jau nuo jų. Kur tau… Pribėga ta pati bobutė ir tempia atgal, liepia sėstis ant kėdės priešais vienuolius. Nu kas dabar bus, nekantru bet ir nėra jauku. Mes juk tik norėjome paaukoti jų šventyklai. Vienas vienuolis užsimoja su šlapia „puokšte“ ir tik, kad užkrapijo mus vandeniu taip jog maža nepasirodė. Aš tik sužiurau į Mantą, kuris apglėbęs laikė jau šlapią fotoaparatą. Manto akys stačios bet nieko, sėdi sau dantis sukandęs. Kitas vienuolis pasiima mikrofoną ir pradeda kažką melstis. Pirmasis nenustoja mus maudyt su savo vandeniu toliau. Taip viskas trunka kelias minutes poto mus paleidžia. Fotoaparatas atlaikė maudynes bet patenkinti labai nebuvom tokiais jų ritualais, gi norėjom tik paaukot…

Ritualas iš šono:

Iš šono stebim kaip kiti tą patį ritualą atlieka ir pastebim, kad reikėjo ir rankas susidėt ir užsimerkt, o mes tik sėdėjom žado netekę. Na bent pasiguodėm, kad jie buvo užsimerkę, tai nematė mūsų. Keistas dalykas apie tuos vienuolius.

Staiga kaip iš giedro dangaus pasigirsta fejerverkai. Kaip supratom juos kažkas netyčia paleido nes nebuvo nei kokio pasiruošimo. Kažkoks vyras kažką pakomentavo ir šventė tęsėsi toliau.

Kas vakarą šventėje neiašku iš kur suskrisdavo milijonas vabzdžių, kąsti nekąsdavo bet malonu nebūdavo:

O čia mūsų viešbučio darbuotojas, ko ne modelis? :)

Kadangi beveik kas vakarą, kai jau sutemdavo, įsijungdavom kompiuterį, o internetas būdavo tik prie registratūros vienas jų darbuotojas pastebėjo, kad kartais tvarom nuotraukas. Pasirodo jis pats irgi fotografuoja. Pasišnekėjome. JK (toks jo vardas) papasakojo, kaip Tailande norint nufotografuoti modelį turi jam sumokėti 700lt. Niekas taip už „dyką“ kaip Lietuvoje nesifotografuoja. Parodė modelį, kurį pats fotografavo, tai keista buvo, kad tokius pinigus modeliai prašo, neturėdami idealių matmenų. Gal tai todėl, kad Tailande labai jau striuka su gražiom merginom. Vaikinai –taip, gali vos ne kas antrą imti vietoj modelio, o su merginom striuka.

Vakarais su JK eidavom fotografuoti saulėlydžių, o pamatęs mano darytą jo portretą neliko itin patenkintas savo alaus pilvuku. Kompleksuotas sakyčiau :)

Paskutinę šventės dieną gavom lengvą šoką. Pavalgę šventėje nuvažiavom prie šalia esančio paplūdimio. Ten praleidom pusvalanduką. Gryžom namo. Galvojom dar pasilikti saloje keletą dienų. Kas rytą vis sumokėdavom už nakvynę 1 dieną į priekį. Taigi gryžę vakare kažkaip apsižiūrim…piniginės nebėr. Šaltas prakaitas išpylė, poto karštas. Piniginėj buvo 9000batų + visokios vairuotojo, Id kortelės bei lietuviško tel kortelė. Lekiam atgal į šventės vietą nes paskutinį kartą ją abu atsimenam būtent ten, kai mokėjom už maistą. Yra keli variantai: arba kažkur palikom bevalgydami, arba iškrito šventėje arba paplūdimyje kažkur. Bandom klausti maistu prekiaujančiu žmonių gal matė piniginę, gal kas rado. Netgi žodį „piniginė“ sunku paaiškinti. Ar sakysi „wallet“ ar „piniginė“ tiek pat naudos bus. Rodymas į kišenę, pinigus irgi neatneša naudos. Mums pasiūlo maisto…

Lekiam į paplūdimį. Tamsu aplink ir įmatyti kažką gali tik su žibintuvėliu. Nieko. Matėm saloje yra policijos nuovada. Ką mes prarasim, važiuojam? Važiuojam. Nuovadoje kažkoks neaiškus vyras, kuris vėlgi nė velnio nesupranta angliškai. Matom ant sienos užrašą „Tourist police“, pabaksnojam į jį, tada vyriškas kažkam paskambina ir už 15 minučių prisistato vos ne nuo podiumo nužengęs ir į skraistę susisukęs vaikinukas. Kalba puikiai angliškai. Papasakojam situaciją, policininkai ant balto lapo užsirašo duomenis, kaip kas ir kada įvyko. Vaikinukas paaiškina, kad jie dabar pabandys nuvykti į šventę pasiklausinėti žmonių ir liepia ryt paskambinti į nuovadą. Paskambinti tai paskambinti o kaip sužinoti ar rado ar ne nes juk nešneka niekas angliškai. Sutariam, kad kai paskambinsiu jie pasakys vieną žodį. Jei rado pasakys YES, jei nerado pasakys NO. Logiška :)

Gryžtam nukabinę nosis namo. Nukabinę ne dėl to, kad pametėm pinigus bet dėl to, kad ryt teks plaukti iš salos. Kadangi saloje nėra bankomatų o mūsų visi išimti pinigai buvo piniginėje tad nebeturim kaip susimokėti už kitas nakvynes. Pranešam liūdnąją žinią JK. Jis paklausia ar turim atgalinį bilietą laivui, ačiū dievui turim bet…. jis liko piniginėje. JK nepalieka mūsų nelaimėje, pasiskambina žmogui iš kurio pirkom laivo bilietus, paprašo kažkokį bilieto ID su kuriuo turėtų ryt išeiti parplaukti. Na tikėkimės išeis. JK patikina, kad jeigu tai neišdegs jis vistiek mums suorganizuos nemokamą parplaukimą. Esam dėkingi. Grįžtam į savo namuką, kuriame viskas išversta kai ieškojom piniginės. Vis dar negaliu suprasti kaip galėjom pamesti tą piniginę. Dar kartą perkuisiu daiktus, ieškau netgi šaldytuve, kartais mes sugebam nukišti daiktus kur nė nesugalvotum ieškoti. Čiumpu savo kuprinę ir pradedu knisti mažiausiose kišenėlėse, poto šoninėse ir…….ranka sustingta apčiupus prarastąją piniginę. Žodžių nereikėjo šitam stebuklingui momentui nes jų ir neturėjome. Nulekiam pas JK pranešti džiugios naujienos ir tai jog dar liekame kelioms dienoms.

Saloje susipažinome su prancuzu, su kuriuo praleidome kelias dienas. Axelis labai įdomi asmenybė, amžinas romantikas, Prancūzijoje dirbantis slaugytoju, kaip supratome tik tada kai visai striuka su pinigais, o šiaip gyenantis iš pašalpų. Keliaudami matėme daug jaunų žmonių, kurie keliauja mėnesių mėnesiais. Tiesiog daugelyje šalių valstybė rūpinasi jaunais žmonėmis jei jie nedirba. Be nemokamo būsto jie kas mėnesį į savo sąskaitą gauna po kelis šimtus eurų ko pilnai užtenka tokiems biudžetiniams keliavimams. Axelis keliauja tik autostopu, miega pigiausiuose vietose, ne daugiau kaip 14lt už naktį, kartais miega šventyklose. Vyrai Tailande gali nemokamai gauti nakvynę, maistą iš vienuolių. Kaip su moterimis yra neiašku nes moteris netgi negali tiesiogiai bendrauti su vienuoliais ar kažką jiems paduoti. Keista.
Prancūzas misdavo dažniausiai tik ryžiais, t. y paprastais ryžiais, be nieko. Juokingas faktas bet Axelis paniškai bijojo gyvačių, tad nusprendėm jam net neužsiminti apie anądien matytą besirangančią gražuolę.

Kartu su Axeliu važiavom prie slapto krioklio, žmogus įkvėpimo apimtas rašė mintis į dienoraštį. Važinėdavom dabar jau kaip vietiniai: tryse ant motorolerio. Visa atsakomybė vairuoti atitekdavo Mantui nors jis ir nebuvo patenkintas labai tokį svorį vežiot.

Axelis bei jo namukas džiunglėse už 13lt/naktis.

Valgydavom visi trys savo vietiniame „restoranėlyje“ prie gatvės. Šeimininkė laaabai skaniai gamindavo nors nieko nesuprasdavo angliškai. Jos vyras, na tikimės, kad vyras, mokėjo gal 10 angliškų žodžių tokių kaip „fish“ nors tardavo „fissss“ bet mes jį puikiausiai supratom.

Kai tikrai nuobodu:

Vieną dieną paprašius žuvies, jis tiesiog iš savo prūduko sužvejojo delno dydžio žuveliokus. Ne ką ten buvo mėsos tad nusprendėme kitą dieną pabandyti nusipirkti žuvies iš kaimo.

Užduotis gan sunki. Sunki ne todėl, kad žuvies nebūtų, jos yra, bet todėl, kad pamatę turistus jie mato doleriukus ir kaina ohoho kaip užkelia. Jau skaitėm vietinių mintis kai matydavo mus ateinant: „Oh, money, money, money, money… come here, let‘s rip off …“ dar pradžiai reikėjo kažkaip paaiškinti, kad mes norim žalios žuvies. Na žodį „fish“ dar supranta po kelių parodymų į vandenį bet toliau jau ima mus už rankos ir veda į virtuvę, suprask: tuoj pagaminsiu aš tau. Ne to mes norim. Norim žalios žuvies. Nesupranta jie. Kaip turistai gali norėt žalios žuvies, ką jie su ja veiks?? Galiausiai išsiaiškinam, kad kilogramas žuvies 350batų. Čia ne kaina o kosmosas. Taip ir norisi paklausti jų ar patys už tiek pirktų.Žinoma ne. Na kitą dieną bandysim nulėkti į kitą kaimą. Ryte atsikėlę kol dar Axelis miegojo savo džiunglių namelyje, kurį mes jam suradom, mes dumiam į kitą kaimą žuvies. Kaip tyčia matau žvejį nešantį ką tik sugautą žuvelioką. Į klausimą „how much“ jis tik nusišypso. Žinoma nesuprato. Ok, reikia efktyviau dirbti. Išsiimu kelias kupiūras ir pamojuoju jam rodydama į žuvį. Dabar žvejo veidas iš linksmo pasikeičia į suglumusį. Nelabai vėl jis supranta jam mums ta žuvis. Išeina jo žmona ir pareiškia, kad 250 batų/kg, Pasveriam, 1,3kg. Brangoka. Spėju vietiniame turguje mokėtumėm apie 100batų/kg.  Bandau nusiderėti nors ir neturiu daug vilčių. Paimu lapuką ir užrašau 200. Moteris suraukia antakius. Na viskas aišku. Gausim apsieit be žuvies. Jau sukamės eit bet vyras pavymui šaukia „ok, ok“. Valio, šiandien valgysim žuvį. Logiškai pagalvojus tos žuvies jie čia prisigaudo kiek nori o va tiek už žuvelioką nekasdien gi nuplėši.

Kadangi gan karšta tad nieko nelaukdami laimingi lekiam pas Axelį ir važiuosim kepti žuvies visi kartu. Žuvį pakeliaui pasidedam mūsų „restoranėlio“ šaldytuve, paaiškinam šeimininkui, kad tuoj atvažiuosim tryse, ir kad nesuvalgytų mūsų žuvies jis. Lekiam pas Axelį ir ….nerandam jo. Namo šeimininkė rodo, kad išėjo. Telefono jis neturi. Faktas, kad jis kažkur saloje, o kur neaišku. Tiesa, vieta kur jis gyveno tai kaip ir turistam sustatyti džiunglėse namukai, vieno kaina nakčiai 13lt. Bet Axelis buvo vienintelis ten gyvenantis žmogus per visą savaitę.Bandėm su šeiminike aiškintis kame reikalas, kodėl taip pigiai ir niekas čia negyvena. Ką mes išsiaiškinom, turint galvoje, kad ji nešneka angliškai. Pasirodo žmonių nėra nes ji negali gaminti maisto. Kadangi negali gaminti, tai žmonės neturi ką valgyti ir neapsigyvena čia. Dabar kitas klausimas: kodėl šeimininkė negali gaminti. Jos paaiškinimas:“ police come, I no have, I  no cook. I have- I cook, no have-no cook“. Kas jums neaišku? No have tai ir no cook. O ko ji neturi, čia jau paslaptis :)

Kita tos dienos paslaptis:kur po velnių dingo Axelis. Mes jam ir vandens atvžėm ir bananų o jo nėr. Pagalvojam gal iki krioklio nuėjo bet nelabai norim tikėti, gi visdėlto geras 20km iki jo. Nulekiam į vieną, į kitą vietą kur galvojom, kad jis yra, deja. Gryžtam pas „restoranėlio“ šeimininką, pasirodo Axelis ryte čia pusryčiavo ir poto nuėjo kažkur. Na faktas, kad taip lengvai jo nerasim.
Nuvykstam pas Axelį kitos dienos rytą. Apsidžiaugiam radę jį sėdint lauke prie stalo ir tik jam atsistojus mūsų veidai ištįsta. Axelis vos pavelka vieną koją o ji atrodo kaip pripūsta oro, visa pamėlusi ir ištinusi. Pasirodo vakar sugalvojo basas pažaisti su vietiniais futbolą ko pasekoja susižeidė. Dar pajuokaujam, kad gal ne kamuolį o kokosą spardė ir pabaram, kad negalima jo vieno palikti. Varkšas Axelis. Nusivežam jį paskutinei vakarienei nes kitą rytą mes jau išvykstam iš salos. Vakarieniaujant sutinkam senyvo amžiaus iš Nyderlandų, kuris jau 16 metų gyvena Tailande ir dirba nardytoju. Saloje namuką: mėnesiui 180lt. Ar gali būt pigiau? Apmąstom tokį gyvenimo variantą kaip ateities kelionėms.

Liūdesys norom nenorom kaip koks debesėlis virš galvos kabo. Taip nesinori išvykti. Plaukiant laivu pamojuojam likusiai horizonte Koh Kood salai ir tikimės dar sugrįžti.

Iš Koh Kood atplaukėm į Trat‘ą, iš ten imam autobusą į Bankoką. Bankoke paskutinei nakčiai esam užsisakę nakvynę prie orouosto. Dar vakare išsliūkinam į vietinį turgelį pavalgyt.

Ryte skrydis per Vietnamą. Vietname turim geras 10valandų iki sekančio skrydžio į Frankfurtą. Ho Chi Minh orouostas mažas, kainos kosminės (mėsainis 8doleriai, sriuba 12dolerių, atrodo kuo biednesnė šalis tuo durnesnės kainos turistam), internetą gaudo KARTAIS.  Gaunam taloniukus, suprask ilgai lauksim skrydžio tai čia nemokami talonai vienam kartui pavalgyt. Nueinam į kažkokią Daisy lounge salę, paduodam talonėlius. Vyriškis atneša kaip„špargalkę“ lapelį ant kurio surašyti 3 patiekalai: vieštiena, spageti ir sriuba iš buomžpakinių makaronų. Pasiimam vištienos ir spagečių. Skonis toks pat kaipir vaizdas: baisus. Tai buvo pats baisiausias maistas per visą kelionę. Dar gavom nesaldžios arbatos.

Patys vietnamiečiai gan atgrąsūs. Nėra ką lyginti su šypsenom pasipuošusiais tailando žmonėmis. Kažkaip prastumiam tas 10 valandų orouoste. Toliau laukia 12valandų skrydis. Kadangi buvom baisiai išvargę ir tai lūžinėjam skrisdami. Lėktuvą kaip tyčia visą kelią drebimo turbulencija o aš įsivaizdavau, kad važiuoju žvyrkeliu.

Frakfurte iki skrydžio į Lietuvą dar 5 valandos laukimo. Skrandžiai reikalauja normalaus maisto, todėl neišlaikę nueinam į supermarketą ir nusiperkam vokiškų dešrelių, silkės, bandelių.  Valgom, bandydami nespastebėti smalsių praeivių žvilgsnių. Tikriausiai atrodėm įdomiai.

Lietuva ir -15. Mes su megztukais. Dar 4 valandos iš Vilniaus autobusu į Klaipėdą. Paklausus orouoste vyro apie orą suprantu, kad čia Lietuva ir nereikėtų kalbinti nepažystamų žmonių jei nenoriu, kad pasiųstų kur nors. Tailande buvom pripratę nuolat kalbinti vietinius, kurie maloniai šypsodavosi.

Kelionės tai ne nauji pirkiniai, poilsis ar kuo didesnis įdegis, kelionės tai įspūdžiai, potyriai, pažinimas nauji draugai ir nepamirštami atsiminimai.