2013-14 Žiemojimo ypatumai. Fotoreportažas iš Tailando.

Keliauja: Mantas ir Rasa
Dienoraštį rašo: Rasa (Mantas “taiso” klaidas)
Maršrutas: Spontaniškas
Trukmė: 4,5mėnesio
Valiuta: 100batų –8 Lt (Kad lengviau būtų skaičiuoti mes apvalinm 100batų- 10 Lt)
Nuotraukos: Fotoaparatai 5D MarkII, MarkIII su objektyvais 50mm 1.4, 85mm 1.8, 16-35mm 2.8, 70-200mm 2.8 IS USM II, Bei “nepakartojamas” Instagram iš Samsung Galaxy S3. Instagramas yra blogis kokybės atžvilgiu.

Bloge pilna trumpų mūsų nuotykių filmukų kurie filmuoti su telefonu
Facebook grupė “Tailandas savarankiškai”. Diskutuojam, dalinamės įspūdžiais.

Daugiau nuotraukų bus keliama į: Facebook ir mantaspra.com

Platinti tekstą, nuotraukas bei video medžiagą be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

I DALIS

Štai ir vėl mes rašome, štai ir vėl mes keliaujame. Po ilgo skrydžio ir dar ilgesnės kelionės iš Bankoko į Chumphoną pagaliau galiu prisėsti ir parašyti apie mūsų nuotykius, kurių vos per vieną dieną įvyko tiek, kad bandau nepamiršti konors.
Vienas dalykas kurį galiu pasakyti: Blemba, mes mylim Tailandą. Tiek teigiamų nuotykių, staigmenų per vieną dieną nesitikėjom. Bet viskas nuo pradžių.
Pasibaigus vasaros darbų sezonui, nieko nelaukdami susipakavom kuprines ir patraukėm į Tailandą. Tai jau 3 kartas kai mes čia lankomės ir tikrai tikimės, kad ne paskutinis.
Jau poto, kai šiais metais kovo mėnesį gryžom po kelionės, jau tada žinojom, kad mes vėl ten vyksime. Na bent jau norėjome ir svajojome ten sugrįžti vėl ir vėl. Tailandas mums jau kaip antri namai. Visą vasarą vien ir gyvenom mintimis, kada gi, kada gi vėl galėsime kelti sparnus. Šį kartą norėjom pabūti tikrai ilgiau, nes anos 6 savaitės prabėgo kaip kelios dienos. Žinoma, ilgesniam laikui reikia ir daugiau lėšų, tad reikėjo sugalvoti kokį planą chuliganą kaip keliaujant uždirbti ir vieną kitą litą. Po šimtų išsiustų elektroninių laiškų, po kelių savaičių naršymo po internetą susiradom kelis žmones, kurie padės užsidirbti.
Taigi, svajonės pildosi, svarbiausia nenuleisti rankų ir stengtis, stengtis ir dar kartą stengtis norint kažko pasiekti.
Bilietus į Tailandą nusipirkom likus vos mėnesiui iki kelionės. Pirkom iš Finnairo. O laikas iki tos dienos kai reikėjo jau skristi prabėgo kaip viena diena. Vis dar negalėjom patikėti, kad jau ryt skrendam. Tiesiog susižvalgydavom tapusavyje, paklausdavom retoriškai: „Pala, ką ryt veikiam? Aj, skrendam ane?“
Kas dėl bagažo tai pasimokėm po praeitų metų, kad visos mantos nesivešim šį kartą. Tada keliavome su 60 litrų didele kuprine ir 30litrų mažesne. Šį kartą ėmėm mažą 35litrų, kurioje labai tampriai sukišome kelis drabužius, laptopą ir visą kitą, o kitoje kuprinėje visa foto įranga. Kiekviena sveria po 9kg, tikrai nelengvos.

Čia galite rasti 2012-2013 metų mūsų fotoreportažą-blogą iš Tailando

Lapkričio 23-24d. Dešros, lietuviška labdara ir potvynis
(Klaipėda-Ryga-Helsinkis-Bankokas-Chumphon`as)

Fotografas
Helsinkis – Bankokas

Nors nuėjom miegoti gan anksti apie 01val nakties (dažniausiai einam 04val) bet užmigti sunkiai sekėsi. Gal apie 03val užmigom, o jau 06val reikėjo keltis ir lėkti į Klaipėdos autobusų stotį, važiuoti į Rygos orouostą. Iš pradžių svarstėme gal važiuoti su mikriukais, bet suabejojom, o jeigu nepaims, ar nevažiuos ir galėsim kukuoti sau. Beto jie brangesni nei autobusas.
Dideliame autobuse iš Klaipėdos važiavo net 6 žmonės. Vairuotojas tikrindamas bilietus net nustebo, kad tiek daug. Matyt paprastai važiuoja gal vos 2-3 Važiavom gan greitai, Šiauliuose prilipo daugiau žmonių. Kad savęs badu nekankinti, iš vakaro susitepėm kelis sumuštinius su lietuviška skilandine. Autobuse valgant pasklido visas šis malonus kvapas. Iškėlėm net klausimą, kodėl žmonės mašinose kvapiklius dedasi su visokiais gėlių, pušų kvapais, o va skaniausiai kvepia lietuviška dešra. Pasikabinai „šliosą“ ir važiuoji kaifuodamas. :)
Vos tik pravažiavom LATVIJA ženklą, autobuse mus pradėjo kratyt kaip kokiame tanke. Kelias nuo Latvijos kaip kokia tarka, pasišokinėdami važiavom. Autobusas iki oro uosto gan greit nuvažiavo. Turėjom dar virš 2 valandų iki skrydžio tai bandėm naikinti savo lietuviškas maisto atsargas.
Praeinam bagažo kontrolę. Kadangi turim tik 2 rankines kuprines tai pridavinėti nieko nereikia papildomai į bagažo skyrių. Prie patikros kažko nepatiko Manto kruprinė, pilna foto įrangos. Liepė atidaryt, iškraustyt, nes matyt vieno objektyvo negalėjo peršviesti. Įsitikinę, kad nieko nelegalaus nevežam, praleidžia. Nors tiesą pasakius aš labiau jaudinaus už savo kurpinę nes joje buvo šimtai tablečių, tai jaučiausi kaip kokia narkotikų prekeiva. Na prie manęs neprisikabino.
Skrydis iš Rygos į Helsinkį trunka vos valandikę. Per langą pasigrožim Suomijos salelėm ir nespėjus pasnausti lėktuve, jau leidžiamės. Helsinkio oro uoste praleidžiam daugiau nei valandėlę ir tada jau laukia paskutinis taškas: Helsinkis – Bankokas. Kadangi skrydis buvo jungtinis tai daugiau niekur mūsų kuprinių, pasų ir nebetikrino.
Kas liečia Finnair avialinijas, tai skridom pirmą kartą ir likom gan patenkinti. Skrydis neilgas, vos 9valandos. Kadangi ankščiau skrisdavom iš Vokietijos tai buvom pripratę prie 12-14valandų skrydžio. Lėktuve porą kartų pamaitino, užtai filmų kiek nori ir kokių tik nori. Bent 50 tai tikrai buvo, ir daugelis pačių naujausių, 2013metų, tad kelionė neprailgo. Džiaugiausi labai, kad visas skrydis buvo gan sklandus, minimaliai turbulencijos.
Tiesa, iš Lietuvos išskridom gan įdomiai apsirengę. Apsimovėm pačias seniausias, nutriušusias kelnes, bei striukes, kurias planavom tiesiog išmesti kai atskrisim. Dar mūvėjom sandalus, ir kojnes. Kadangi man visad šalta tai aš dar ir vilnones kojnes apsimoviau (pravers salose).
Bangkoko orouoste atstovėjom gan nemažą eilutę iki pasų kontrolės. Vizas buvom pasidarę Vilniuje, su 3 įvažiavimais į Tailandą, tad dėl vizos reikės dabar tik po 2 mėnesių kažkur trumpam į kaimyninę šalį išlėkt ir grįžt. Vienintelis dalykas kuris mus jaudino tai ar viskas tvarkoje bus su pasų kontrole. Nerimas ne be priežasties. Dar prieš kelis mėnesius, skaitinėdami įvairius forumus apie Tailandą, viename puslapyje Thaivisa.com prašėme dėl fotografavimo paslaugų ir gavome įspėjimą el. paštu, vos ne grąsinantį, kad jei neturėsim darbo leidimo Tailande tai mus patikrins vos atvykus orouoste. Laiško gale pasirašo kažkoks ponas ale iš imigracijos. Nuo tos dienos biški kinkos virpėjo, nors Mantas sakė, kad čia nesamonė, ir kad rimti pareigūnai tokių laiškų niekam nesiuntinėja. Visdėlto turėjom planą B, tuo atveju jei nepraleistų Bankoko orosuote. Tada tikėjomės, kad nedeportuos ir galėsim skristi į kokią gretimą šalį.
Mus pasitinka Bankokas. (Na ir sekasi vis skrendant sėdėt ant sparno)

Fotografas
Bankokas paskendęs rytiniame rūke

Na bet viskas buvo gerai. Niekas prie nieko neprisikabino orosuoste.
Iš orouosto planavom nusigauti iki centro, Victory monument, o jau ten pasigavus mikriuką lėkti iki Chumphon miestelio, esančio už 460km. Iki pat kelionės pradžios nežinojom kur važiuosim nusileidus lėktuvui. Iš pradžių planavom lėkti į Chiang Mai, bet paskaitėm, kad gruodžio-sausio mėnesiais ten gan „šalta“. Naktį gali būt ir 19laipsnių, tad nusprendėm ten apsilankyt kokį vasario mėn. Apsisprendėm paskutinę minutę jau skrendant. Sakom, lekiam į Chumphoną, ten jau esam buvę, nedidelis miestelis, turistų vos vienas kitas, aplink galimybė aplankyt įvairius paplūdymius, tad mėnesiuką ten galvojom ir praleisti.
Taigi dabar iš Bangkoko orosuosto reikėjo nusigauti iki Victory monument. Man nepatiko Manto pasiūlymas imti Taxi, nes mažiausiai sumokėsim 30lt Sakau, važiuosim paprastais autikais arba pasieškosim kokio metro traukinio. Ir BINGO. Tiesiai iš orouosto yra CITY LINE ar kažkas panašaus, kur sumokėjęs 3,5 Lt sėdi į metro traukinuką ir jis važiuoja iki pat centro. Tad tikrai nepatariu švaistytis ant taxi, o va ramiai važiuoti metro.
Juokingas dalykas nutiko su mūsų drabužiais. Kaip ir planavom, atvykus reikėjo jais nusikratyti. Kadangi buvom su bridžais, o ant jų kelnės tai tiesiog belaukiant metro nusimovėm jas ir kartu su striukėm nunešėm prie didesnės šiukšlinės. Ten pat stovėjo du apsauginiai. Jau norint mesti į šiukšlinę visą mantą drabužių, vienas iš apsauginių greit prišoka ir griebia mūsų striukes, kelnes. Prie jo prišoka kitas apsauginis ir prasideda vos ne barniai dėl Manto striukės, niekaip negali pasidalinti. Va tokia va lietuviška labdara. Susirinko jie mūsų drabužius ir laimingi pasišalino. Tailandas tikrai nėra kažkokių bėdžių šalis bet matyt pravers jiems mūsų drabužiai. Tiesa, dabar jau džiaugiamės, kad nepasilikom Bankoke, nes kiek per TV rodo, tai ten vyksta kažkokie streikai, net Karalius kalbėjo, centrinėje gatvėje šimtai tūkstančių žmonių.
Toliau sėdam į metro į lekiam iki centro. Pačiame metro traukinuke jau nebestebinantis vaizdas. Visi nosis įmerkę į telefonus. Iš 10 žmonių 9 kažką veikia telefone. Įlipa žmogus ir iškart akys į telefoną. Davažiuojam iki Victory monument ir einam ieškoti mikriuko iki Chumphono. Nors man buvo nuojauta, kad tiesiai iki to miesto nebus mikriuko. Kiek skaičiau ankščiau tai tik traukinys ir autobusai iš stoties ten važiuoja. Deja, buvau teisi. Mikriukai važiuoja toliausiai tik iki Khiri Kan o jau ten sako reikės sėsti į kitą mikriuką ir tada tik iki Chumphono. Nors atstumas tik 460km bet supratom, kad užtruksim visą dieną. Mikriukai mums ne itin patinka, nes ten labai mažai vietos, t.y mažai vietos kojoms. Atsisėdi ir kaip silkutė skardinėj vos nesusivynioji. Tiesa, dar kita blogybė, tiksliau košmaras tai visą kelią ant visos „katuškės“ jų muzika. Kolonėlės tik gale, ten kur mes sėdim, tad vairuotojui nė motais, kad mes baigiam apkursti. Kad maždaug įsivaizduotumėte kuom mus kankino visą kelią, štai maža ištrauka. Mes šito dalyko klausytis turėjom 8valandas ir visu garsu…. Kosmosas kažkoks.

Trumpa ištrauka kurią galite pasiklausyti.

Buvom pamiršę kokie Šumacheriai tie vairuotojai. Šitas jaunas vairuotojas lėkė kiek įmanydamas ir vis staigiai stabdydavo, kad neįsirėžt į kitą automobilį. Vos tik bandai pasnausti, kad ir prie tos muzikos, tai nespėji užmerkti akių kai turi griebtis už sėdynės, kad neišvirstum stabdant į priekį.
Pasiekėm Khiri kan per kokias 5 valandas ir iškart sėdom į kitą mikriuką važiuot į Chumphoną. Bėda ta, kad neturim išsikeitę papildomai pinigų. Išsikeitėm vos 20 eurų orouoste, kuriuos jau išleidom beveik. Deja, sekmadienis ir bankai nedirba. Šiaip netaip su 5 žmonių pagalba išsiaiškinam, kad vairuotojas leis mums išsiimt kažkokioj vietoj kur yra bankas, ir kad važiuojam dabar nesusimokėję. Nors vairuotojas jau kitas, pagyvenęs senukas, bet irgi toks pat aistringas muzikos gerbėjas ir vėl mes priversti klausytis tos „vežančios“ muzikos. Tiesa, šis vairuotojas kiek ramesnis, nelekia be proto, bet turi kažkokią maniją motoroleriams. Nesvarbu ar motoroleris už 500metrų, ar kitoje gatvės pusėje, ar stovi ar važiuoja, mūsų senukas vairuotojas jų nekenčia. Vos pamatęs juos, spaudžia pipynę iki dugno. Kažkokia baisi antipatija motoroleriams. Kartu su mumis mikriuke važiuoja jaunimas, kokie 5. Vairuotojui sustojus prie prekybos centro, kur yra bankas, visa gauna jaunimo pasišauna palydėt Mantą iki banko. Skubu priminti, kad Tailande nieks nekalba angliškai. Mūsų jaunimas ne išimtis. Taigi, Mantas su visu eskortu eina į banką, ten jie visi vedasi jį prie darbuotojo. Linksma žiūrėt. Už tai mes ir mylim Tailandą. Nežinau ar dar yra draugiškesnių kur pasaulyje žmonių.
Išsikeitus pinigėlius pajudam link Chumphono. Jaunimas važiuoja kartu. Žvygauja jie ten visi, matosi, kad nori užkalbint bet nemoka angliškai. Sarmatijasi bet viena mergaitė įsidrąsina ir laužyta kalba paklausia kur mes važiuojam. Šiaip netaip įsikalbam, aišku jie ten puse net nesupranta, bet kažkaip sugebam paaiškinti, kad Chumphone mes dar neturim kur apsistoti, kad nuvažiavę tik ieškosim, ir kad norim ten pasilikti 2savaites. (Galvojom iš pradžių 1 mėn, bet pagalvojom, kad bus per akis ir 2 savaitės, vis dėlto ne pirmą kartą jau ten). Užklausiam jaunimo gal žino kur apsistoti 2 savaites „čyp, čyp“ (cheap- liet. pigu). Na ir prasidėjo… Vienas per kitą jaunimas pradėjo kažką įnirtingai diskutuoti, maigyti telefonus ir po kelių minučių jau jie kažką ant lapelio rašė. Mūsų draugai, na jau taip juos vadinu, užrašė kelis telefonus, adresus, kur jų dėdės, tetos, seserys turi išnuomuot butą, kambarį t.t. Argi ne pasaka. Sutinki žmones primą kartą gyvenime o jie rūpinasi, kad turėtum kur apsistoti.
O štai ir patys mūsų draugai.

Fotografas
chebrikė

Pavažiavus kelio galą jie išlipa, lieka tik viena mergaitė, o vietoj jų sulipa kiti žmonės. Ir ką jūs manot. Po 5 minučių nauji žmonės jau apšviesti kur mes važiuojam ko mes ieškom, ir jie irgi jau maigo savo telefonus, skambinėja draugam, klausinėdami ar nežino vietos kur Chumpone du nutrūktgalviai turistai galėtų apsistoti. Iš pradžių dėl jų anglų žinių stokos, jie pagalvoja, kad mes nepažįstam Chumpono miesto ir siūlo jį mums aprodyti. Žinom, žinom mes tą miestą, sakom jiems, ne pirmą kartą gi ten.
Tai va. Davažiavus Chumphoną, rankose turėjom kelis adresus, telefonus kur galim kreiptis dėl apgyvendinimo. Mūsų vairuotojas mus išleidžia vos privažiavus miesto ribas. Kažkaip nuojauta kužda, kad iki centro mums toli gražu nėra arti, ir „akurat“, ženklas, kad iki jo dar 9km. Aš pareiškiu, kad su tokia kuprine ir baisiu nuovargiu tikrai nedasivilksiu iki centro ir dar 9 km.
Tiesa, pamiršau paminėti, kad vos tik išvažiavus iš Bankoko prasidėjo baisus lietus. Pylė kaip iš 10 kibirų kokias 3 valandas. Chumpone matyt dar labiau lijo, nes aplink buvo visur apsemta, upė išsiliejus. Po truputį velkantis link centro matom visas kelias apsemtas. Ir amsemtas normaliai… Galo nesimato, o žmonės brenda iki kelėnų ir giliau. Jau ir temti pradėjo. Jei taip skaičiuojant tai iš Bankoko pajudėjom apie 10 ryto o Chumphone buvom 19val ir čia viso tik 460km. Kelyje užtrukom 9valandas. Man vis dar mįslė, kaip taip lekiant, tokiais greičiais, galima tiek ilgai važiuoti tokį atstumą. Atsisuku į Mantą ir sakau: „ Davai, stabdom mašiną ir važiuojam, nieko nebus, neperbrisim tiek daug“. Na bandom stabdyt. Tamsoka jau, visų mašinų langai niaukti, Tailande nedraudžiama užsitamsinti visus langus, bet jau tiek užsitamsina, kad nematai net kas viduj. O „tranzuoti“ mums teko vos pusę minutės. Sustoja pikapas, ir mes jau sėdim priekaboj. Tailande labai populiaru važiuoti priekaboje :)
O štai ir mūsų kelionė per apsemtą gatvę.

Taip įveikiam 9km iki centro. Širdingai padėkojam vairuotojui ir bandom ieškoti kur apsistoti. Iš praeitų metų pamenam viešbutį, tad truputį „pagrybavus“ surandam jį ir smingam kaip negyvi į lovas. Apsistoję tą naktį buvom viešbutyje Morakot, nieko ypatingo, toks jau atgyvenęs, ir pagal tai gan dar brangokas, 35lt. Kitą dieną planuojam pasiimti motorolerį ir aplakstyti visą miestą, susirasti kur apsigyvent dviem savaitėm. Tą vakarą dar išsliūkinam pavalgyt ir krentam kaip negyvi į lovas. Bemaž dvi paros be miego.

Lapkričio 25-28 Traktoristo įdegis,pasibraidymai iki viešbučio, avarija ir gyvas ar negyvas

Ryte prabundam apie 07, kas Lietuvoje reikštų 02val nakties. Laukia ilga diena, susirasti vietą dviem savaitėm, susitvarkyti internetą telefone bei dar visokios smulkmenos. Kurprinę su drapanom paliekam tame pačiame viešbutyje, pažadėjo pasaugoti. Pirma lekiam į Tele2 ar kito Lietuvos operatoriaus tipo parduotuvę. Gestų ženklais bandom aiškinti, kad reikia Unlimited interneto telefonui. Ačiū dievui užeina vietinė moteriškė su užsieniečiu vyru, kuri kalba angliškai ir padeda mums viską išspręsti. Įsikalbam. Jeigu kas Tailande klaus iš kur jūs, nebandykit aiškint, kad iš Lithuania, nesupras. Jų kalba Lietuva skamba kažkaip panašiai kaip Lituanija, tada jie bent palinksi, lyg žinotų. Taigi, ta ponia sužinojusi, kad ieškom kur apsistoti irgi pasišauna ieškot. Nu kaip nemylėt Tailando. Žmonės tiesiog prašosi kad leistum padėt. Perskambina ji visus pažįstamus, poto su vyru ilgai ieško savo telefone įvairius variantus, netgi susiginčyti su savo vyru spėjo dėl vietos, kur kas randasi. Duoda kelias nuorodas kur pabandyt ieškoti ir atsisveikinam. Tiesa internetą telefonui pasimėm 40Lt/mėn, neribotas 4G + nemokami pokalbiai tame tinkle.
Pradėjom važinėti į vieną, į kitą vietą. Kad ir pigu bet kažkaip nejauku. Kambarys už 20lt bet toks labai nudrožtas jau. Užvažiuojam ir į vietą, kur praeitais metais buvom apsistoję. Su šeimininke sutariam, kad už dvi savaites paimtų 350Lt. Puse velno variantas bet vieta kažkaip nelabai. Šeimininkė, kaip nekeista prisiminė mus, kad buvom pas ją prieš metus. Pažadam sugryžt pas ją, sakydami, kad važiuojam iki banko. Na variantą kaip ir turim bet kadangi dar tik rytas, tai toliau pasišaunam paieškoti. Pas ją deja nebesugrįžom, užtai kaip gėda buvo kitą dieną ją sutikti parduotuvėje, juk buvom pažadėję pas ją apsistoti. Ji tik pasilabino ir nusišypsojo.
Važinėjom pirmyn atgal, tą dieną gal kokį 100km pravažinėjom. Dar vienas žmogus parekomendavo butą, 350lt/mėn, bet viskas jau užimta buvo. Apžiūrėjus dar kelis variantus nusprendėm, kad geriau neišradint kolkas dviračio ir apsistoti nuostabioje vietoje, kur buvom kartą apsistoję, Palm sweet resort. Nors kaina 700batų nakčiai bet mes pasiryžę kaip nors nuderėti, kadangi norim pasilikti ten 2 sav. Pradžiai užlekiam į Tourist information centre, norim, kad jie pasiteirautų telefonu, ar kokią nuolaidą duotų tas viešbutis pasiliekant 2 sav. Nors tai ir turistų centras, bet ten sėdinti vietinė mergaitė nifiga nesupranta angliškai. Viešbučiuose irgi niekas nifiga nieko angliškai neraukia :) Šiaip netaip išaiškinam ko norim, ir mergaitė paskambinus gauna nekokį atakymą. Nuolaidų nedaro. Mes vistiek nepasiduodam, sakom patys nuvažiuosim ten. Nuvažiuot tai žinom kur, bet va per tą potvynį visas kelias link to viešbučio apsemptas, ir apsemtas tiek, kad neįmanoma su motoroleriu pravažiuot. Valtikėm žmonės tik irstosi. Bandom pagal žemėlapį ir iš vienos ir iš kitos pusės privažiuot, visur same, same (angl. tas pats). Mat juos velniai, paliekam motorolerį ant „kranto“ ir brendam link viešbučio.

Fotografas Mantas Pra
ale gatvė
Fotografas
vaikams džiaugsmas maudytis gatvėje

Stoviu gatvės viduryje

Vietiniams atrakcija, turistai brenda vandeniu… Vanduo aukščiau kelių vietomis, bet nusigaunam sėkmingai. Na ir ką, nieks angliškai čia neraukia ir nuolaidos nenori duoti. Prašom pakviesti „Boss“, gal eis sukalbėti kaip nors. Ateina jau matyta moteriškė, ją prisiminėm iš praeitų metų, kartu atsiveda kokių 12metų sūnų, kuris kalba angliškai!!!! Va čia tai jėga. Na ir prasideda skaičiuotuvo maigymas. Mes vieną kainą, jie kitą, mes vieną, jie kitą, ir taip ir taip bandom. Pagaliau nusiderėjom 100batų. Pasižadam sau, kad kadangi čia daugiau mokam už apgyvendinimą nei planavom biudžete, tai kelis kart keliausim autostopu, taip sutaupydami ant transporto. Taip ir praėjo diena. Po ratais kvadratais važinėjimų pagaliau įsikūrėm tikrai jaukioje vietelėje.
Kažkaip karštis labai veikia ir labai greit pavargstam, tam miegot einam jau 21val, keliamės prieš 06 ryto. Tikimės panašią rutina ir išlaikyti toliau, nes 19val jau čia tamsu, ir veikti nelabai ką yra vakare. Toks vaizdelis po pirmos debesuotos dienos pasivažinėjimo motoroleriu. Kraupumėlis.
Jau nebestebina vietine fauna. :)

kaimynas tarakonas
kaimynas tarakonas
Fotografas Mantas Pra
Po vienos debesuotos dienos
Thung Wua Laen papludimys, Chumphone
Thung Wua Laen papludimys, Chumphone
Nauji draugeliai
Nauji draugeliai

Meluoju, visdėlto dar nustebimo mus. Vakare jau ruošiantis miegot, išgirdom kaip veršiuko bliovimą. Išlendam lauk ir akurat. Šalia mūsų namuko stovi mašina su priekaba o joje ką tik gimęs veršiukas. Aplink trypčioja kažkoks ūkininkas ir kelios viešbučio darbuotojos. Veršis bliauna kiek tik gali, matyt alkanas, o anie nesupranta kaip jį pagirdyt. Susipylę pieno mišinį į Coca colos buteliuką bando jam įkišti gerti :D Vargšas veršis muistosi ir nemoka gerti, gi ne žmogus. Juokais sakau Mantui, reikia prezervatyvą užmauti ant buteliuko, ir pagirdyti :D Visi krapšto galvą kaip tą veršį pagirdyt. Surandu kambaryje maišiuką, apvyniojam juo buteliuką ir prakerpam skylę, kad suformuot “tūtuką”. Kažkiek išeina pagirdyt. Mes labai tikimės, kad veršis čia per naktį neliks. Deja… Šeimininkas-ūkininkas nueina į gretimą namuką miegot, o veršis priekaboje toliau sau bliauna. Mes apšalę einam į regisratūrą aiškintis. Ten palinksi galvą bet supratom, kad jos nieko nesuprato. Galiausiai po kiek laiko pasibeldėm jau pas patį ūkininką ir rankom mojuojam link išvažiavimo, patys mūkdami kaip veršiai. Bandom paaiškinti, kad nuvežtų veršį toliau nuo namuko. Pasiseka, šį kart suprato. Einam miegot visi.

Per tas porą dienų aplankėm Thung Wua Laen paplūdimį, esantį už 15km, dar apvažinėjom ratais, po dieną įveikdami apie 100km. Užpakalius nerealiai skauda nuo nuolatinio sėdėjimo ant motorolerio ir nors važinėjamės su ilgom rankovėm, apsimuturiavę šalikais, bet vistiek sugebam nudegti. Mantui net ranka ištino nes vairuojant nuolat saulė plieskia į ranką.
Thung Wua Laen papludimys tai nieko ypatingo apart, kad jis tuščias. Čia nėra skaidraus vandens, ir šią vietą labai mėgsta vietiniai, todėl juos čia ir sutinkam. Dar nusiperkam visą ananasą už 2,50lt. suvalgom visą iškarto, sultys tiesiog varva tiesiogine prasme. Vakare paslapminėjam po naktinį turgų ir vėl anksti einam miegot.

Ananasas už 2.5lt
Ananasas už 2.5lt


Vieną dieną pasišovėm link kito paplūdymio , poto bandėm užvažiuoti į labai statų kalną. Mūsų motoroleris nekažką traukia, nors ir ėmėm rankinį, ne automatinį. Važiuojant į kalną Mantas bando su 1 pavara “kopti” į kalną, variklis veikia kaip tankas bet vietoj stovim, ir tik jaučiu kad motoroleris kaip koks žirgas pasistojo piestu ant vieno rato, o kitą akimirką jaučiu, kad nagais įsikabinus į Manto marškinėlius, o jis su visu motoroleriu jau griovyje apvirtęs. Nė nesusigaudėm kaip, bet mus nunešė į griovį. Mantas atsipirko keliais apibrozdinimais. Šiaip netaip ištempėm savo “žirgą” ir griovio ir dabar jau aš lipu į kalną o Mantas bando iš lėto važiuoti. Vaizdzialis puikus nuo viršaus, gaila neina perteikti nuotrauka visos tos puikybės.

Kelionė su nedidele avarija, bet užtai koks vaizdas...
Kelionė su nedidele avarija, bet užtai koks vaizdas…

Šalia buvo nacionalinis parkas, bet įėjimas 20lt (vietiniams 2lt) tai mums kažkaip per brangu. Pasakius vietiniams, kad nacionaliniuose parkuose toks kainų skirtumas turistams, tie netenka amo. Galbūt nepasimetinėja, kad nežino. Iš patirties žinom, kad dažnausiai parkuose nieko gero nebūna, gal koks vienas krioklys ar šiaip koks mandresnis akmuo ar medis. Sukamės atgal ir lekiam į dar kažkur. Dar kažkur tai reiškia važiuojam kur akys veda. Taip užsukam į Pak Nam Chumphon, senasis Chumphon miestas, esantis už 15km nuo naujojo. Keista, bet tame Pak Nam Chumphone dauguma žmonių burmiečiai. Kaip atskiriam? Beveik visi burmiečiai veidus išsitepę kažkokiais geltonais dažais. Netgi Tailandiečiai nesupranta kam jie taip, ale gražu suprask. Ir iš karto jų požiūris į turistus ne pats maloniausias. Jokios šypsenos, rūstoki veidai, gal dėl to, kad nelabai kas lankosi pas juos. Kaip minėjau mūsų maršrutai dažniausiai mus nuveda į pačias atokiausias vietas. Miesteliukas mažiukas, užkandam nepaprastai skanios sriubikės už 2,40lt ir lekiam atgal pas save. Sriubos pas juos tai kaip antras patieklas. Ne šiaip skystimėlis, bet pilna lėkštė visokiausių makaronų, mėsos, daržovių. Tikrai sotu.
Grįžę į savo miestą netikėtai randam turgų, kurio ankščiau nematėm. Na turgus tai viena ilga gatvelė, pilna visokių gėrybių. Kainos gėdingai mažos. Naujos maikutės po 4,50lt, ne Adidas kedai po 8,50lt (nauji), džinsai po 25lt. Būtinai reikės grįžtant į Lietuvą apsisprekit, tik neiašku kur viską susidėt reiks.

Neoriginalūs džinsai nuo 7 iki 25lt
Neoriginalūs džinsai nuo 7 iki 25lt

Turguje mūsų dėmesį patraukia gyvunėlių prekeivis. Štai trumpas video, kuriam tiktų pavadinimas “Gyvas – negyvas? Nes gyvūnėliai nuo karščio taip iškritę, kad atrodo jog negyvi.

Dar pirkom virtą vištą. Sužinojom, kad mums skaniausias, saldžiarūkštis padažas vadinasi “Nam tim tai”, tai nuspirkom jo visa buteliuką ir vežiojamės visad su savim. Sunku mums rasti kažką neaštraus, tai dažniausiai valgom vieną ir tą patį, jautienos sriubą, ryžius su vištiena, Pad thai (makaronus) bei dar keli variantai yra. Prie nusipirktos vištos reikia kažkur gauti ryžių, jų kalba “kau”. Keistas tarimas pas juos. Neduok diev netaip ištarsi tai ir nesupras ko nori. Kadangi žinom kur laikomi virti ryžiai ir kaip atrodo tas indas tai išprašom vien jų vienoje vietoje. Tiesa reikėjo ir čia pasistengti. Šeimininkė kiša mums meniu tai mes tiesiog uždengėm visa patiekalą, palikdami tik “ryžių” užrašą. Įvynioja juos mums į popierių ir laimingi lekiam kur ramiai atsisėst pavalgyt. Prisėdam apšiuriusioj traukinių stoty ir rankom valgom burnoje tirpstančią vištą su ryžiais ir firminiu “nam tim tai” padažiuku. Padažas saldžiarūgštis, skirtas vištienai, bet mes jį visur dedam :) Vietiniams vėl atrakcija, juokias iš mūsų, mums irgi neliūdna. Stengiamės keliaudami kuo daugiau įsilieti, greičiau susilieti su vietiniais. Nevaikštom pusplikiai kaip kiti turistai (su maudymke ir vos užpakalį dengiančiais šortais), valgom kartu su vietiniais gatvėje, kur viskas gaminama tiesiog čia pat, plaunama irgi čia pat, kur laksto žiurkikės. Mums smagu. Daug smagiau nei būt atsiskyrusiems, ir primest, kad čia mes kažkas tokio esam. Stengiamės išmokt kasdien naujų žodžių, frazių. Jau nuvažiavę pavalgyt jautienos sriubytės Mantas visus džiugina sakydamas “Kvaityjau nam plau” , toks sriubos pavadinimas. Ir visi krenta juokais ir iškart kitaip tave priima. Sėdam prie stalo prie kurio sėdi ir vietiniai, bandom aiškintis kaip tas, kaip anas jų kalba ir jaučiam kaip smagu ir jiems ir mums. Stebim iš tolo kai du pusplikiai turistai (be marškinėlių) atsisėda nuo visų atokiai, ir vietinių žvilgniai jau ne tokie draugiški jiems.
Tai va taip ir leidžiam dienas kolkas. Šiandien lyja nuo ryto, tai laiką leidžiam sėdėdami namie. Gal popiet kur palėksim.
Šilčiausi linkėjimai visiems.

II DALIS Lapkričio 28- gruodžio 09 Lietus, Help Portrait akcija, Karaliaus gimtadienis ir naujas miestas Surat Thani

Štai ir vėl prisėdau parašyti. Dienos slenka vangiai, mat visas tris dienas iš eilės gan smarkiai lijo. Mes vis dar Chumphone ir čia būsime iki gruodžio 09dienos. Toliau žadame važiuoti žemyn iki Surat Thani miesto. Buvom nusprendę tranzuoti bet pradėjus skaitinėti apie Hichhikingą (važiavimą autostopu) Tailande, visas tas dalykas buvo nuspalvintas gan pilomis ir blausiomis spalvomis. Visi kaip susitarę rašo, kad tai pavojinga, kad negalima pasitikėti vietiniais. Kažkaip keista tai skaityti, juk kiek žmonių besutinkam visi tokie geri (tfu tfu tfu). Kitas dalykas dėl saugumo kelyje: automobiliai laksto dideliais greičiais, plius fūros tad gali sėkmingai tave „nuskinti“ bestovint ir nė nepastebėti. Kad avarijų daug tai tuo patys įsitikinom. Porą kartų matėm va tokius vaizdelius. Nuo lygaus kelio tiesiog apsivertusios fūros.

Fūra griovyje
Fūra griovyje

Spėjam, kad vairuotojai tiesiog užmiega prie vairo. Tad apsiskaitę nusprendėm, kad gal tiek to, gal nevažiuosim autostopu, juolab pasižiūrėjom iki mūsų sekančio miesto, Surat Thani – 200km ir kaina traukinuku 3,5 Lt Nugi juokinga kaina, ką? Aišku, traukinukas medinis, esam jau tokiu važiavę, ale koks skirtumas.
Tai va, čia ateičiai. O kolkas nuobodžiai dienas stumdom Chumphone. Nuo važinėjimo motoroleriu mūsų užpakaliai įgavo kvadrato formas. Lovos irgi jų bemaž lentos kietumo. Niekaip nesuprantam, kodėl jiems patinka ant tokių kietų čiužinių gulėt, reiks pagooglint.
Tas dienas kai lijo tai daug niekur nevažinėjom. Einam gult 20-21val, keliamės 06-07val, nusliūkinam papusryčiauti. Pusryčiams pirmą kartą nuėjus su šypsena vietinė baksnoja mums į “American breakfast”. Prisimenam, kad čia bus dešrelė, kiaušinis, skrudinta duona su džemu. Pasiimam… ir pasigailim. Buvom pamiršę koks prėskas skonis. Kitą rytą nutariam pabandyti dar du likusius variantus. Vienas turi būti kažkoks jų vietinis pusryčių maistas, o dėl kito neaišku. Taigi bandom ir imam vieną tokį, kitą kitokį, atsisakydami American breakfast. Man atneša didžiausią „bliūdą“ ryžių košės su krevetėm ir visokiais žalumynais, o Mantui skrebutį su džemu. Laukiam toliau ką atneš Mantui. Laukiam, laukiam…laukiam, laukiam… nugi neatneša. Pagalvojam, kad čia matyt tokie ir bus tie pusryčiai. Gaunu pasidalint savaisiais. Nuo tos dienos abu valgome jų tradicinius pusryčius: ryžių košę. Jų kalba būtų “KaoTom”. Būna ten dar papildomai visokių aštrybių prisidėti, bet man ir be jų skanu. Va taip atrodo tradicinė jų košytė.

KhaoTom
KhaoTom

Lietus tai pliaupė tris naktis kaip iš ugniagesių žarnos. Galvojom stogas įlūš. O dar perkūnija ir griausmas. Vieną kart taip driokstelėjo, kad išsijungė visos šviesos. Gulėdami galvojom, kad ir vėl apsems gatvę, bet nieko. Dienomis užeidavo tokios lietaus sienos, tad mes suskubome ir nusipirkome pončus nuo lietaus, kuriuos jau teko panaudoti, kai vidury dienos užklupo smarkus lietus. Tada dediesi pončą ir toliau važiuoji. Iki pusės lieki sausas bent. Lietus kaip užeina staigiai taip ir praeina. Atrodo kaip su kirviu nukirsta. Lyja, pila, kad už metro nieko nesimato ir STOP. Viskas, ramu, nebelyja.

Lietus merkė beveik kasdien
Lietus merkė beveik kasdien

Per tas lietingas dienas iš neturėjimo ką veikti nusprendėm pagaudyti lietuviškus kanalus. Galvojom pažiūrėsim kokią muilo opera ar dar ką, bet su tokiu internetu koks čia yra kur gyvenam, tai išeidavo tik kadrais žiūrėt. Dar išmėginom baseino malonumus. Atrodo be mūsų jame nieks daugiau ir nesimaudė. Jau įlipus į baseiną pastebėjome taisykles ant sienos. Maudymukai tik vientisi. Vietiniai išvis kiek pastebėjom jūroje ar baseinuose maudosi su drabužiais. Jiems nepriimtini maudymukai. Todėl kai pamačiau ženklą su vientisu maudymuku kažkaip baisiai gėda pasidarė. Na bet ką daryt, šmutkių ir taip vos telpa į kuprinę negi dar čia pirktis papildomai.
Kuo toliau, tuo mandresni darėmės. Ryte jau atsinešdavom patys savo ryžių košę į kambarį ir kaip namie, lovoje valgydavom.
Per dieną dar prisipirkdavom įvairaus maisto, kad jau net nebetildavo į šiukšlinę įvairios dėžutės ir maišeliai. Kaskart vis pareinant iš vietinio turgelio su ryšulėliu maisto mus darbuotojai net pasilankstydami nužiūrinėdavo, ir ką šį syk parsinešam. Na nieko tokio, ryte tvarkant kambarį sužinos :D
Miestelyje yra Turistų Informacinis centras, kuriame nešneka nieks angliškai. Bet mums vistiek ten patinka lankytis. Nuvažiuojam beveik kasdien. Nueinam ir klausiam, ką mums šiandien veikti, baksnojam į žemėlapį ir vis klausiam kiek kilometrų iki čia, o iki ten kiek, o va čia kiek kilometrų. Taip vaikštant kelias dienas pas jas išeilės turėjom užknisti iki gyvo kaulo. Kartą atradom gražių vaizdų prie didelio žemėlapio mieste. Gaila, visi užrašai Tajų kalba. Nieko tokio. Nusifotografuojam visą žemėlapį ir vėl į turistų centrą. Ir vėl merginom darbas.
Taip nusižiūrėjom kelis gražesnius vaizdus ir kitą dieną patraukėm link ten. Tai turėjo buti didelis kalnas ir krioklys. Kalną radom, bet kuo aukštyn į jį kilom tuo viltys blėso. Visų pirma nuo lietaus visa žemė, t.y molis išplautas ir slysta iš po ratų, ratai klimsta. Pasiekus siaurą miško takelį bandom kopti, bet tai trunka vos porą minučių. Kažkokie slabakai mes. Kalnas tai didžiulis ir įvertinę savo tinginių jėgas nusprendėm, kad „kadanors“ kitą kart. Po tokio pasivažinėjimo po molingą žemę mūsų motoroleris pasidengė molio kauke, kuri greit sukietėjo. Juokingiausia, kad vėliau, po poros dienų, važinėjant, tas molis pradėjo atsilupinėt didžiulaiis gabalais. Taip važiuojant nukrisdavo toks geras puskilograminis molio gabalas ir pabirdavo mums po ratais.
Toliau tą dieną dar ieškojom žemėlapyje gražiai nupiešto krioklio. Važinėjam pirmyn atgal, pirmyn atgal nu nėra jokio krioklio, ir tik pabaksnojus vietiniams į jų kalba užrašytą krioklio pavadinimą jie pamojo ranka į šalia tekantį upeliuką. Na jei čia krioklys tai mes tokių irgi Lietuvoje turim.

Instagramas rox.
Instagramas rox.

Aplankėm tą pačią dieną Pathio miesteliūkštį. Stabtelėjom prie įdomios atrakcijos, kuri taip ir liko mums mįsle. Sukabinta apie 15 narvelių su paukščiais, iš vienos ir kitos pusės jų šeimininkai ir davus teisėjui ženklą, paukštukų šeinininkai ima rodyti visokius gestus, ploti, šūkauti ir visaip kitaip bando išprovokuoti savo augintinius kažką daryti. O ką taip ir neaišku. Iš pradžių spėliojam gal kokius tai triukus daryti, šokinėti vienur, kitur bet kažkaip jie visi vienodai ten tūpčiojo ir čirpė. Pasiklaust ir vėl nėra ko, kas čia per veiksmas vyksta, tiksliau yra, žmonių visa minia, apie 50 bet nė vienas angliškai nešneka. Tik vėliau pasigooglinom, tad tai „auksinio balso“ konkursas. Kieno paukštukas gražiau gieda, tas ir laimi. Poto jį galima gan brangiai parduoti. Nelabai aišku pagal kokius kriterijus jie nustato jų balsingumą, nes jie vienas per kitą čirpia ir tiek. Tai va tokią mažą atrakciją apturėjom.

Paukščių koncertas
Paukščių koncertas

Jau virš savaitės praėjo kai buvom paskutinį kartą Chumphone, tai sunku beatgaminti kas ten įvyko. Bandau pagal nuotraukas aprašinėti įvykius. Kaip tradicija visur kur bebūnam atrandam kokį nors gerulį turgų, kuris būna vos kelias dienas. Chumponas buvo ne išsimtis. Vieną dieną jo nebuvo, o jau kitą dieną važiuojant pro tą vietą užtikom didžiausią turgų, kurio po kelių dienų vėl nebeliko. Ten ir maisto ir šmutkių buvo. Kartą susigundėm nusipirkti, kaip mes vadinam “plaukų” tai ale desertas: žali byneliai į kuriuos vyniojami tie “plaukai” ir taip viskas valgoma. “Plaukų” skonis labai panašus į cukraus vatą. Žinoma, mums beiūrint į tuos “plaukus” pardavėjas mandagiai pasiūlė paragauti o jau paragavus visai skanu buvo ir nusipirkom šiek tiek sau. Trumpa pamokėlė kaip valgyti tokį desertą.

“Plaukų” desertas

Kasdien, na beveik kasdien lėkdavom į Akropolio tipo prekybcentrį nusipirkti kaip mes juokaudavom konors “miltiško”. Vien po ryžių ir makaronų asortimento kraujyje ėmė stigti cukraus, todėl užsipirkdavom įvairių spurgų su glaistais, betageno (tokio skanaus, į jogurtą panašaus gėrimo). Prekybcentriuose jau ne pirmus metus matom kaip prieš kalėdas labai populiarūs įvairiausiai rinkiniai-dovanos. Tai tiesiog įvairūs krepšeliai į kuriuos sudėti maisto produktai: kava, saldainiai, sausainiai, prieskoniai, higienos priemonės. Kainos 50-200lt.

Tesco visada išsirinksi...
Tesco visada išsirinksi…

Dar atradom tokį gėrį kaip vandens pasipildymo aparatas. Vandens 1,5L parduotuvėje kainuoja apie 1,20lt, o čia nusiveži savo tarą, įmeti 8 centus ir gauni litrą geriamo vandens. Pasaka.Vietiniai čia atsiveždavo įvairiausios taros po 5litrus, nes vandens tokio kaip iš krano geriamo niekas nevartoja.
O va taip užsimaskavę važiuodavom motoroleriu. Kadangi atstumai per dieną gan dideli, 100km ir daugiau tai nuo pastovios saulės ir vėjo, pučiamo į veidą nekoks jausmas būdavo.

Turisto Lituano
Turisto Lituano

Fotografas Mantas Pra

Dar buvo diena, kaip ir visos kitos gan apsiniaukusi, ir nebuvo aišku ar čia lis ar ne, bet turėdami pončus nuo lietaus buvom ramus. Diena nors ir apsiniaukusi, bet kolkas viena ypatingiausių per visas tas porą prabėgusių savaičių. Važiavom įprastu maršrutu link Pak Nam Chumphon, (senojo Chumphono), kitaip tariant miestelio prie uosto. Tą dieną vėjas vertė ne tik iš padų bet iš nuo motorolerio, važiuoji važiuoji ir, kad duoda gūsis į šoną, atrodo tuoj nusiversi arba į griovį arba nuo skardžio. Jūra šėlo taip, kad visas smėlis nuo dungo atrodė kaip šokoladinė masė.

“Šokoladinė” jūra

Privažiavom gan statoką kalną. Šį kartą jau pasimokėm iš praeitos avarijos, kad reikia į kalną lėtai ir atsargiai važiuot, tad tiesiog užgulėm visa motorolerį, neleisdami jam stotis piestu. Kiek jėgos leido, tiksliau kiek mūsų žirgas traukė užvažiavom ant kalno, nuo kurio atsivėrė nuostabūs miesto vaizdai.

PakNam Chumphon (Senasis Chumponas
PakNam Chumphon (Senasis Chumponas”
Miestas-uostas
Miestas-uostas

Toliau dar yra aukštyn kur kilti bet jau mūsų žirgas abejojam ar atlaikytų tokią stačią įkalnę, tad kopiam laiptukais į viršų. Vaizdas nuo viršaus dar gražesnis, matosi, kad viskas „šviežiai“ padaryta, tik gaila viskas „ant seilių“. Laiptų turėklai tiesiog kliba, kur buvo viskas daryta, šlifuota, cementuota, viskas išmėtyta į krūmus, palikta, šiukšlės irgi sumestos. Pastebėjom, kad viskas kas čia daroma yra daroma ant seilių. Ar tai namą statytų ar remontuotų ką, viskas tept, lept, tam kartui. Na bet ne apie tai mes. Pasėdim viršuje, nuostabiai įrengti suoleliai, pavėsinės ir fantastiška miesto panorama. Pasibūnam ir leidžiamės.

Ant pačios viršūnės
Ant pačios viršūnės
Tikra poilsio oazė ant kalno viršaus
Tikra poilsio oazė ant kalno viršaus

Užsukam vėl į senąjį Chumphono miestą, užkandam ir nusprendžiam pasivaikščioti siaura gatvele, kurioje knibždėte knibžda gyvenimas. Iškarto gaunam dozę dėmesio, paskui mus renkasi vis didesnis ir didesnis pulkas vaikų. Vieta tokia kaip čia pasakius, nei prabangu nei lūšnos, na jų gyvenimo stilius. Matom vaikų susidomėjimą, o jie visi kaip angeliukai tokie gražūs. Išsitraukia Mantas foto aparatą ir vaikai dar labiau ima krykštauti iš džiaugsmo ir pozuoti. Kai pagalvoji, pabandyt Lietuvoje, gatvėje nepažįstamą vaiką nufotografuoti.
Taigi taip fotografuojant vaikus, jų susiburia visa galybė. Klegesys sklinda per visą gatvelę, vis daugiau moterų išlenda iš savo namų, o pamačiusios Mantą fotografuojant vaikus, čiumpa saviškį vaikiuką ir lekia prie Manto. Suaugę irgi mielai fotografuojasi, šypsosi ir priverčia tave kartu su jais nuoširdžiai šypsotis. Pasisveikinam su visa šeimyna, kurie vedasi mus aprodyti savo „ūkio“ triušių šeimynos. Kokie 6 mažilyčiai triušiukai narvelyje ir jų mamytė aplink šokinėja. Dar kažkur tėvelis. Gyvena kartu su žmonėm, kaip katinai ar šunys. Bandom mimikom rodyt ar čia jie maistui augina, imituojam kaklo pjovimą iškišdami liužuvį. Šeimos galva juokiasi ir purto galvą, suprask šiaip augina. O jau džiaugsmo apturėjom ten. Tik nufotografuoji, tuoj visi sulekia pažiūrėti kaip atrodo, krykštauja, džiaugiasi, delniukais ploja, o atsisveikinant jau ir už rankos laiko, mojuoja, vejasi. Taip praleidom gerą valandėlę, padarėm nuostabių portretų ir gryžom namo.
Prieš užmiegant pradėjo galvoje suktis mintis. Na nuotraukas pasidarėm sau, parodysim kitiems, o kaip tiems žmoniems jas perduot? Kompiuterių, facebookų jie ten neturi, truputį per biedni. Ir netikėtai šovė mintis: o kodėl gi neatspausdinus tų nuotraukų ir nenuvežus jiems jas ir nepadovanojus. Išeitų kaip mini Help Portrait, kuris vyksta kasmet gruodžio 07dieną. Nors tai pasaulinis judėjimas, kuriame susiburia daug fotografų, įvairių rėmėjų, fotografuojama studijose bet mūsų pajėgos buvo kur kas kuklesnės. Taip visą naktį ir kirbėjo mintis, kur čia surasti atspausdinti nuotraukas.
Ryte iškart patraukėm į miestą, buvom matę vitrinose iškabintų nuotraukų, tad tikėjomės, kad sugebės iš usb flashiuko atspausdinti jas. No problems. Viską radom, atsausdino per pusvalanduką ir štai jau laikom rankose nuotraukas ir nekantraujam jas nuvežti mūsų naujiems draugams.
Nuvažiavom jau pavakare. Gatvelėje nebuvo tiek daug vaikų ir žmonių kaip praeitą kartą. Pirma patraukėme pas triušių augintojų šeimyną. Matyt iš pradžių šeimininkas pasimetęs buvo ir nesuprato kodėl mes jam duodame nuotraukas. Kiekvienas žmogus, kuriam atiduodavom nuotrauką, save pamatęs nuoširdžiai nusišypsodavo. Vaikai tiesiog vos ne iš rankų graibė nuotraukas ir saugojo prie savęs priglaudę kaip didžiausią lobį. Pamenu, pirmą dieną kai fotografavom, nupirkau jiems saldainių, ir stebėjausi, kad nelabai jais domisi. Turi jie ką pavalgyti o va tokio dalyko kaip atspausdinta nuotrauka matyt retas turi. Buvo smagu žiūrėti kai pamatę nuotraukoje savo draugą, jie čiupdavo už rankos ir vesdavo ten, kur gyvena tas vaikas „iš nuotraukos“. Greit vėl visa gatvė buvo pilna vaikų ir žmonių. Išdalinom nuotraukas ir su šilčiausiais jausmais pajudėjom jau link motorolerio. Išgirdom kažką šaukiant. Prie mūsų pribėgo jaunuolis, liepė visiems vaikams susiglausti ir kartu su mumis padarė nuotrauką. Tai buvo kolkas pats šilčiausias ir nuostabiausias išgyvenimas per kelionę. Nuostabūs prisiminimai.
O čia trumpas video kaip visa tai vyko:


Tailandas
Tailandas

čyyyyzzz....
čyyyyzzz….

Gruodžio 05 diena yra Tailando Karaliaus gimtadienis. Tai tikriausiai pati svarbiausia šventė Tailande. Nežinau ar kiekvienais metais ar tik šiais bet ši diena sutapo ir su Tėvo diena. Išlėkėm ryte vėl pasižvalgyt po miestą ir netyčia užtaikėm ant kažkokio šurmulio. Žinojom, kad vakare bus eitynės, fejerverkai bet, kad dieną kažkas bus, nesitikėjom. O užtaikėm ant nuostabaus dalyko. Visa gatvė buvo paversta į maisto turgų. O dabar geriausia dalis: visas maistas NEMOKAMAS. Taip taip. Pradedant ledais, įvairiais jų tradiciniais patiekalais, sriubomis, desertais, gėrimais, kava, viskas nemokamai. Iš pradžių taip nedrąsiai mes atsistojom prie ledų. Prie mūsų prišoko kažkokia poniutė, na pagal aprangą matos, kad užima kažkokias svarbias pareigas ir plačia šypsena aiškina „free, freee,eat eat“ ir rodo plačiais mostais į visą gatvę. Na jei jau taip, mes kaip tik nepusryčiavę. Buvom žinoma visoj toj masėj vieninteliai turistai. Vos pamatydavo mus maisto „pardavėjai“ iškart kraudavo į vienkartines lėkštes visokio gėrio ir be eilės paduodavo mums. Žmonės irgi nesikuklindami imdavo kiek tik tilpdavo į rankas, o kas netilpdavo, pasidėdavo į motorolerio krepšelį ir vėl eidavo susirinkt visko. Mus apdalino tiek, kad jau nebebuvo kur laikyti. Gaila nenufilmavau linksmo vaizdelio, nes rankos buvo užimtos visom tom dovanom. O vaizdelis išties geras buvo. Mantas ant kaklo su fotiku, abiejose rankose maistas. Einant pro šalį jį čiumpa moteriškė, kuri pardavinėja kažkokius gėrimus. Duoda jam, o vargšas Mantas neturi kaip paimti jau. Tada moteriškė ima šiaudelį, išmaišo gėrimuką ir kiša Mantui gert o poto krenta visos aplinkui jos draugės juokais, leipsta ir dar sudeda porą gėrimų į maišelį jam. Linksma.
Trumpas video iš maisto fiestos:

Viskas
Viskas “For freeeee”

Vakare kaip ir priklauso įvyko paradas. Pasipuošę žmonės žygiavo gatve iki savivaldybės aikštės. Čia visiem buvo išdalintos žvakutės, kurios buvo uždegtos kai buvo dainuojama daina karaliui. Šioje šventėje pirmą kartą sutikome gan gerai angliškai šnekantį žmogų. Vietinė moteriškė, labai draugiška, viską papasakojo, paaiškino vis norėjo, kad nufotografuotumėm jos dukterėčią ir kaip tradicija su mumis nusifotografavo.
Juokingas dalykas nutiko per šventę. Mes jau dienos metu apsižiūrėjom iš kur geriau būtų fotografuoti. Nusprendėm, kad nuo kokio tai pastato. Švelniai tariant, įsibrovėm į šalia esantį neaiškų namą. Na durys neužrakintos buvo, o čia lyg ir kažkokia apleista mokykla. Suradom kaip užsiropšti ant pačio stogo viršaus. Tad vakarui atėjus patraukėm link savo vietelės. Matėm kelis fotografus įsikūrusius žymiai žemiau nei mes. Na pagalvojom, kad tikrai turėtų žinot kur koks geresnis kampas fotografuot. Užlipus ant stogo, apačioje matom savo „kolegas“ fotografus, pašviečiam jiems žibintuvėliu o jie apstulbę nesupranta kaip mes čia užsikorėm. Mantas juokdamasis imituoja parašiuto leidimasi. Matom kolegos susirinko šmutkes iš savo vietos. Lažinamės su Mantu suras ar nesuras kaip iki mūsų ateiti. Ir ką gi, po 15minučiu jau girdžiu krebždėjimus o dar po 5 minučių čia susirinko visas fotografų būrelis.

Vietinis paparacis
Vietinis paparacis
Karaliaus gimtadienis ir šimtai žvakučių.
Karaliaus gimtadienis ir šimtai žvakučių.

Tailandas

Šventė praėjo išties gražiai. Visi užsidegė žvakutes, kai kurie žmonės leido žibintus sudainavo dainą ir viską vainikavo įspūdingi fejerverkai. Keista bet Tailande, bent jau mažuose miesteliuose visos šventės baigiasi gan anksti. 20val jau visi skirstėsi namo. Dar užsukam į “night market”, kur pilna knibžda žmonių, užkramtom ryžių su vištiena ir traukiam namolio.
Šiaip jei kada lankysitės Chumphone, tai pati skaniausia Kvaityjau sriuba yra prie traukinių stoties. Išėjus iš traukinių stoties sukti po dešine ir už kokių 50metrų bus gatvės valgykla. Dirba ji kažkur iki 14val jų laiku. Žmonių daug, kas parodo, jog čia labai skanu. Mes valgydavom pietus čia beveik kasdien. Pasakiški makaronai su jautienos sultinuku ir burnoje tirstančiais jautienos gabaliukais, držovėmis. Super. Patarimas: jei kartais būnant Tailande užkietėtų viduriai tai nusipirkite gatvėje pardavinėjamų, skaptuojami ledai, kokose. Tiesiog paima kokosą, išskaptuoja vidų ir ant minkštimo sudeda ledus, ryžius ir kitus priedus. Labai skanu bet ir „tryda“ garantuota.

Kvaityjau
Kvaityjau

Dar iš tokių atsimintesnių įvykių, tai kad apturėjom antrą avariją. Kažko nesiseka mums su tais motoroleriais. Aš sėdėjau prie maisto, o Mantas nuėkė už keliasdešimt metrų į viešbutuką paimti raktų. Ir tik girdžiu tokį slydimo garsą. Atsisuku, motoroleris ant šono guli, Mantas šalia. Ačiū dievuj viskas gerai, vos nusibrozdino. Kolkas prasčiau pasisekė motoroleriui. Gan neblogai nusibrozdino dažai keliose vietose. Užmetęs akį nepamatytum bet kadangi mes žinojom tai pergyvenom kad reikės paklot apvalią sumelę atiduodant jį iš kur nuomavomės.
Prieš atiduodant, nuvežėm nuplauti. Pastebėjęs vietinis, kad galvas krapštom ir nelabai suprantam kaip naudotis tuo plovimo prietaisu iškart ateina į pagalbą. Tiek nuprausmė savo žirgą, kad dabar išsigandom, kad pradės matytis seni įbrėžimai.

UAB
UAB “Nusiplauk Pats”

Ėjo į pabaigą mūsų 2 savaičių pasibuvimas Chumphone. Kadangi tai nedidelis miestelis, tai buvom išnaršę visus kampelius. Dar aplankėm praeitais metais atrastą kaip mes vadinam „savo“ ananasų plantaciją. Su ja viskas gerai, per metus gan nemažai užaugo Rubber trees. Lietuviškai net nežinau kaip versti: guminmedžiai? Tiesiog iš jų kaip iš pušų išgauna „gumos“ masę. Tiesa „savo“ platacijoje aptikom darbininkus. Siūlė ananasą, mandagiai atsisakėm, dėl ko poto labai krimtausi. Tai bevažinėjant po beribes ananasų plantacijas mus pasivijo vienas iš darbininkų ir vistiek davė ananasą. Ką čia bepridurt.

Ananasų plantacijos
Ananasų plantacijos
darbinykai
darbinykai

Prieš paskutinę dieną aplankom Sairee papludimį. Vėl „pjaunam“ į savo seną vietelę. Kaip ir visur taip ir čia vyksta statybos. Kažkas „hatą“ statosi.

“Statau” namą ateičiai

Tailandas

Toliau bandom dar važiuoti link kalnų bet kuo toliau tuo keliukas darosi nebeįveikiamas ir ilgesnę kelio atkarpą aš jau einu o Mantas iš paskos rieda.

Mūsų atrakcijų sąrašą papildė apsilankymas krevečių auginimo fermoje. Tiesiog važiuojant palei kelią pastoviai matydavom didžiulius vandens telkinius su juose besisukančiais „ratais“. Vis spėliodavom kas ten galėtų būti auginama: žuvis ar šiaip kokie valymo įrenginiai o gal greičiausiai krevetės. Ėmėm ir užsukom į vieną tokią fermą. Sutikom porą gyventojų – darbininkų. Deja išsiaiškinti žodžiais nepavyko ką jie čia augina. Ir tik suradus google krevetės paveiksliuką, jie linksmai linktelėjo galvas. Pasiūlė pavalgyt pas juos bet buvom sotūs, tad tik pasipildėm vandens atsargas. Vienas iš jų skubiai atsinešė fotoaparačiuką ir įsiamžino kiekvienas su mumis, matyt nedažnai užsuka kas nors. Dar atminčiai padovanojo kompakčiuką su krevečių atvaizdu, kaip supratom ten turėjo būt viskas papasakota apie jų auginimą, deja sugebėjom jį sulaužyti kol parsivežėm iki namų.

Krevečių auginimo plantacija
Krevečių auginimo plantacija
Fotografuojamės kaip paso nuotraukai :)
Fotografuojamės kaip paso nuotraukai :)

Kita atrakcija tai laivų remonto įmonė. Atrodėm kaip įsibrovėliai tikriausiai, kai niekieno nekviesti tiesiog įvažiavom į didelį kiemą, kur stovėjo keliolika laivų. Kas dažė, kas kalė, kas šlifavo, kas tiesiog miegojo. Buvo nuojauta, kad tuoj tuoj į vandenį nuleis suremontuotą laivą ir vos tik akimirkai nuėjom į šalį kaip ant tų žodžių laivas pradėjo nuo bėgių riedėti į vandenį. Kaip kitur laivai pašventinami sudaužius šampano butelį taip Tailande tai daroma pririšant petardoms prie laivo ir jas uždegant.

Beveik kaip naujas
Beveik kaip naujas

Kitą dieną turim anksti ryte vykti už 200km esantį Surat Thani miestą. Kelionė trunka 3 valandas. Ten dar nesame buvę. Kadangi traukinio bilietas vos 3lt tai juo ir važiuojame. Keliamės 05ryto, dar tamsu ir vežam priduoti motorolerio. Labai tikimės, kad tamsa mums pagelbės ir savininkė nėmatys mūsų padarytos žalos. Savininkei terūpi ar bakas pilnas kuro. Pridavę raktus pustom padus į traukinių stotį. Kiekvieną kartą mūsų kurprinės vis sunkėja o dabar jau ir prisidėjo atskira tašė + dovanotas ananasas+ lietaus ploščiai ir dar visoks biesas.
Traukinukas kaip reta punktualus. 6:30 jau pajudam. Sėdynės medinės, vos pora vagonų. Stovinėja kas 5-10kilometrų. Traukinyje irgi savitas gyvenimas. Prekybininkai maršuruoja su maistu, gėrimais. Pasiimam ir mes už porą litų vištikės keptos su ryžiais papusryčiaut. Kartais net kyla dramos tarp prekybininkų, kažkuom nepasidalina.
O čia trumpa vieno vagono istorija.

Tailandas
Tailandas
Puslapiui-12-3

Daugiau nuotraukų Facebooko albume, žiūrėti nuorodą viršuje.


Surat Thani, sugedęs autobusas, ir dar 2 savaitės nuotykių, kurie dar tik bus

Vos išlipus iš traukinio, jau buvom apsiskaitę, kad iki miesto 12km ir, kad reikia sėsti į raudoną autobusiuką. Sėsti gal klaidingai skamba, nes sėsti nėra kur. Visi kaip silkės suspausti. Ką čia silkės. Silkės ir tos ten gan erdviai sutalpintos būna. Pavažiavus kilometrą autobusas užgesta. Vairuotojui prakaitas jau laša bet niekaip nebeužkuria jis autobuso. Skaičiau ir apie tokius bajerius ankščiau. Statistika buvo, kad tik 1 iš 4 autobusų pasiekia tikslą. Visi jau žinodami tvarką, išlipa iš autobuso ir netrukus privažiuoja kitas…. toks pats pilnas kaip mūsų, kad buvo. Mes net nesistengiam į jį grūstis, bet matom, kad visi lipa kažkaip į jį ir rodo mums lipt. Nu jo… nežinau kaip, bet stovėjom ant paskutinio laiptelio, kaip ir kiti kokie 6 žmonės. Durys neuždarytos. Valio… O ir konduktorius koks piktas pasitaikė. Vis stoviniuoja kas kelis šimtus metrų ir dar įlaipina po kelis žmonės. Mus tiesiog su jėga stumia gilyn, o mums jau taip nebepatinka. Susitikus žvilgniams mes į jį piktai, jis dar pikčiau. Šitas autobusas jau nesugedo, dasigavom iki „centro“ bent jau taip nusprendėm, kad čia centras, nes visi išlipo.
Surat Thani kaip rašoma 8-tas padal dydį miestas Tailande. Turistų nėra, tiksliau jie apsistoja nakčiai ir toliau iš čia juda jau į Koh Samui, Koh Tao salas. Mes nusprendėm pasilikti čia porai savaičių ir patyrinėti miestą, gi turėtų būti čia veiksmo.
Toliau pagal scenarijų reikia susieškoti motorolerį. Vos išlipus centre iš autobuso priešais nosį užrašas Motorbike rent. Užeinam pažiūrėt. Vyrukas siūlo už 200 batų už rankinį ir 300 už automatinį. Paklausus ar būtų kokia nuolaida nuomuojantis 2 savaitėm jis vėl kartoja tuos pačius dienos įkainius. Aj, galvojam, tikrai reikia pasivaikščioti ir paieškoti bus dar ne viena nuoma tų motorolerių. Ir ką jūs manot. Nugi nėra. Vaikštom nusiplukę su kuprinėm gerą valandą po gatveles, klausinėjam žmonių ir visi purto galvas, kad nėra nuomos šitame mieste. Galvojam skiedžia. Gi vieną jau radom. Bet kuo toliau tuo labiau įsitikinam, kad iš tikro nėra nuomos daugiau. Sakom, kad tas pirmasis nuomuotojas gal koks monopolininkas. Ką gi, teks iš jo nuomuotis. Nueinam vėl pas jį, nusiderim kelis litus dar kaip dviem savaitėm, nors mėnesiui ant sienos kabo, kad 3500batų, o jis iš mūsų tiek už 2 savaites nori. Apsisprendžiam nuomuotis ir štai vėl netikėta staigmenėlė. Užsimano jis mūsų pasų. Mes jam sakom nepaliksim, nesvajok. Nuomuojantis motorolerį palikti pasą labai pavojinga. Patikėti jį svetimam žmogui, todėl jei kur prašo paso nuomuojantis motorolerį, mes jo niekad nepaliekam. Kišam jam po nosim savo ID kortelę ir sakom, kad čia „same, same“. Visad tikdavo kitiems. Šitam netinka… Sako reikia passport. Negaus jis mūsų pasport, lai nesvajoja. Tada jis sugalvoja, jei neduodam pasporto, palikti jam 4000batų užstatą. Dar gražiau. Jokių užstatų. Poto prisikabins, kad įbrėžėm ar ką ir nebeatgausim pinigų. Tad liekam it musę kandę ir vistiek netikim, kad nėra daugiau mieste kur išsinuomuoti motorolerį. Pradedam tiesiog gatvėje vietinių klausinėti, maža kas užsimanys savo išnuomuot. Akurat. Vienas Tuk Tuk vairuotojas siūlo mus nuvežti pas savo draugą, kuris turi motorolerį nuomai, bet už nuvežimą užsiprašo po 10lt. Mes tik nusijuokiam. Humoristas. Toliau jis leidžia kainą iki 5lt. Neišdegs. Tuk Tuk po visą miestą kainuoja vos litas o čia tokias kainas plėšia. Už kelių minučių prisistato kitas vyras, klausdamas ar ieškom motorolerio. Palinksim galvą ir jis vedasi mus jau kažkur. Nusiveda į kiemą, kur stovi toks gan nudrožtas motoroleris, pravažiuota 58,000km. Nu ką darysi, reikia imti. Esam palydimi iki matyt jo „šefo“, toks storuliukas, grandinėm apsikarstęs, mandras ponaitis su ūsais. Malonumu nekvepia iš jo. Pasirašom nuomos sutartį, aišku daugelis punktų tik Tajų kalba. Paprašius sutarties kopijos, „šefas“ susimėto ir paėmęs baltą korektorių pratrina kai kuriuos punktus. Įtartinai atrodo, todėl paslapčia pafilmuoju truputį veiksmo. Galiausiai po kelių minučių jau riedam Surat Thani gatvėmis. Kita misija, susirasti kur gyventi.
Miestas gan judrus. Kas keisčiausia, kad tokių tarptautinių užrašų kaip „guest house“ ar „hotel“ net nėra. Viskas Tajų kalba. Greit įsikertam, kad jeigu parašyti skaičiai 350-600 ir t.t.t tai greičiausiai viešbučio kaina. Pirmą naktį apsistojam CBD viešbutyje. Ale akcija vietoj 1300 dabar tik 599batai. Biški brangoka mums bet pirmai nakčiai sueis. Tai matyt pirmas ir paskutinis viešbutis Tailande, kuriame koridoriuose iškloti kilimai. Kitą rytą pasišaunam ieškoti pigesnio varianto. Randam Green House resort už 390batų. Keista, bet viešbutis naujas, vos 3 mėnesių ir tik 5 kambariai įrengti. Šalia mūsų kambario rengiami dar 3 kambariai, nešamas cementas, mūrijama, statybos pilnu temptu vyksta. Šeimininkė patikina, kad darbininai dirba nuo 8 ryto iki 16val. Nusideram iki 370batų sakydami, kad ilgam čia apsistosim. Deja. Ilgai neapsikenčiam to triukšmo ir nors pati vieta atoki nuo miesto bet tas visas statybų šurmulys tiesiog ryte galvą sprogdina.

Remontas? Aišku, kad mes dirbam :)
Remontas? Aišku, kad mes dirbam :)

Kaip miestas Surat Thani sakyčiau nubodus. Atstumai dideli iki visokių atrakcijų. O pačiam mieste nelabai yra ką veikti. Yra gražus parkelis tarp upės, saloje, kuriame renkasi jaunimas. Bet daugiau nieko gero. Bandėm dar šiandien nuvažiuoti į Monkey school, tipo pažiūrėt kaip bezdžionės mokinamos skinti kokosus, bet prie vartų mus pasitikusi darbuotoja pareikšė, kad 2 žmonėms pasirodymas 400batų. Kosmosas. Nenorim mes jokio pasirodymo, galvojom šiaip pasižiūrėsim kaip jos gyvena, tad apsisukę patraukėm atgal.
Tiesa, atvažiavus čia kažko Mantas atkrito. Matyt dėl tų kondicionierių. Lauke +30 o parduotuvėse +18 tai greit gali susirgti. Porą dienų praleidom ramiai, niekur daug nelakstydami nes ir nebuvo kur. Tokia linksma statistika. Per 2 su puse savaitės spėjau nusipirkti trečius akinius nuo saulės. Greičiau jie man reikalingi ne nuo saulės o nuo vėjo, važiuojant motoroleriu. Pirmi sulūžo nukritę važiuojant motoroleriu, antri dingo mistiškai, bet poto juos radom kai Mantas atsistojo nuo motorolerio. Ten kur jis sėdėjo gražiai buvo įsispaudę akinių rėmai ir aišku viskas sulužę. Šiandien pasiėmiau „Gucci“ už 15Lt vistiek ilgai nelaikys. Beje, dėl akinių. Ant kiekvieno kampo pilna firminių akinių parduotuvių, kuriuose pardavinėja tokių firmų kaip RayBan akiniai. Lyginant su Lietuvos kainom tai čia žymiai brangesni jie. Lietuvoje žiūrėjom jie kainavo apie 600lt, o čia 1000lt ir daugiau. Tiesa, dar tokios juokingos akcijos visur.

Nuolaidos net iki... 51.8647%
Nuolaidos net iki… 51.8647%

Ryt planuojame kelti sparnus iš Surat Thani miesto į Khanom apskritį, arčiau jūros. Gal labiau patiks.
P.s Atsargiai valgant Tailande ananasus, nes juose esančios rugštys tiesiog nuėda liežuvį ir jis atrodo kaip po karo :D

Labos.

III DALIS.  Neatrastas rojus Khanom‘as, gąsdinantis Phuketas ir sugrįžimas į išsvajotąjį Koh Kood‘ą.

Atnaujinta po 2 mėnesių “tinginiavimo”.

Mes mylim Instagramą!  Kuo toliau tuo dažniau fotoaparatai buvo paliekami ramybėje ir labiau „pasitikima“ Instagraminėm nuotraukom. Taip jau nutiko, kad daugiau nuotraukų darydavom telefonu, o kas paneigs, kad nepatogus dalykas, vis dėlto yra skirtumas kur kišenėje tampytis telefoną ir kur 2kg sveriantį “fotiką”. Tai tapo gan blogu įpročiu nes daugelis akimirkų su nuostabiais momentais buvo tiesiog fiksuojama telefonu. Koks blogis!

Pasapaliojimai apie viską ir nieką

Štai pagaliau ir vėl rašome. Praėjo nemažai laiko bet va rašyti kažkaip netraukia. Gal todėl, kad tiesiog aptingom, pasinėrėm į nieko neveikimo būseną, o dienai praėjus jau nebepamenam kas buvo vakar, ką jau kalbėti apie tai kas įvyko prieš savaitę ar mėnesį.

Galiu tik pasakyti, kad ilgimės labai lietuviško maisto. Užeina tokie aptemimai kai pradedam svaigti apie bulvių košę su spirgučių ir grybų padažu, raugintais agurkėliais bei kefyru arba apie šaltibarščius… Ooo, apie juos mes galim šnekėti ir šnekėti kol burnoje prisikaupia tiek seilių, kad šnekėti sunku.  Kartais pasvajojam kaip idealu būtų čia gyventi jei būtų lietuviško maisto ir tada nejučiomis pradedam vardinti ką būtų įmanoma visdėlto pasigaminti tokio, kas yra  miela širdžiai. Va šaltibarščiams niekaip nerandam burokėlių. Matėm kažką panašaus į burokėlius kepamus ant griliaus. Išnaršėm visas lentynas parduotuvėse ir neradom net prie Imported Goods nieko panašaus, kas primintų burokėlius. Galvoju, kad reiktų susirasti nuotrauką internete ir pabandyti parodyti žmonėms, gal ir būtų įmanoma rasti. Kitas dalykas: tiesiog auginti juos. Dėl kefyro tai matėm rusų parduotuvėse 0,33 litro buteliukai kefyro po 8-9Lt. Iš bėdos galima pieną naudoti. Bet kiek čia galima apie tą maistą šnekėti.

Be nieko neveikimo dar pastebėjau, kad keičiasi mūsų požiūris į viską. Jau normalu pasidarė sveikintis su visais nepažįstamais, šypsotis pirmam sutiktam žmogui, užšnekinti žmogų, kurį matai gal pirmą ir paskutinį kartą. Įdomu, ar grįžus į Lietuvą ilgai būsim ant tokios „pozytivumo“ bangos. Norisi parsivežti visas geras emocijas ir tą pakylią būseną namo, pasidalinti ja su kitais. Žiūrėsim kaip seksis.

Dar pasidarėm kažkokie pacifistai. Širdis skauda pamačius kaip turistai fotografuojasi su pririštu ereliu, ar kokiais kitais egzotiniais gyvūnais. Toks didingas paukštis, erelis, ir tūpi pririštas už kojos. Turistai ima jį ant rankos, niurko, fotografuojasi. Paslapčiomis imam kurti nesamoningą planą kaip vienas mūsų eina fotografuotis su juo ir greitai nupjauna virvutę, kuri laiko jį už kojos. Poto pamąstom ar jis išvis moka skraidyti, gal sparnai pakirpti ir kažin kiek laiko mus už tokį elgesį uždarytų į kalėjimą. Dar širdį skauda matant visus dramblius ant kurių laimingai krykštauja turistai. Nežino jie kokius pragaro kančių kelius turi praeiti šie milžinai kol tampa paklusniais it šuniukais. O dar stebisi žmonės, kodėl kartais koks prijaukintas dramblys pasiunta, užmuša žmogų. Ar jiems čia vieta?? Tailande laisvėje likę tik 2000 dramblių kai tuo tarpu nelaisvėje jų apie 4000.

Dar skauda kai matom vargšę beždžionėlę, pririštą prie palmės ir lakstančią iš vienos vietos į kitą. Gal jau pakriko jai protas gal dar ne. Taip ir norisi nupjauti tą virvutę, skiriančią ją nuo laisvės. Save paguodžiam, gal čia žmonių pragyvenimo šaltinis, gal ja rūpinasi bet vistiek… juk ne naminis gyvūnėlis, nevieta čia jam. Žinoma nepamirštam pagalvoti ir apie tai kiek dar gautummėm metų už jos išlaisvinimą. Ech, žiaurus pasaulis.

Pasakiškai nuostabus  Khanom miestelis.

Na bet truputį linksmiau. Paskutinį kartą mes rašėme kaip planavome vykti į Khanom miestelį. Nuvykome ten ir nepasigailėjome. Tai mūsų metų atradimas. To, ko mes visad ieškojome.

Tiesa važiavome čia motoroleriu. Apie 80km. Užpakalių nejautėm bet smagu vistiek važiuoti. Maximalus greitis vos 75km/val o spaudžiant greičiau jau ima drebėti visas motoroleris ir nešioti į šonus.

Khanom. Ramus, mažytis miestelis su viena gatvele, vos vienas kitas užsienietis, kuris čia gyvena, matyt taip pat išsiilgęs ramybės ir kas geriausia, nuostabūs tušti paplūdymiai. Jeigu tikitės čia smaragdinio vandens tai deja nuvilsiu. Jis gan drumzlinas bet paplūdymiai! Kilometrai tuščių paplūdymių: smėlėti, su kriauklėm, su uolom. Čia atradom visišką ramybę. Jokių vakarėlių, jokių pakvaišusių turistų. 20val vakaro jau visi eina miegot ir vargu ar gausi ką pavalgyt tokiu metu jau kai tuomet tokiam Phukete tik prasideda naktinis gyvenimas.Deja, Khanom miestelis auga. Auga kaip ant mielių. Vienas po kito šalia dygsta viešbučiai ir žmonės šneka, kad metai, kiti ir čia jau bus gan populiari turistinė vietelė.

Pirmą dieną praleidom ieškodami  TOS vietos, kur praleisime kelias savaites. Iš pradžių truputį nejauku, nes randam vos kelis viešbučius: t.y labai pigų 300 batų kainuojantį bambukinėm sienom kiaurom lubom namuką bei labai didelius prašmatnius resortus. Rodyklei kritiškai rodant, kad degalų liko vos vienam kitam kilometrui pradedam ieškoti nebe kur apsistoti o kur pasipidyti degalų ir kaip tyčia niekur nerandam kolonėlės. Galiausiai privažiuojam buteliuose pardavinėjamą kurą, kuris žymiai brangesnis nei degalinėse. Ką darysi, pilamės. Judam toliau. Ir nepatikėsit, už 200 metrų matom stovinčią kolonėlę, o už jos dar viena. Čia tinka posakis „zakon podlasti“ ir ne kitaip.

Khanom‘e apsistojom  Panita resort. Tai vienas ilgas pastatas su daug daug kambarių, kitaip vadinamas Long house. Visiškai naujas. Prieš porą mėn. pastatytas. Įvažiavus į Khanom miestelį iškart pilna reklamų apie šį namuką. Reklama skelbia, kad TIK 490batų naktis. Ir tai tiesa. Nuostabus kambarys, kuriame, DĖMESIO, miegamasis atskirame kambaryje. Va šito nesitikėjom. Tiesiog kaip dėžutė dėžėje. Tikrai labai protingas sprendimas, nes turint omeny, kad sienos Tailande popierinės tai išties padeda nuo triukšmo, kuris jei ne iš gatvės tai nuo šalia esančių džiunglių ateina. O jau šeimininkų svetingumas. Šeimininkai tajai. Nusiderim iki 450 batų. Šiltas vanduo, internetas, šaldytuvas, televizorius (nesvarbu kad visi 400 kanalų tajų kalba). Ko daugiau norėt. Čia galite pamatyti kaip atrodė visas „resortas“. Panita resort

Vis dar stebimės, ar žmonės supranta ką reiškia šis žodis ar mes gal nesuprantam jo reikšmės. Pagal mus resortas tai kažkas prabangaus. Bet tik ne Tailande. Tailande resortas bus ir bambukinis namukas ir mūrinis garažo tipo apgyvendinimas. Na, matyt gražiai skamba jiems tas resortas. :)

Šeimininkai visiškai nešneka angliškai. Nuolaidą išsiderėjom kai šeimininkė paskambino žmogui, kuris truputį kalbėjo angliškai. Tai buvo jauna mergaitė, uždususi atbėgo pas juos ir padėjo susikalbėti. Mes dar net sugebėjom paprašyti, kad jei „resortas“ nebus pilnas, kad nieko neapgyvendintų šalia mūsų gretimame kambaryje. Sutiko. Panita resort tai šeimos verslas. Čia pastoviai sukasi tiek senelis tiek vaikai. Senelis toks su „prikolais“. Vis kalbina mus o mes nesuprantam. Galiausiai atvežė ir padėjo visą greipfrutą mums ant stalo. Kaip vėliau išsiaiškinom tai ne greipfrutas o Pomelo. Tekstūra ir skonis visiškai kaip greipfruto tik jokio kartumo. Mes seneliui šaukiam „Aroy, aroy“ (skanu), o jis šypsosi sau laimingas :))

Dar vienas atradimas buvo Khanom miestelyje kai suradom kur pigiai papusryčiauti. Netik pigiai bet ir skaniai. Naujas patiekalas. Tajų tradiciniai pusryčiai, ryžių košė. Jų kalba Kha Thom. Šią ryžiū košę valgėm Chumphone. Gaudavom ją nemokamai. O čia radom pardavinėjant gatvėje. Kha Thom verdamas dideliame puode. Iš toli galima jį atpažinti. Bliūdis šios košės mums kainuodavo 10-15 batų. Sotu porai, trim valandoms. Į košę dedama įvarių prieskonių, citrinžolės, imbiero, čili. Mes visad prašydavom „mai pet“ (neaštriai). Dar į košę įdėdavo vieštienos, kiaulienos arba tiesiog vištų žarnelių. Niekas čia nėra išmetama veltui. Vištų žarnelės buvo pardavin ėjamos visur. Keptos, virtos, dedamos į sriubas. Skonis…hm kaip žarnų :D Jei neturi laiko Kha Thom valgyti vietoje, tau su mielu noru įpils išsinešimui į maišelį. Bet visgi buvo viena problema. Kha Thom toks populiarus ryte, kad atvažiavus 8:30, visas milžiniškas puodas jau būdavo tuščias. Tiesa, orginalus, tikras Kha Thom dar daromas su kiaušiniu. Jį įmuša į karštą košę ir pašildo šiek tiek. Bandėm ir tokį variantą, bandymas nepasiekė savo finišo. Košę išsinešimui pilsto į maišelius o kai parsivežėm namo, maišelis kur buvo košė su kiaušiniu buvo geltonos, geltonos, neskanios spalvos. Tad palaikėm kol suges, nes gerą daiktą išmesti gaila, ir išmetėm taip ir neparagavę.

Dabar taip rašant net nepamenu ką mes ten veikdavom Khanome bet kasdienybė buvo maždaug tokia: atsikeliam, pavalgom, pavažiuojam motoroleriu kur dar nesam važiavę, pavalgom pietus, nuvažiuojam dar jei yra jėgų prie jūros, pavalgom vėl, ir miegot. Nenuostabu, kad per tuos kelis mėnesius svorio niekaip neįmanoma numesti. Galvojat,  juokingai skamba kai nieko neveikiam bet nebėra jėgų jau popiet. Nežinau ar karštas oras išsiurbia visą energiją bet pavyzdžiui po maudynių jūroje vos kojas pavilkdavom.

Per kelias savaites kol gyvenom Khanome spėjom aplakstyti visus nuomuojamus namukus ir namus. Padarėm išvadas, kad čia puiki vieta būtų gyventi ilgesnį laikotarpį: vos keli turistai, jūra, ramu, pigu. Ko daugiau norėt? Pasišnekėjom su amerikiečių pora, kurie nuomavosi netoli jūros jaukų namelį. Mėnesio kaina 450lt ir nereikia mokėt už jokį šidymą milžiniškų sumų žiemą tik už karštą vandenį, kurį įsirengti galima nusipirkus 250lt kainuojantį šildymo aparatą.

Niekaip negalėjom perprasti miestelyje vykstančių turgaus dienų grafiko. Buvo kelios vietos kur vykdavo turgus kas porą dienų. Kartą vėlai vakare pravažiavom turgaus vietą, patikrinom ar nevyksta. Viskas ramu, jokio turgaus nerasta. Ryte anskti apie 07val ryto atsikėlėm, važiuojam valgyt ir pravažiujant tą turgaus vietą tiesiog „žabtai“ atkrito.  Didžiausias turgus bet visi jau susipakuoja „finito“. Taip ir liko mums metų mįslė, kada tas turgus galėjo būti. Turgūs yra labai gerai, nes tokiame mažame miestelyje kaip Khanom‘as nėra kur nusipirkti kokių saldumynų ar mandresnio maisto, o per turgaus dieną visi suvažiuoja ir tada būna šventė mūsų skrandžiams. Tokią vieną turgaus dieną pasidarėm tikrą fiestą. Užsimanėm pavalgyti krevečių. Ne kokių mažų, o milžiniškų krevečių, ilgio sulyg gal 20-25cm. Kilogramo kaina apie 26lt. Pagalvojus apie Lietuvą, jei tokių būtų tai jos mažų mažiausia kainuotų šimtą o gal ir du . Taigi, krevetės yra, tik jos žalios. Reikia susirasti kas galėtų jas iškepti. Šalimais vyras kepa dešreles. Nedrąsiai, su plačiausia šypsena pasisveikinam ir parodom į netoliese pardavinėjančią krevetes bobutę. Tada rodom judesius:  baksnojam pirštu į ten sėdinčią bobutę, maišelio nešimo judesys, persmeigiamos krevetės ant iešmo judesys su garsu, ir sultingos kepančios krevetės garsas su apvertimo ant grotelių judesiu. Taip mes bendraujam ten, kur žmonės nekalba angliškai. Krevečių bobutė juokiasi iš tolo, kažką susišūkalioja tarpusavyje su kepėju ir kepėjas linkteli galvą. Lekiam pirkti krevečių, pasiimam pusę kilogramo, išsirenkam didžiausias. Tada lekiam atgal pas kepėją, ten padedam užmauti krevetes ant pagaliuko ir laukiam kelias minutes kol iškeps. Pasiimam „sticky rice“ kelis blokelius ir su kvepiančiom krevetėm šutinam kuo greičiau namo. Va ir mūsų vakarienė, tikra maisto fiestą. Begalo skanu buvo. Beto jei taip valgyti kažką panašaus restorane Tailande tai tokią pat sumą už vieną, dvi krevetes sumokėtumėt. Tiesa, kadangi dabar gyvenam Phukete tai kažkurią čia dieną važiavome palei jūra, kur  turistų masės ir matėm pardavinėjant prie kavinių įvairias jūros gėrybes. Vos iš padų neiškritom pamatę uždėtą kainą ant tokių pat krevečių: 120lt. Dar kartą pravažiavom pro šalį patikrinti ar tikrai neapsirikom. Neapsirikom, tik pasikeikėm rusiškai ir nustėrę nuvažiavom toliau.
O čia video, apie krevečių pirkimo procesą Khanom‘e

Viena iš įdomesnių dienų Khanome buvo kai važiavome į Khao Wang Tong olą. Tai buvo pirmas kartas kai lankėmės tokioje vietoje. Kad ola yra sužinojome googlindami ką veikti Khanome. O poto jau naudodamiesi navigacija telefone (be jos nė iš vietos) ieškojom olos. Radom ženklą pakeliui, kad ola už 15km ir toliau jokio ženklo nei ženklelio. Tailande tai įprasta. Pastato ženklą, kad už kažkiek km yra ta sir anas, o jau toliau tavo bėdos kaip nusigauti, į kurį posukį pasukti. Truputį paklaidžioję radom šią olą. Šalia jos nuobodžiai sėdėjo keletas darbuotojų. Vienas kaip mat šoktelėjo iš savo vietos ir pradėjo ruoštis žygiui, užsidėdamas žibintuvėlį ant galvos, pasiimdamas kuprinę. Mes jam bandom aiškinti, kad “we go, you stay, ok?”. Jis linksmai linksi galvą: “ok, ok” sako bet vistiek eina į olą su mumis. Ech, kartais beviltiška kąnors paaiškinti būna. Dar kelis kartus bandom įtikinti, kad mes vieni galim, kad mums nereikia gido, nes jam tikrai nusibos laukti kol mes ten viską nufotografuosime. Veltui stengiamės.
Pradžioje tenka lipti gan aukštai laiptais. Įėjimas į pačią olą yra per sienoje esančią nedidelę skylę. Gidas viduje įjungia šviesą. Vėliau supratom, kad be gido nelabai būtumėm ką pamatę, nes nežinotumėm tiesiog kur eiti galima kur ne. Ola tikrai įspūdinga. Viduje nuo sienų ir lubų laša, bėga vanduo, kai kur labai slidu ir sunku įžiūrėti kur eiti. Teko lipti ir leistis, brautis per mažiausias ir siauriausias ertmes. Galvojome, kad viduje bus labai šalta bet jau po pusvalandžio braukėme prakaitą nuo kaktos. Karšta ir net labai buvo, nes viduje nėra jokios ventiliacijos. Gidas nešnekėjo angliškai, sugebėjo tik pasakyti, kad čia dinozauras, mama, papa ir bėbė. Na dinozauras suprask netikras, o forma panaši į jį. Dar oloje buvo milžiniškų vorų, “bėbė” šikšnosparnių. Iš siaurų tarpeklių patekdavom į milžiniškus kambarius, kurie tiesiog užgiaušdavo kvapą. Viso oloje praleidome apie 2 valandas. Išėjome šlaput šlaputėliai nuo prakaito. Maikutes buvo galima gręžti. Tokia kaip čia pavadinti, ekskursija po olą buvo nemokama. Prie postelio kur sutikome atvaživę darbuotojus buvo užrašas, kad galima palikti pinigėlių jei norit. Palikome šiek tiek pinigėlio nes tikrai nuostabiai praleidome laiką.

Puslapiui-1
Oloje jautiesi toks mažas

Pačiame Khanome kartais pamiršdavome, kad esame žemyne. Važiuojant motoroleriu siauru keliuku palei jūrą, kylant ir leidžiantis stačiais kalnais apimdavo jausmas, kad esame saloje. Kai matai aplink vien jūrą ir kalnus tiesiog pamiršti, jog esi žemyne o ne saloje. Keliukas palei jūrą driekiasi keliolika kilometrų o galiausiai privažiuoji tokį ženklą ir tenka suktis atgal.

960083_670463149652273_770442247_n

Vieną eilinę dieną tiesiog sėdėdami prie jūros susiradom “veiklą”. Gelbėjom “sraiges”. Rinkom nuo akmenų ir mėtėm į vandenį. Patiko ir joms ir mums :))

“Užsiėmimas”

Praleidę Khanome porą savaičių turėjome keliauti atgal į Surat Thani, iš ten į Phuketą. Atsikėlėme labai anksti, apie 05 ryto nes norėjome kuo greičiau pasiekti kitą miestą. Ryte važiuoti buvo gan šalta. Nieko šiltesnio neturit gelbėjomės apsiaustais nuo lietaus, vis daugiau apsaugo nuo vėjo. Anksti ryte dar buvo visiškai tamsu, mašinų nebuvo tad lėkėme su vėjeliu. Likus 40km iki Surat Thani kažkas smarkiai pokštelėjo ir motorolerį pradėjo mėtyti į šonus. Staigiai sustojome ir mūsų nelaimei pamatėme, kad sprogo padanga. Sudužo visos viltys nuvažiuoti ankščiau. Laimei buvome kažkokio mažo miestelio pakraštyje. Vežėmės motorolerį prie vieno, kito žmogaus ir vis rodėme į susprogusią padangą. Žmonės tik mostelėdavo važiuot toliau, kas mums leido suprast, kad kažkur yra dirbtuvės. Radus mechanikus jie per pusvalandį pakeitė padangą ir šis malonumas mums atsiėjo 45lt. Kadangi turėjome motorolerio savininko tel. numeric tai iškart brukom mechanikui telefoną ir liepėm skambinti. Vargšas nieko nesuprato, ką jam sakyti. Mes ir vėl pasitelkdami savo išmaniųjų rankelių kalbą imam  rodyti į padangą, į nuomos lapą ir telefoną. Matyt suprato ką norim nes skambina nuomininkui. Po pokalbio mums išrašė čekiuką, kuri gryžę parodėm motorolerio savininkui ir jis mums atidavė už remontą sumokėtus pinigus. Beje, sąžiningai, kaip įrodymą parvežėm jam prakiurusią padangą. Tiesa, tai buvo kalėdų rytas.

Kalėdų
Kalėdų “dovanėlė” sprogusi padanga.

Susitvarkę visus reikalus pajudėjome į autobusų stotį, reikėjo važiuoti į Phuketą. Stotyje pardavėja patikino, kad mikriukas išvažiuoja už 5minučių. Super. Perkam bilietus. Mikriuko kaina visad didesnė nei autobuso bet jie šiek tiek greičiau važiuoja. Pralaukėm tas 5 minutes, pralaukėm ir 10, 15, 30minučių, mikriuko nė kvapo. Autobusas išvyksta už kelių minučių. Supykę einam aiškintis kame reikalas, kur tas mikriukas. Mus tikina vėl, kad tuoj tuoj atvažiuos. Nebetikim. Prašom duoti bilietą į autobusą. Tada jau pyksta pardavėja. Pašaukia, pašaukia bet atiduoda pinigus ir parduoda bilietą į autobusą. Ilga ir nuobodi kelionė į Phuketą truko apie 6valandas.

Phuketo “svetingumas”

Phuketas mums atrodė kaip kažkoks baisus miestas kur vos įvažiavus į jį mums apvogs, primuš ir paleis. Na panašiai ir buvo. Prieš įvažiuojant į Phuketą autobusas sustojo kažkokioje aikštelėje ir įlipusi moteriškė visiems pareiškė, kad reikia nuo čia imti taksi į miestą. Kur jau ne… pagalvojom ir ramiai sau sėdim. Du trečdaliai keleivių klusniai išlipo ir buvo apsupti skėrių taksistų. Mes per telefono navigaciją matom, kad iki autobusų stoties dar visas 20km tad niekur nesiruošiam lipti. Moteriškė jau pakeltu tonu ima terorizuoti likusius autobuse, kad reikia išlipti ČIA IR DABAR. Pasimetę turistai jai rodo savo viešbutį, klausia kur jis yra, o moteris moka tik vieną žodį: “Taxi”. Tyliai sušnibždam, kad čia dar ne Phuketas, kad sėdėtų ramiai. Kantrybei pasibaigus moteris išlipa, autobuso durys užsidaro ir mes riedame sėkmingai toliau. Ech, va todėl ir nepatinka turistiniai miestai, vien apgavystės, aferos. Pagaliau ir tikroji autobusų stotis. Atsidarius autobuso durims išėjimą užblokuoja gauja taksistų. Tiesiog tempia už skvernų pas save. Mes matom toliau esantį Songtew autobusiuką ir einam prie jo. Mums pavymui taksistai šaukia, kad jis nevažiuoja į miestą. Prasti melagiai. Autobusėlyje sumokėjom po 0,80lt  iki mieste esančios stoties kai tuo tarpu taksistai užsiprašinėjo po 30lt. Phukete yra 2 autobusų stotys, t.y terminalai. Terminal 1 ir Terminal 2.  Terminal 1 yra Phuketo centre, tai senasis terminalas. Iš jo už 0,80lt važiuoja “autobusiukai” atviru stogu į Terminal 2, esančio už 12km. Iš Terminal 2 autobusai važiuoja jau visur kitur. Iš Terminal 1 dar važiuoja kas valandą į orouostą, kaina 8lt. Bet tvarkaraštis labai nedėkingas, nes pradeda autobusai važiuoti tik nuo 07 ryto iki kažkur 19val. O jei skrydis anksti ryte ar vėlai vakare tai tenka imti mikriukus, kurių kaina 50lt už nuvežimą (2-3 žmonių). Orouostas už 30km. Keista bet pvz jei imi mikriuką į orouostą ir važiuoja daugiau žmonių tai moki brangiau. Neturėtų būt atvirkščiai?

Apsigyvenom Baan Kaantharin viešbutėlyje, gan jaukus ir nebrangus, naktis 40lt. Mėnuo 500lt

Phukete per visą laiką kiek buvom taip ir neradom idealios vietos kur gyventi. Atrodo jau randi visus kriterijus atitinkančią vietą ir BAM kažkas tokio netikėto kokį rytą ir vėl kraustaisi ir ieškai kaip išprotėjęs kur kitur gyvent. Pigių vietų pilna bet va ramių vienetai.

Phukete iškart išsinuomavom motorolerį. Iškart išėjus iš Terminalo 1 link pagrindinės gatvės yra pora motorolerių nuomų. Vienoje prašė palikti pasą kas yra didelė nuodėmė bei dar užstato. Ne, mums taip netinka. Užtai už 20 metrų kitoje nuomoje puikiai tiko ID kortelė ir nereikėjo jokio užstato palikinėti. Motorolerio nuoma dienai 300 batų, lengvai atiduoda už 250. O imant ilgiau nusiderama iki 170 ir t.t. Mėnesiui motorolerį pasiėmėm už 4000 batų. Visad jei yra galimybė imam Honda Click 125cc. Greitesnis ir kai reikia įvažiuoti į kalnus tai pats tas nors ir spaudžiam gazas dugnas.

Eismas nežmoniškas Phukete. Taisyklės? Nėra tokių. Kas greitesnis, gudresnis, naglesnis, turi kietesnę mašiną ar motociklą tam ir pirmenybė. Visad turi žvalgytis kas sekundę į veidrodėlį bei pristabdyti prie sankryžų nes nesvarbu, kad dega raudona, čia netgi per ją važinėjama.

Pats Phuketo miestas, taip vadinamas Phuket town nėra toks baisus kaip palei jūrą išsidėstę kurortiniai miesteliai: Patong, Kamala, Kata, Rawai ir t.t Netgi gan ramus pats Phuket miestas po kiek laiko pasidarė, ko negalima būtų pasakyti apie tokį kaip Patong’as. Tiesiog įsivaizduokite Palangų Palangą su 10 kartų daugiau veiksmo, žmonių, garsų, triukšmo, automobilių. Naktį čia tikras skruzdėlynas. Iki Patongo išukį keliantis kelias. Tai status ir labai vingiuoti kalnai, kuriais visi laksto kaip greitkeliais. Neveltui kasdien naujienose perskaitydavom, kad vis užsimuša tuo keliu belakstydami tiek turistai tiek tajai. Viena iš šiurpesnių avarijų buvo kai leisdamasis nuo kalno sugedo autobuso stabdžiai iš jis šlavė viską ir visus savo kelyje kol galiausiai atsitrenkė į namą.

Patys avarijų matėm ne vieną ne dvi ir ne tris ir nenuostabu kai toks eismas ir toks taisyklių nesilaikymas.

Phuketas mūsų išvis nesužavėjo, o dabar jau gyvenant antrą mėnesį čia taip ir skaičiuojam paskutines dienas kada galėsime iš čia sprukti. Gatvėse toks didelis užterštumas, karštis, kad tiesiog nėra kuom kvėpuoti. Pačiame mieste yra didelis prekybos centras CENTRAL FESTIVAL.  Kitas didelis prekybcentris yra Patonge. Per visa tą laiką prie jūros buvome gal 5 kartus, nesužavėjo. Masė žmonių, per kuriuos einant vos ne per galvą turi lipti. Apsilankėm ir Patongo paplūdimyje kur prabuvom sąžiningai 10minučių per kurias stebėjom kaip tajų mafija apgaudinėja turistus ir plėšia iš jų pinigus. Pagrindinės apgavystės tai motociklų/motorolerių nuoma palei Patongo paplūdimį. Phukete nerekomenduoju nuomuotis motorolerį/motociklą Patong paplūdimio vietovėje. Savo akimis mačiau kaip užsienietis grąžino motociklą nuomuotojui o tas pasišviesdamas ieškojo kokių tai įbrėžimų PO SĖDYNE! Ir žinoma rado, ko pasekoje milžiniškus pinigus plėšia iš turisto. Pačiame Phuketo mieste pilna nuomos kur neprašo paso, pvz, kad ir prie Bus Terminal 1 (esančio mieste). Taip pat liūdnai pagarsėjusios vandens motociklų nuomos, kur pilnu tempu dirba turistų mafija, t.y už įbrėžimą plėšianti po 50,000 bahtų. Vandens motociklas ir įbrėžimas gerai skamba. Internete pilna video apie vandens motociklų “scamus” (apgaules) ir kaip vietinams policija padeda apgaudinėti ir nuplėšti pinigus nuo turistų. Taip, teisingai išgirdote, policija. Policija yra paskutinė istancija Tailande, kuria reiktų pasitikėti. Jie tik pasijuoks, pasišaipys iš jūsų bėdų ar nelaimės bet nepadės. Youtube galite pasižiūrėti slapta kamera nufilmutų Ski Jet Scam in Thailand.

Populiariausias papludimys Phukete. Patong beach. Brrr...
Populiariausias paplūdimys Phukete. Patong beach. Brrr…

Kažkokių išskirtinių pramogų Phukete nelabai yra. Na yra keli garsūs Transvestitų šou, bilieto kaina 50lt ir draudžiama fotografuoti. Po pasirodymo visi išeina į lauką ir ten jei nori nusifotografuoti turi sumokėti dar 15lt. Ačiū ne. Dar yra Fantasea parkas, su visokiais dramblių pasirodymais, kuris tuo labiau mūsų nežavi.

Phukete teko susidurti su gausybe turistų, ko mes paprastai tiesiog vengiame. Nenoriu įžeisti Lietuvoje gyvenančių rusų bet esam pakraupę nuo rusų turistų iš Rusijos Tailande. Įvairiuose kelionių puslapiuose keliautojai dalinasi savo įspūdžiais apie šiuos tautiečius ir piešia juos kaip pačius arogantiškiausius, pikčiausius, niekuom nepatenkintus, nemokančius pasakyti gerą žodį turistus.
Teko ir patiems gyvai ne kartą tai pamatyti. Jokio santūrumo, jokio mandagumo jausmo, visada dergiamasi ir iš savęs statoma kažką tokio.
Tailande vietiniai labai šilti ir draugiški, visad sveikinasi, dėkoja. Vakar parduotuvėje stebėjom kaip rusė šaukte šaukė RUSIŠKAI ant pardavėjos, ir kai perka ką nors jie irgi rusiškai viską sako. Pardavėjos matosi laikosi iš paskutiniųjų. Galiausiai apsipirkusi rusė pinigus metė ant prekystalio kaip kokias šiukles.

Kažkur priparkavom motorolerį :)
Kažkur priparkavom motorolerį :)

Bare irgi mėto meniu jei neturi rusiškai, negana to, kad santūriai elgtis, susikelia kojas ant stalo, šūkalioja. Buvo netgi straipsnis, kaip per naujus rusai įsiveržė į barą, kuriame vyko šventinė programa, užlipo ant scenos, pasijungė per Iphonus savo rusišką muziką ir “tūsinosi”.
Mums tai kraupūs tokie vaizdai, kraupus elgesys, jokios pagarbos vietiniams bei kitiems. Atrodo su jais kaip su vergais elgiasi, nei labas, nei visogero. Ir nors daug rusų jau ilgai gyvena Tailande jie nei angliškai nei Tajų kalba nemoka nė žodžio.
Gatvėje visada atpažinsi rusų turistus. Merginas ant 10cm kabliukų, mūvinčias šortus, nors vargu ar ten šortai, mamytes, apsikarsčiusias visais turimais auksais, bei su solidžiais pilvais nepatenkintu žvilgsniu visus palydinčius tėvelius.
Kartą stovint eilėje parduotuvėje atėjo keli  auksuoti rusai  ir be eilės prie prekystalio sustojo. Neapsikentę rusiškai pasakėm kad eilės galas tenais. Tai jie su baisiausiu nepasitenkinimu išpyškino “Pas mus Rusijoje ne taip” tipo supras, pas mus visi per galvas lipa.
Nieko blogo nesakom apie Lietuvos rusų piliečius, bet va toks vaizdas apie rusų turistus Tailande.

Deja blogiau už rusus gali būti dar kai kas. Tai kiniečiai. O taip, kiniečiai. Pagal išvaizdą nėra lengva atskirti kas iš Japonijos, Kinijos, Korėjos bet “iš gerklės” visad atskirsi kiniečius. Visada garsiai kalba, nors tai sunku pavadinti kalba, tiesiog šaukia ir klykia ir spiegia. Spaudos ir jei reikia gali savo vaikui leisti atlikti didelius gamtinius reikalus tiesiog autobuse ant grindų ar ant šaligatvio. Viešbutyje jie jaučiasi kaip namie, gyvena neužsidarę durų.

Pora dienų Koh Lipe. Tailando “Maldyvai” bet tik tiek.

Kelias dienas pabuvę Phukete (darbo reikalais) toliau leidomės į Koh Lipe (irgi darbo reikalais). Ilgai svarstėme kaip greičiau pasiekti šią salą. Buvo porą pasirinkimų: arba 8 valandas plaukti laivu, Tiger ferry, prokaimynines salas, gražius vaizdus bet sumokant 2000 batų nuo žmogaus, arba važiuoti autobusu, kur kelionė trunka tiek pat kiek ir laivu bet kaina mažesnė.  Pasirinkome antrą variantą.

Šiek tiek informacijos keliaujantiems iš Phuketo į Koh Lipe.
Populiariausias būdas, bet ir ne pigiausias tai su laivu. Patikimiausia TIGER ferry, plaukia 8valandas, vis sustodamas prie visų salų: phi phi, kradan, muk ir dar eilę kitų. Bilieto kaina: 2100 batų (perkant Tiger internetiniame puslapyje)
Kitas būdas, kuriuo šiandien atvažiavau tai Autobusas. Važiuoja irgi 8valandas, kaina 350 batų. Bet važiuoja iki La Ngu, iš ten imti Songteu(20 batų), arba motorolerį taxi ir varyti iki Pak Bara uosto, esančio už 10km. Iš čia plaukia laivas iki Koh Lipe. Bilietas 650 žmogui, plaukia 90min. Jei perki iškart į abi puses tada po 600 batų. Ryte išvažiavus iš Phuketo, jau į Koh Lipe nelabai suspėsit, nes paskutinis laivas 15val.

Tiesa, kai tik atvykome į Pak Barą miestelį prie uosto sutikom sėdinčią vokiečių porą. Buvo keista, kad jie tokiu metu, jau vakarop laukė lyg ir laivo su savo visa manta: lagaminais, tašėmis. Pasišnekėjus paaiškėjo, kad jie turi Koh Lipe užsisakę brangų viešbutį bet nespėjo į paskutinį laivą, kuris išplaukia 15valandą. Tad jie kažkaip susirado katerį, kuris juos sutiko nuplukdinti už 3000 batų. Paklausiam ar tokia suma už laivą, jie palinkčioja galvą. Tada mums šauna mintis, kad galime ir mes šiandien nuplaukti, tenais išvengiant nakvynės Pak Baros miestelyje. Galvojam, kad žmonėms bus geriau jei reikės pigiau mokėt už katerį. Susitariam, kad galim sumokėt tiek pat kiek kainuoja ryte laivas. Sutinka. Imam kartu laukti katerio. Jau kaip ir turėjo atplaukti bet nieko nesimato. Aplink nė gyvos dvasios. Vokiečiai patikina, kad sumokėjo pinigus “kažkam” ir, kad tas kažkas jiems pažadėjo katerį. Mes tik šyptelim: kas gali jiems garantuoti, kad išvis bus koks kateris. Galiausiai vokietis parodo telefono numerį ant reklaminės skrajiutės. Bandau prisiskambinti. Patikina, kad už 5 min kateris bus. Laukiam vėl. Galiausiai pasirodo kokie tai žmonės ir mes jau kaip ir einam kartu su visais link laivo. Dar dėl visa ko perklausiam, ar 3000 batų už laivą ar už žmogų. Na spėkit. Pamatę farangus (užsieniečius) tajai aišku pasakė, kad už 2 žmonės. Taip išeina, kad jei norim mes plaukti tai dar 3000 batų turim sumokėt. Ačiū, mes ne milijonieriai. Atsisveikinam su vokiečių pora ir patraukiam ieškot kur pernakvot.

Permiegoti Pak Bara pigu, pasiėmėm už 390 kambariuką. Kambariukas neveltui toks pigus. Nors ir atrodė ramioje vietoje bet naktį aplinkui vyko tūsų tūsai. Gryžę iš jūros žvejai gėrė, dainavo karaoke ir bandė atsigauti nuo sunkaus darbo.

Išvados: Su laivu 8val ir atplaukia į Koh Lipe. Kaina 2100-2500batų/žmogui
Autobusu, su nakvyne pak Bara uoste: 1400 batų /žmogui

Taupymo atžvilgiu šiek tiek pigiau su autobusu važiuot.
Tiesa ir čia neapsieita be apgavystės. Laivas nuplukdina iki ant vandens plūduriuojančios didelio baržs/plausto. Nuo ten turi imti longboatą už 50 batų, kad jis nuplukdintų tave iki kranto, kuris yra už 100metrų. Nors imk ir plauk. Pagalvotum, kad laivai nepriplaukia prie kranto bet poto palaukėm specialiai ir pamatėm, kad tie patys laivai gražiai priplaukė prie kranto tik jau be turistų. Bandžius eiti aiškintis ko jie čia taip makaronus kabina, nieko nesigavo. Tokia tvarka ir taškas. Nepatinka, plauk tą 100 metrų pats.

Koh Lipe’je turėjom iš anksto mums užsakytą viešbutį tad čia nekomentuosiu kur gyvenom nes gan brangi vieta, kurios patys keliaudami nesirinktumėm.
Koh Lipe sala dar vadinama Tailando “Maldyvais” ir ne veltui. Tai mažytė sala su nuostabiu vandeniu, tokiu žydru ir skaidriu, kad nesinori iš jo net lipti lauk. Tai vienintelis geras dalykas apie Koh Lipe. Visa kita tai didžiulė masė turistų ir kosminės kainos. Netgi saloje esančioje 7/11 parduotuvėje kainos buvo 2 kartus didesnės nei žemyne. Norint “pigiau” pavalgyti reikia paeiti toliau nuo pagrindinės gatvelės kur išsidėstę visi barai ir restoranai. Pigu reiškia, kad porcija kainuos 80 batų, kas yra dvigubai brangiau nei žemyne. Vakare išėjus į papludimį jis atrodydavo kaip vienas didelis muzikinis baras. Milijonas lempučių ir vieni su kitais besimaišantys muzikos garsai. Mašinų Koh Lipe nėra kaip ir tad pagrindinis Taxi buvo motorolerio vairuotojai. Sala nėra didelė, ją skersai pereiti užtekdavo 20 minučių. Pasidžiaugę pora dienų Koh Lipe ir paverkę kaip čia viskas brangu  toliau “poilsiui” gryžome į savo naujai atrastą Khanomą.  Tokiose kelionėse kai reikia įveikti 200-300km yra sugaištama visa diena. Persikėlę su laivu atgal į Pak Barą, ėmėm autobusą iki Trango, iš ten mirkiuką pagavom į Nikom Si Tamarat o iš ten galiausiai mikriuką į Khanomą. Paskutinėjė atkarpoje sutikome jauną anglą. Išvaizda gan įspūdinga: pusiau tatuiruotas, stambus su milžiniška kuprine. Traukė vieną po kitos cigaretę, rankos drebėjo, nervingai kalbėdavo, kartais net balsas imdavo virpėti. Mes iškarto užklijavom jam “narkomano” etiketę ir pasigailėjom. Kaip negali žmogus spręsti apie knygą iš jos viršelio. Tai tik dar kartą tuom įsitikinom. Pasišnekėję su anglu sužinojom, kad jaunuolis serga ir turi reguliariai gerti vaistus, būtinai po valgio. Kadangi tą dieną jo autobusas vėlavo atvažiuoti todėl jis nespėjo pavalgyt. Vienu žodžiu komplikuota situacija. Važiuojant mikriuku jis išsitraukė didžiausią vaistinėlę ir tik išgėrus vaistus nustojo drebėti. Keista kai pagalvoji, kad tokie sergantys žmonės neatsisako keliauti, neatsisako savo svajonių.

Puslapiui-1-8
Koh Lipe
Puslapiui-1-9
Rojus, a ?

Khanom: mažas miestelis –  didelė šventė.

Atvykę į Khanomą jau nebeieškojom naujos vietos kur apsistoti o tiesiu taikymu nuėjome į savo Panitą vietą. Na ir buvo džiaugsmo visiems ten kai vėl mus pamatė. Šį kartą liekame Khanome virš 2 savaičių ir dar didesnę nuolaidą išsiderim. Naktis 430 batų.  Įsikurėme vakarop jau ir nė nenutuokėme, kad mūsų laukia staigmena. Besiprausiant vonioje netyčia akis užkliuvo už delno dydžio voro, kuris slėpėsi po kriaukle. Nenorėdami liesti to ko nepažystame pasikvietėme savininką ir juokais paklausėme: “is it Ok?” Atsakymas nustebino: “no, it’s ver very bad”. Dar paklausė ar nenorėtumėm pakeisti kambario? O kam, gi čia tik voras. Po kokių 5 minučių gaudynių su elektriniu musgaudžiu voras buvo eliminuotas. Greitas rūpūžkas buvo, kaip kulka lakstė plytelėmis. Vėliau pasigooglinom, kad ti greičiusiai buvo Huntsman spider, kuris šiaip nėra pavojingas gyvybei, tikliaus išvis nepavojingas. Kartais susidaro įspūdis, kad patys tajai nelabai žino kas pas juos pavojinga, kas ne.

Puslapiui-1-10
Panita resort
Puslapiui-9
Khanom centras :)
Puslapiui-13
Khanom miestelis. Drambliukas uždarbiauja :(

Šį kartą motorolerį jau reikėjo nuomuotis pačiame Khanome. Išėjus į miestelį galvojom prasieisim link centro, gal ką rasim pigesnio. Girdim kažkas pypina su mašina iš galo. Ogi mūsų šeimininkas, rodantis sėstis į jo mašiną. Kaip smagu, pavežė, nereikėjo kulniuoti poros kilometrų. Motorolerį pasiimam patį pigiausią kokį tik randam. Toks jau senukas, sugriuvęs visas bet kaina gera, 180 batų dienai. Su šeimininko vertėjavimu  sėkmingai susitvarkom visus nuomos popierius.

Toliau kasdien Khanome leidom tingiai dienas. Karts nuo karto pasileisdavom važiuoti motoroleriu kur akys neša, tai į džiungles kol baigdavosi takelis tai iki artimiausio kito miestelio, esančio už 40km nes labai užsimanydavom Bananų duonos tai dar kur. Kartą nutarėm važiuoti ten kur dar nebuvom: į milžinišką dujų gamyklą, esančią mieste. Kai pagalvoji, koks normalus baltas žmogus lystų ten, kur įvažiavimą saugo apsauginis ir kur nuleistas “šlombaumas”. Mes. Ir visai vertėjo. Apsauginis tik nusišypsojo ir praleido. Pasirodo tai ne tik įvažiavimas į fabriko teritoriją bet ir dar vienas kelias iki jūros.

Puslapiui-5
Khanom paplūdymiai

Puslapiui-14

Puslapiui-7
Smėlėti, kriauklėti, akmenuoti paplūdymiai, kiekvienam pagal skonį.
Puslapiui-8
Mini Kibinai Khanomo turguje :) Labai skanūs :)
Puslapiui-10
Žvejys
Puslapiui-16
Eilinė popietė Khanome
Puslapiui-17
Argi ne orginali transporto priemonė? Perdarytas motoroleris.
Puslapiui-18
Aplinkosauga. Kas, kas tokia??
Puslapiui-20
Močiute turguje
Puslapiui-21
Khanom turgus
Puslapiui-22
Turgus Khanome
Puslapiui-24
Medžių alėja

NAUDINGAS PATARIMAS: nepalikinėkite jokių maisto likučių kambaryje, ypač to kas saldu. Nepraeis ir pusvalandis kai turėsite aplinkui skruzdėlių armiją nesvarbu ar tai bus prabangus viešbutis ar pašiūrė. Jos net per mažiausią tarpelį “užuodžia” maistą ir apspinta. Tai ne viešbučio kaltė.
Nedarykite tragedijos, kad ir prabangiausiame viešbutyje rasite milžiniškų vorų, tarakonų, driežų, uodų, skruzdėlių ir visokios kitokios faunos.
Patys ne kartą iš kambarių nešėme delno dydžio vabalus bei tarakonus. Ne kartą pravažiuojant atokesniais keliukais sutikdavom laukinių kiaulių. Atrodo kaip nedideli šernai bet tokios draugiškos tos kiaulaitės, nebaikščios. Pasamprotaujam, kad iš bado nemirtumėm jei jau nebūtų ką valgyt.

Puslapiui-1-4
Laukinė kiaulaitė
Puslapiui-4
Tikriausiai universitetas toks pat “kietas” kaip ir jo pavadinimas :)
Puslapiui-3
Kažkur Khanome

Dabar apie didelią šventę. Mažame miestelyje, kuriame gyvena vos keli tūkstančiai gyventojų, kurio nežino net daugelis turistų, vyko vienos nuostabiausių vestuvių kokias tik teko matyti. Pasiruošimas prasidėjo prieš tris dienas. Iškart pabrėšiu, kad tai labai pasiturinčių žmonių vestuvės. Jose dalyvavo virš 2000 svečių. Šventės vieta skendo gyvų gėlių jūroje, pasakiško grožio dekoracijos, visi akcentai apgalvoti iki smulkmenų. Nekalbant jau apie 7 aukštų, žmogaus dydžio tortą, garsius atlikėjus, policijos apsaugą.
Visą šventės vietą puošė didžiulės poros priešvestuvinės fotosesijos nuotraukos. Azijos šalyse yra įprasta priešvestuvinę fotosesiją (su vestuvine suknele, šukuosena, kaip ir per vestuves) pasidaryti prieš vestuves, gal net pusmetį prieš. O vestuvių dieną tiesiog oficialiai fotografuotis su svečiais, savęs daugiau nebevarginant fotosesijomis.
Neskaičiuojant kitų pinigų, šventė buvo kažkas tokio. Tiesiog pritrūkau žodžių išreikšti kaip viskas buvo gražu. Kadangi su fotoaparatais šurmuliavo ten ne vienas ir ne 5 fotografai, tad mums nebuvo sunku tiesiog įsimaišyti į visa svečių masę ir “pašaudyti” kelis kadrus.

Įspūdingos vestuvės
Įspūdingos vestuvės

Daugiau nuotraukų iš šios įspūdingos šventės rasite ČIA

Taip Khanome praleidom dar porą savaičių. Kažkur  važinėtis jau nelabai būdavo, todėl jei ne kasdien tai kas antrą tradiciškai nulėkdavom prie jūros ar į turgų. Vienas iš linksmesnių įvykių buvo kai nutariau nusidepiliuoti Khanome kojas. Geriausia vieta sužinoti kur tai daro buvo kosmetikos parduotuvė. Iš pradžių pardavėja labai norėjo, kad nusipirkčiau depiliavimo vaško bet kadangi jau buvau pirkus ir nieko nesigavo tiesiog pasakiau jai, kad ieškau kas tai galėtų padaryti. Čia matyt ir mano kaltė buvo nes nepaaiškinau, kad noriu jog šį darbą atliktų žmogus, kuris žino kaip tai atlikti. Pardavėja čiupo iš savo lentynos vaško indelį ir vedasi mane į kirpyklą. O ką? Kirpykla, plaukai turi gi kažką bendro. Tenais pasodina mane kėdėje ir liepia laukti. Laukti tai laukti. Ateina bobutė ir nesusigaudydama išsitraukia visa instrukciją ir bando skaityti kaip reikia depiliuoti kojas. Smulkiai neaprašinėsiu kaip ten kas vyko bet po valandos laiko mano kojos buvo tokios pačios kaip ir atėjus tik aplipusios storu sluoksniu vaško. Supratau, kad bobutė pirmą kartą tą dalyką dare, kuris deja jai nepavyko. Ir visdėlto nors rezultato nebuvo bet ji sugebėjo užsiprašyti solidžią sumą už “darbą”. Po ilgų diskusijų pavyko kainą numušti.

Paskutinę dieną Khanome pridavėm motorolerį ir nukulniavom iki turgaus kur apsipirkę patraukėm namo. Kilometrų buvo iki namų gal kokie 5. Pabandėm pastabdyti, gal kas sustos. Pagrinde važiuodavo motoroleriai su pritaisytom priekabom. Žmonės iš pradžių sutrikdavo, žiūrėdavo atsisukdami, stabtelėdavo toliau, matyt bandydavo suprasti ko mes norim. Galiausiai vienas jaunuolis pavežėjo mus. Norėjom atsilyginti bet nė per kur neėmė pinigėlių.

Ir vėl Phuketas 

Gryžom į Phuketą. Šį kartą apsistojom Plus Mansion. Diena 550 batų. Kadangi čia būsim tik savaitę tai ilgesniam laikui neapsimoka nuomuotis nors mėnuo vos 7500 batų išeina.

Puslapiui-1-18
Kambarys Phukete: karštas vanduo, šioks toks internetas, kabelinė, kondicionierius, ventiliatorius, šaldytuvas :)

Phukete kasdien pasimakaluodavom po miestą, Mantas jau užsimerkęs žinodavo kur važiuoti be navigacijos. Labiau patikdavo važiuoti kur kai sutemdavo, tada nors nebūdavo taip karšta. Kartą buvom nulėkę iki Phuketo orouosto kur lėktuvai leidžiasi tiesiog “ant galvos”. Kylant tai tiesiogine prasme vos nenunešė mūsų nuo vaizdo. Pradėjus veikti lėktuvo varikliui matėm kaip pareina karčio banga, kyla smėlis ir jaučiam, kad vos vos išsilaikom ant žemės.

Galima sakyti tai dar viena atrakcija. Daugelis čia fotografuojasi besileidžiančių lėktuvų fone, ką pareigingai padarėm ir mes.

Puslapiui-1-6
Mėgstamiausia mano nuotrauka
Puslapiui-1-7
Pirmą kartą teko matyti lėktuvus iš taip arti

Phukete, Chalong rajone yra tokia gatvė – sportininkų rojus. Ten įsikūrę bent 8 bokso klubai, treniruočių salės, gatvėje nėra jokių barų, ten pastoviai pamatysi bėgiojančius “užsikačialinusius” žmones. Tad jei atostogaujant yra noras pasportuot, prašom.

Mano nelaimei Phukete ne kartą teko apsilankyti ligoninėje. Neaišku dėl kokių priežaščių, ar dėl maisto, saulės, vandens atsirasdavo odos infekcija ko pasekoje viskas pereidavo į absesą. Porą kartų apsilankius pas odos daktarą, kuris išrašydavo tik kalnus antibiotikų galiausiai nuėjom pas chirurgą. Palaukus pusvalanduką nusivedė į „operacinę“, prapjovė, išvalė, sukišo į žaizdą marlės porą centimetrų ir liepė ateidinėti kas dieną persitverti žaizdą. Porą dienų sąžiningai vaikščiojom o kai atsibodo kišamos marlės skausmas ir diskomfortas tai tiesiog patys išsitraukėm viską iš žaizdos ir po kiek laiko ji užgijo. Didelis dėkui žmogui Lietuvoje, kuris dirba medicinos srityje ir nuolat patardavo, pakonsultuodavo. Ačiū Jums Danute. Tiesa, juoką kėlė tai, kad gydytojai atsakymų ir informacijos apie vaistus ieškodavo internete. Vos nenukritau nuo kėdės, kai daktarė atsivertė Yahoo Answers ir pradėjo skaitinėti eilinių žmonių nuomonę. Galiausiai matyt jos anglų žinios ne kokios buvo nes pradėjo spaudinėti ant atsirandančių reklamų, tikėdamasi gauti daugiau informacijos. Teko pravesti trumpą pamokėlę ir parodyti, kad čia tik „spamas“.
Kuo ilgiau gyvenam Tailande tuo labiau bandom perprasti tajų elgesį, suprasti kaip jie mąsto, ką galvoja. Pvz mūsų viešbutyje, šalia mūsų gyvena darbuotojai šeimomis ir 7ryto maudo vonelėje, koridoriuje vaiką, kuris cypia nesavu balsu. Ir nieko, paprašius viešbučio šefo ką gali jis pakeist, nieko negali, čia viskas pagal jį ok. Kituose viešbučiuose kambarinės atsiveda savo vaikus, palieka kokiam kambaryje ir tas ten cypauja arba Tv ant viso garso žiūri. Jei nori pasikeisti kambarį, neleidžia!!!! Dažnai būna, kad receptionas užsidaro vakare ir jokios tvarkos nieks nepalaiko. Rusai tūsinasi iki paryčių viešbutyje.
Paklausus apie English Tv tik linksi galvą, yes yes have, o iš tikro 300 kanalų ir visi iki vieno Thai. Kai pagalvoji jei verslą darytų europietis tai per galvą verstųsi, kad tik įtiktų klientui, o čia, svarbu jiems gerai o visa kita dzin :)

Paskutinę dieną Phukete susidūrėm su tokia situacija, kad motorolerį reikėjo grąžinti iki 20val vakaro o mūsų  darbas baigiasi tik 24valandą. Bandėm ir vienaip ir kitaip kalbėti su motorolerio šeimininke niekaip neina susitarti, kad vėliau atvežti motorolerį. Galiausiai sutariam, kad atvežę vidurnaktį paliksim jį tiesiog nuomos punkte o raktelius pakišim kur po knyga. Sutinka. Atvarius motorolerį taip ir padarom. Dar galvojam paieškosim savo ID kortelės gal kur rasim, nes prašėm, kad ją irgi mums paliktų kur paslėpus. Vaizdelis turėjo būt geras: vidurnaktis, gatvė tuščia o mes kuičiamęs lauko ofise, kraustom stalčius, vartom dokumentus. Nustebino taip be priežiūros palikti kitų žmonių pasai, dokumentai nor sir savo ID kortelės neradom.
Kitą rytą susitarėm, kad viešbučio darbuotojas nuveš mus iki orouosto. Keista bet Phukete tokio kaip Taxi meter ark oks kitas Taxi net nėra. Išvis pačiame mieste susisiekimas neįmanomas nes nevažinėja jokie autobusai. Visas veiksmas, visi tuktukai važinėja palei paplūdymio rajonus o iki jų nuo miesto apie 15km.

Skridom su Air Asia iki Bankoko. Patikra orouoste juokinga. Visur iškabinėti skelbimai skelbė, kad rankinis bagažas turi sverti ne daugiau nei 7kg ir vienas žmogus gali neštis į lėktuvą tik vieną vienetą bagažo. Mūsų kuprinės svėrė po 10kg, keleiviai į vidų tempėsi po 3-4 tašes, niekam neįdomu.

Bankoke nusileidom 7val ryto. Mūsų planas buvo kuo skubiau pasiekti Trat’o miestą, iš ten pasiėmus mikriuką lėkti tą pačią dieną iki Kambodžos sienos ir prasitęsti vizą kuri galiojo paskutinę dieną. Šią procedurą turim daryti kas 2 mėnesius. Galiausiai mūsų galutinis tikslas buvo išsvajotas ir išsiilgtas Koh Kood’as, Kod Kood’o sala.

Cirkai Kambodžos pasienyje ir numylėtas Koh Kood’as

Trumpai aprašysiu kaip reiktų iš  Bankoko vykti į Koh Kood salą.
Bankokas- Koh Kood.
Bankoke važiuoti iki Ekamai arba Morchit autobusų stoties, tenais ieškoti autobuso/mikriuko iki Trat miesto. Važiuoja 4,5-5,5 valandas. Kaina 250batų/žmogui. Atvažiavus į Tratą jau tą pačią dieną nespėsit į Koh Koodą, nes laivas išplaukia kartą 12:30. Nakvynė labai pigi Trate, 250 batų už paprastą kambariuką su šiltu vandeniu.Rekomenduoju Pop house guesthouse. Iš karto kur apsistosite užsisakote kitam rytui laivą į Koh Koodą. Kaina 350 batų. Čia su nuvežimu iki perkėlos. Plaukia 1,5val. Galima rinktis Koh Kood Express, arba Koh Kood Princess. Su Princess nesu plaukęs, bet praeitais metais buvo kaina ta pati ir vienodu laiku atplaukia. Atplaukus jei žinot kur gyvensit tai pasakot vairuotojams, jie nemokamai nuveža. Jei ne, tai maždaug sakyti, kad iki COZY nuvežtų, ten aplink daug kur gyventi, arba išsinuomuoti motorolerį ir vykti ieškoti kur apsistoti.
Gryžtant irgi reikia paprašyti darbuotojų, kad ryte jus paimtų. Nuvežimas iki perkėlos nemokamas. Nuplaukus atgal į Tratą nuvežimas iki centro irgi nemokamas. Tiksliau į kainą įskaičiuotas.
P.s Tiesa yra visokie dar speedboatai po 650 žmogui iš Trato iki Koh Koodo bet neteko naudotis.
Iš Don Muengo imkit A1 autobusą, 30 batų berods žmogui, važiuokit iki BTS skyline ir su skylinu į Ekamai (į Ekamai stotį veža). O jei važiuojat iki Morchit stoties tai tas pats A1 autikas ten stoja. Tik pasakyt reikia iki kur važiuojat.

Trato mieste atsidūrėme apie 14valandą. Jau ėmėm abejoti ar spėsim ar ne prasitęsti vizą nes tiksliai nežinojome iki kada dirba pasieniai. Vienur internete rašė, kad iki 17valandos, kitur, kad iki 19valandos.

Vienu žodžiu Kamboždos pasienis tai košmaras guobų gatvėje. Važiavom į Kambodžos pasienį prie Trato, pasienis vadinas Koh Kong. Pasiskaitėm, kad apgaudinėja turistus nuvesdami į karantiną, tipo atrodai pavargęs, pamatuoja temperatūrą, išduoda kažkokį šikpopierinį lapelį, kurio visiškai nereikia ir aišku nuplėsia atitinkamai porą litų. Šitą žinojom, todėl praėjom ignoruodami šitą karantino punktą.
Viską susitvarkėm per kokias 10min, kadangi buvo jau vėlyva popietė, apie 16val, turistų nebuvo, beliko gauti Departure antspaudą iš Kambodžos pusės ir vėl įeiti į Tailandą.
Na ir ką jūs manot. Sėdi Departure poste pacukas, ir sako, kad šiandien negaliu išeiti iš Kambodos, kad yra įstatymas, jog turiu vieną dieną pasilikti šalyje. Matom, kad trina makaronus jis, nes jau kelis kartus esam taip darę: nueini išsiregistruoji iš Tailando, įsiregistruoji į Kambodžą, apsisuki vėl išsiregistruoji iš Kambodžos ir įsiregistruoji į Tailandą. Maximum 10min reikalas jei nėra žmonių. O jis mat ponaitis knisa protą, kad yra įstatymas, jog negalima tą pačią dieną išvykti iš šalies. Mantas jau griežtu tonu bet su ironiška šypsena jam aiškina, kad tu man nekabink makaronų, žinau aš visus įstatymus. Jis vistiek savo. Mes jam sakom, kad jis durnių volioja, kaip viename poste gali įeiti tą pačią dieną atgal į Tailandą, o čia mat negali. Matom susinervino pacanas, rankos dreba, varto pasus. Aišku kaip dieną nori kyšio. Negaus kyšio! Principo reikalas. Matom nusiteikęs jis karingai, Mantas jo tiesiai šviesiai klausia :
“WHAT DO YOU WANT FROM ME”. Tas pasimetęs, lyg ir suprato ko klausiama bet neišėjo jam pasakyt, kad kyšio, ta tik išlemeno: “You want me, I want you”. Tipo suprask, aš tau padėsiu, tu man…. Eik tu peklon, galvojam.  Po 15min aiškinimosi jis jau sako, kad galėsim išeiti iš šalies už 3 valandų. Matai kaip, jau įstatymai “pasikeitė”, dabar jau galėsiu… Netinka ir tai, nes jau temsta, o iki namų 100km ir autikai nustoja važinėtis vakare.
Nueinam į vieną kabinetą, į kitą, visur durniais apsimeta, tipo eikit  ir aiškinkitės patys. Jau bandom ir prašyt Bosą atvest, bet jie tik žvengia ir viskas.
Bandom dar prie vieno langelio pasikalbėt. Pamatęs kur stovim, tas mandras pacanukas prišoka ir laukia kol pradėsiu šnekėt. Tuo tarpu aš sakau:” duok vieną pasą, kol jis nemato, priesiu prie kito langelio pabandysiu gaut antspaudą”. Ir nežinau kas suveikė, ar mes jiems atsibodom ar moteriški kerai bet žiūriu pasimuistęs deda man antspaudą pareigūnas. Negalėjau patikėti savo akimis. Moju ranka slaptai Mantui, kad greičiau ateitų pas mane.

Viso su ta nesamone sugaišom nepilną valandą. Aišku, visi autikai jau buvo išvažiavę tad kas beliko tai tranzuot. Pirma pasigavom pikapą, o poto sustojo lengvoji ir draugiškai nuvežė iki namų.
Tai va tokie nuotykiai Kambodžoj.
Tiesa gerai tai, kad nusipirkom didelių anasų už 5lt

1607063_691649260866995_1959496462_n
Į Trat’ą iš Kambodžos pikapo gale :)

Trange pernakvojom jau žinomame Pop Guest house. Nuo praeitų metų matėsi, kad sekasi jiems nes šiais metais pasistatė dar daugiau namukų, viso 60 kambarių, o ir kainos nesikandžioja: nuo 250 batų. Lova, karštas vanduo ko daugiau reikia pernakvojimui. Niekas Trate neužsibūna nes tai pagrindinė stotelė į salas.

Ryte nulekiam dar į Tesco lotus ir prisiperkam visokio šlamšto į salą. Nuplaukus į Koh Kood’ą pirmu taikymu lekiam išsinuomuoti motorolerį. Patraukiam ten pat kur nuomavomės ir praeitais metais. Kaip smagu kai esam atpažystami po metų laiko. Gaunam gerą kainą 3 savaitėm. Pasidedam čia pat daiktus ir lekiam ieškoti kur apsistoti. Deja saloje per metus laiko daug kas pasikeitė, ypač kainos. Jos kai kur šoktelėjo dvigubai. S – beach resorte kur praietais metais namukas kainavo 800 batų šiemet jau nori 1200 batų. Matosi, kad sekasi verslas nes statoma dar eilė namų. Kas mums nepatiko tai, kad iš jaukaus šeimos viešbučio liko tik brangus resortas,  nors prie įvažiavimo vis dar puikuojasi užrašas “budget rooms”. Nuo kada 1200 batų yra budget? Kitoje vietoje kainos irgi nustebino. Vos 150 batų kainavęs bambukinis bungalow šiemet kainas kilstelėjo iki 400 batų. Paskaičiavus kiek išeitų už 3 savaites mokant kasdien tai pigiau gavosi mokėti iškart visa sumą už mėnesį: 3500 batų. Šalimais buvo pastatytaa naujų bungalow virtinė su pavadinimu EVE. Pabandžius atsisėsti ant lovos nesuprau ar sėdžiu ant čiužinio ar ant cementinių grindų. Galiausiai pasirinkom Baan Suan Home stay netoli Bang Bao paplūdymio. Dienos kaina su pusryčiais buvo 1000 batų, nusiderėjom be pusryčių iki 500 batų. Čia ir praleidom 3savaites. Tiesa sienos matyt popierinės buvo nes buvo girdėti viskas kas dėjosi kitame kambaryje.

1176379_692675590764362_2066693363_n
Instagraminis Koh Kood’as :)
1660214_696063357092252_1860368847_n
Kam reikia profesionalaus fotoaparato? Gerai ir instagrama :)

Įsikūrę patraukėme pavalgyti į paeitų metų vietą, kur maistas pats pigiausias saloje. Šeimininkas neatpažino mūsų bet jo žmona tik šyptelėjusi kažką jam pasakė ir matyt jam gryžo atmintis: linksmais šūknsiais ir glėbesčiavimais pasisveikinom.

Koh Kood’as po Phuketo buvo kaip rojus. Kasdieninė rutina tai: nuvažiuoti pavalgyti pusryčius pas draugus, pasėdėti pas juos porą valandėlių, nuvažiuoti pavalgyti naminių  kokosinių ledų už 20 batų, nulėkti iki jūros, pasimaudyti pusvalanduką, pavalgyti pietus, vėl pasėdėti pas draugus, pagulinėti namie, pavalgyti vakarienę, pasėdėti pas draugus ir miegot. Kažkokios ypatingos veikos saloje nėra. Galima panardyti, pasnorkelinti, aplankyti 3 krioklius, nueiti pasėdėti iki 24valandos jaukiame bariuke. Naktį važiuojant per salą tylu, ramu, na nebent girdisi kur kaip susėdę tajai traukia prie butelio karaoke. Tas ypač buvo populiaru po naujųjų metų ir tęsėsi gal bent 3 savaites. Juokavom, kad jiems čia daugiadienės.
Pirmą dieną Koh Kood‘as mums buvo begalo dosnus savo fauna. Praeitais metais po prakaitu ieškojom nors kokio voriuko ar kažko tokio po džiungles, veltui. Šiemet, vos pirmą dieną buvom „apdovanoti“ pradedant kirmelėmis, kurios griaužia palmes, žalia gyvataite, kuri paspruko nespėjus nufotografuot ir  baigiant riebiu Tarantula, ant kurio naktį važiuodami namo vos neužvažiavom. Matyt šildėsi ant asfalto. Pabandžius pajudinti su pagaliuku, kaip kulka stojo piestu ir atkišo savo iltis. Poto karto labai atidžiai žiūrėdavom sau po kojom.

1724171_692775957420992_1896506718_n
Argi ne gražuoliai?

Pateikiu mūsų sąrašiuką, ką įdomaus būtų galima nuveikti Koh Kood saloje:
14 Dalykų, kuriuos būtina padaryti būnant Koh Kood saloje

1. Išsinuomuoti motorolerį ir išnaršyti salą skersai, išilgai
2. Pavalgyti Chaiyo užeigėlėje, kur pigiausias ir skaniausias maistas saloje (geltona su markeriu piešta reklama su širdelėmis)
3. Pavalgyti naminių ledų iš kokoso už 20 batų (parduodami tik vienoje vietoje)
4. Pasnorkelinti S-beach’e, prie akmenų. Geriausia vieta snorkelint
5. Palydėti saulę. Vietos: S- beach, Sunset bar
6. Aplankyti visus 3 krioklius, išsimaudyti po jais bei pasimėgauti nemokamu žuvyčių spa kojoms.
7. Aplankyti Ao Salad ir Ao Yai kaimelius ant vandens, pasivaikščioti ten
8. Aplankyti sutemus apžvalgos aikštelę prie Ao Yai ir ant pavėsinės lubų stebėti milžiniškus driežus (apie 40cm ilgio). Neliesti, nes kanda.
9. Aplankyti 500 metų senumo 2 medžius, jie pakeliui link vieno krioklio
10. Aplankyti Bang Bao papludimį ir pasimėgauti 3-6 žmonių “minia” per visą kelių kilometrų paplūdimio ruožą
11. Aplankyti Bartist barą vakare. Čia renkasi ramūs žmonės, ilgai gyvenantys saloje
12. Sutemus, kai vanduo nuslūgsta, pagaudyti krabus jūroje
13. Vakarieniaujant Chaiyo užeigėlėje pasiplepėti su keliautojais, ten renkasi paprasti žmonės
14. O svarbiausia susirasti naujų draugų.

Norom nenorom buvom priversti išmokti nors kelias frazes, žodžius tajų kalba. Nors kartais atrodo, kad lengviau tave suprastų kai kalbėtum lietuviškai nei, kad bandytum ištarti jų žodį. 5 skirtingi tarimo tonai to paties žodžio. Vienaip ištarus mama, kitaip –  arklys. Beto turėjom nuostabų mokytoją, kuris nemokėjo anglų, todėl buvom tiesiog priversti mokintis tajų kalbos, kad bent galėtumėm užsisakyti ką pavagyti.

Čia mūsų pagrindinis žodynėlis, su “gyvybiškai” mums svarbiomis frazėmis. (tarimas lietuviškai).

Savady krap – Laba diena (sako vyrai)
Savady ką – Laba diena (sako moterys)
Kop kun krap – Ačiū (sako vyrai)
Kop kun ką – Ačiū (sako moterys)

Krap ir Ką vartojami visuose teigiamuose sakiniuose bei klausimuose. Jis neverčiamas bet naudojamas kaip mandagumo žodis.

Krap – vartojamas kai kalba vyrai, Ką – kai moterys

Sabai dy mai krap/ką – Kaip gyvenate?
Sabai dy krap/ką – Gerai
Mai pet – Neaštriai (tiek klausiant ar aštru, tiek sakant, kad pagamintų)
Kai – vištiena
Mū -kiauliena
Pėd – Antiena
Sup – Buljonas, pateikiamas kartu su virta višta/antimi. Jos kabo “cielos”. Buljono skonis pasakiškas.
Nam Plau – vanduo (pilstomas į stiklines)
Nam kuot – vanduo buteliuose
Plą – žuvis
Kau – ryžiai
Kau mą – sticky ryžiai, tokie sulipę.
Nam kien – ledukai
Nik noy – truputį
Ten kvua – agurkas
Nam pla – žuvies padažas ( buteliuose būna, panašus kaip sojų padažas)
Prik – čili
Nam tim kai – saldžiarugštis padažas.
Nam Tan – cukrus
Tua Nok – pupelių ūgliai
Mai – Ne
Norint pasakyti, kad kažko nedėtų reikia sakyti “Mai Tua Nok” – Nėdėti pupelių ūglių
Sapariot -Ananasas
Mankut – Mangustinai (vaisiai)
Mai pen rai – Nesvarbu, be problemų
Pėėėn – Brangu
Kun čiu a rai – Koks tavo vardas?
Pom čiū… Mano vardas…
Čai – Taip
Taip pat žodeliai “Krap” ir “Ką” reiškia – Taip
Nam ča – Arbata
Ny a rai – Kas čia?
A ny tau rai – Kiek tai kainuoja? (rodant į ką nors)
Loon (o ilga) – Karšta (sriuba, arbata)
Pai Nai – kur eini?

Taip pat vertėtų išmokti skaičius, dėl kainų

1 – Niung
2- song
3 – sęm
4 – sy
5 – hą
6- hok
7- dze
8- bėp
9- gau
10 – sip
11- sip et (išimtis)
14- sip sy ( pirma 10 poto 4)
ir t.t.
20 – jy sip (išimtis)
30 – sęm sip
100- roy
56 – hą sip hok

Tikiuosi kam nors pravers :))))

Labai susidraugavom su pagyvenusia pora pas kurią valgydavom. Baro šeimininkui, kuris turėjo priešistorinę Nokia buvo labai įdomu pažiūrėti telephone, facebooke jo vaikų nuotraukas, kurie abu mokosi Bankoke.  Šeimininkas vardu Rek’as, tiksliau čia jo slapyvardis. Tailande bemaž visi žmonės turi slapyvardžius, kuriais juos vadina tiek šeimoje tiek mokykloje tiek tarp draugų. Tokie sapyvardžiai kaip užsienietiški vardai jau nieko nebestebino bet būdavo ir tokių kaip Uh, Ferari, Pepsi, Boat ir t.t
Būtent Rek’as pirmą kartą mus nusivedė naktį į krabų žvejybą. Na ir laimės visiems buvo. Kai sutemsta ir atslūgsta jūroje vanduo, pasiimi prožektorių, ant pagalio pritvirtintą nusmailintą šakutę ir eini ieškoti krabų. Dar reikia žinoti katrie skanųs katrie ne. Mes pamatę bet kokį krabą šaukdavom, kad va krabas, bet Rek’as pridėjęs tik patikslindavo: “Mai Aroy” (liet. Neskanus). Kadangi mes šakutės neturėjom tai gaudėm kojom. Pamačius krabą iš lėto primini jo nugarą, poto atsargiai prispaudi žnyples prie kiauto. Rek’ui vienu momentu nepasisekė. Imant krabą jis kažkaip išsivadavo ir įsikabino Rek’ui į pirštą. Girdim tik šaukia kažkas. Prilėkėm ogi krabas jau pabėgęs bet liko į pirštą įsikabinusi žnyplė. Vargais negalais išlėšėm pirštą iš nelaisvės. Tokie jau tie krabai. Jei jaučia pavojų, jie nusikerpa sau žnyplę, kad tik galėtų pabėgti. Kitą rytą mūsų laukė šviežiai virti krabeliai. Jų išdarinėjimo technikos taip greitai nepramokom. Dažniausiai būdavo sutraiškomas visas krabas. Rek’as tik juokdavosi o mes pasiteisindavom “farang, farang”, na suprask tipo užsieniečiai mes.

1796409_700572819974639_1461192892_n
Dar gyvi…
1794584_700882319943689_1906307715_n
… ir nelabai gyvi

Pavalgius niekur neskubėdavom ir pasėdėdavom pas Rek’ą bariuke. Jis tuom buvo labai patenkintas nes visiems einantiems pro šalį užsieniečiams linksmai šūkaudavom angliškai “ Come, join, delicious food”.
Rek’o bariukas labai kuklus. Toks kuklus, kad ne kiekvienas užsienietis išdrįsta čia užsukti. Čia nerasit jokių prašmatnių stalų. Tiesiog du staliukai su jo rankomis sukaltais suolais. Stogas keli fanieros ir šiferio gabalai o grindys tai sutrypta žemė.  Meniu sui š internet spausdintom nuotraukom, kurį padarė jo vaikai. Kainos nuo 40 batų. Skaniausia žuvis 50-150 batų priklausomai nuo jos didumo. Kai tuo tarpu bet kur kitur saloje už tokį patiekalą mokėsite nuo 150 batų. O ir Rek’o žmona, Sirivan puiki virėja. Maistas visad šviežus ir nors tekdavo kartais palaukti pusvalanduką ar ilgiau bet mes dėl to nesikrimsdavom. Kadangi jau buvom kaip ir savi, maistas visad būdavo pirma patiekiamas vietiniams, kurie skubėdavo į darbą ir kuriems reikdavo greitai užkąsti ir lėkti toliau dirbti.
Matėm, kad Rek’o verslui trūksta reklamos, nes važiuojant keliu net nelabai pastebėsi jo kuklaus bariuko, todėl paaiškinom, kad jam reikia “va čia ir čia” reklamos, kad va iš ten matytų žmonės, kad čia Rek’o baras. Kitą dieną atvykus Rek’as buvo suradęs geltoną plastiko lakštą bet pasiguodė, kad nemoka rašyti gražiai. Na neaišku ar nemoka ar tingi bet mums kaip neturintiems ką veikti buvo pats tas darbas. Galiausiai papuošėm jo barą tokia reklama:

1779283_698374480194473_689210604_n
Promotinam Rek’o verslą

Per tą laiką kol buvom Koh Kood’e sužinojom visa Rek’o gyvenimo istoriją, kad pries 3 metus tik atsikraustė į salą, kad prieš tai dirbo vištų fermoje, kur pjovė vištas, kad seserys givena Vokietijoje. Keista, kad nekalbant angliškai galima tiek daug sužinoti.

Per tas kelias savaites tikrai pasidarė nuobodu, norėjosi pavyzdžiui pažvejoti.  Ir kaip tyčia radom pas savo šeimininkę kur gyvenom meškerę. Pusę dienos praleidom ieškodami plūdės bet tokių dalykų jie nenaudoja. Tiesiog meta jauką ir iškart traukia: užkibs, neužkibs, laimės reikalas.

Saloje susipažinom su nemažai žmonių, įdomių žmonių. Juos sutikdavom valgydami pas Rek’ą. Nors tai ir buvo kuklus bariukas bet žmonės čia rinkdavosi patys nuostabiausi. Susipažinom su vokiete Silvija, kuri čia gyvena po kelis mėnesius per metus su savo dukrele. Netik gyvena bet ir rūpinasi benamiais šunimis, kurių čia kaip ir visame Tailande pilna. Silvija iš savo pinigų perka vaistus, priemones reikiamas šunims gydyti. Čia gyvena ir kita mergina, kuri irgi rūpinasi benamiais šunimis, juos šeria visoje saloje. Kartais ją matydavom važiuodami. Sutikom ispanę nardytoją Loreną. Gyvena irgi pusmetį saloje, dirba vienoje nardymo “firmoje”. Gyvena namuke kartu su maža beždžionėlė Čiokdy (iš Thai kalbos išvertus reiškia “laimė”). Tai buvo būtent ta pati beždžionė, apie kurią rašėm pačioje pradžioje, kai tik atvykę į salą pamatėm ją pririštą prie vieno namo. Pasirodo tai būtent Lorenos namas ir istorija gan liūna. Visame Tailande Burmos gyventojai gaudo beždžiones ir jas valgo. Kadangi gaudomos didelės, suaugusios beždžionės, tad kartais pagaunama kartu su mažyliais. Mažyliai per maži, kad būtų valgomi, todėl jie dažnai parduodami už 20$ ar svaigalų butelį užsieniečiams. Pamačius tokį mažylį, kuris kaip kūdykis, vargu ar daugelis atsisakytų ir nusisuktų nuo jo, žinant, kad jei jo nepriglausi, jį tiesiog nužudys. Tai yra sukus sprendimas. Visų pirma nupirkdamas mažylį tu kaip ir vėl paskatini tuos blogus žmones toliau pardavinėti beždžionių vaikus, nes jei yra paklausa bus ir pasiūla. Kita vertus jei niekas jų nepirks, mažyliai bus tiesiog nužudomi nes žmonės nenustos medžioti maistui beždžionių. Sunkus sprendimas. Kartą priglaudus mažylį atgal į gamtą jis nebegryš nes kaip mat būtų sudraskytas laukinių beždionių.

Kalbant apie burmos gyventojus, daugelis jų atvyksta gyventi į Tailandą, dirbti žvejais. Vidutinis Burmoje (Myanmare) atlyginimas yra 150 batų kai tuo tarpu Tailande jie uždirba 300batų. Maisto jie dažniausiai neperka nes valgo viską iš gamtos, įskaitant ir beždžiones ir didelius driežus, gyvates. Šnekama, kad dėl pinigų neturėjimo jie maitinasi taip.

Puslapiui-1-11
Karių treniruotės Koh Kood’e
Puslapiui-1-12
Žvejybiniai laivai horizonte ir Ao Yai kaimelis ant vandens.
Puslapiui-1-13
S beach
Puslapiui-1-14
Ponia Puff.
Puslapiui-1-16
Vienatvė
Puslapiui-1-17
Prieš tai esančioje nuotraukoje šuniukas įdėmiai stebėjo savo draugą, esantį šioje nuotraukoje.

Apie didelius driežus. Nuo praeitų metų karts nuo karto kur atokiau gamtoje girdėdavom labai įdomų garsą, kuris primindavo varlės kvaksėjimą. Buvo labai įdomu pamatyti tą „varlę“, todėl kaskart išgirdus šį garsą lėkdavom į lauką ir pasišviesdami ieškodavom kažkokios gigantiškos varlės. Kartą šį garsą išgirdome tiesiog dienos metu, būdami kavinėje. Iškart pradėjome šeimininkės klausinėt, kur ta varlė ir iš nuostabos nustėrome kai išgirdome atsakymą, kad tai  DRIEŽAS. Puolėm prie kompiuterio googlint kas čia per driežas ir kaip jis atrodė. Ir iš tikro radom tokį. Vadinasi Tokay gecko. O kas džiugiausia, kad netgi teko gyvai jį pamatyti. Kartą vėlai vakare, kai oras atvėsta ir jau galima išlysti į lauką sugalvojom pasivažinėti po salą. Nuvažiavom iki apžiūros aikštelės. Pasišviečiant žibintuvėliu kažkaip šovė į galvą pašviesti į pavėsinės lubas, gal kokia beždžionė kur bus susirangius. Nuo vaizdo tiesiog atšokau atgal. Man virš galvos kabėjo kokių 40 cm ilgio driežas. Tokay gecko! Negalėjom patikėti koks tai didelis ir gražus sutvėrimas. Judėjo lėtai kaip koks mini krokodiliukas. Buvom skaitę, kad jie kandžiojasi ir įkandę nepaleidžia tad stovėti kai virš galvos už metro kabo toks gražuolis nebuvo labai linksma. Psidžiaugę radiniu gryžom namo.

Puslapiui-1
Tokay Gecko
Puslapiui-2-2
Kai didumo…

Kitom dienom aplankėm praeitų metų radinį: „slaptą krioklį“. Deja, šiais metais jis jau nebebuvo slaptas. Buvo nutiestos per akmenis ir olas virvė, džiunglių takelis išmindytas o prie pačio krioklio kas kelias minutes vis atsirasdavo po kelis turistus, kai tuo tarpu prieš metus visą dieną mėgavomės savo slaptu radiniu ir nė karto mūsų džiaugsmas nebuvo pertrauktas kitų žmonių.

1601088_696202290411692_568104004_n
Natūralus dušas

Dar Koh Kood‘e išdygo tiltas, kuris tik buvo planuojamas statyti. Ankščiau reikėdavo važiuoti per kelias sukaltas lentas o dabar jau pūpsojo tvirtas, cementinis tiltas.

Kadangi Koh Kood‘e nevyksta jokie grandioziniaj „tūsai“ ar vakarėliai, tad ir žmonės čia renkasi ramesni. Jei ankščiau rašėme apie rusus kaip apie neigiamus turistus tai Koh Kood‘e sutikti rusai tiesiog stebino. Gretimame vieną dieną įsikūrė dvi rusų šeimos. Mes su siaubu akyse stebėjome jų įkurtuves, mintyse palydėjome savo ramias dienas o savo šeimininkės klausinėjome kiek ilgai rusai čia liks. Liks ilgai, 5 dienas. Na ką, teks dantis sukandus kentėti. Bet ne. Rusai pasirodo buvo labai mandagūs ir ramūs. Sveikindavosi, linkėdavo saldžių, netriukšmavo ir nesiautėjo, ko negalėtumėm pasakyti apie „broliukus“ latvius. Latvių porelė apsigyvenome irgi šalimais. Jauni žmonės, jaunesni už mus ir kaip juokavom matyt nutrūko nuo tėvų grandinės nes meilę plėšdavom dievom „tolka tak“ ir prie atvirų langų, kad net girdėdavosi prie pagrindinės gatvės.  Kartą atsikėlę ryte gavom šoką kai atidarę šaldytuvą radom tokį dalyką: (nesuprantantiems rusiškai: ant dešrytės parašyta, kad ji iš Lietuvos)

1798070_697655776933010_1512074802_n
Koks grobis…

Spėjom, kad čia rusų turtas ir tikėjomos labai, kad išvažiuodami pamirš. Nepamišo. Mes kaip kokie išprotėję laikėm ant rankų šią dešrytę, uostėm ir fantazavom kokia ji pasakiškai skani turėtų būti, visgi iš Lietuvos.

Pirmą dieną kai atvykom į salą, apsilankėm ir S papludimyje. Prieš metus ten gyvendami buvom susidraugavę su jauna juoda kalyte. Ir nepatikėsit. Po tiek laiko ji mus atpažino. Pašūkavus pamatėme tolėliau smalsiai pakeltas juodas ausytes ir iš džiaugsmo į smėlį besiplakančią uodegą. Kalytė pribėgo pati prie mūsų ir norime tikėti, kad prisiminė mus. Kasdien eidavom pasivaikščioti, nugvelbdavom vis kokį gabaliuką maisto jai.

1794682_698935856805002_1740615188_n
Prisiminė mus po metų :)

Saloje pirmą kartą vėl valgėm mangustinus. Keista, bet šiais metais jie beproto brangūs dėl blogo derliaus. Paeitais metais kilogramas kainavo vos 30 batų kai šiais metais kaina šoktelėjo iki 100batų už kilogramą. Šiuo metu, kai artėja jų sezono metas (balandis) kaina po truputį mažėja. Paskutiniu metu pirkom už 50 batų/kg.

1544379_694720107226577_1625453223_n
Mangustinai. Tajų kalba: Mankut.

Kuo ilgiau esame Tailande tuo vis įvairiausių jausmų kyla vietiniams. Tai ir begalinė meilė ir pyktis ir juokas ir apatija. Tai priklauso su kokiais žmonėmis susiduriam. Vieną dieną ilgai stebėjom kaip buvo „ravima žolė“ lygioje vietoje. Ir nors žolės nerasta bet žmogus nuo dūšios pjovė kažką.

1555282_701874739844447_150187763_n
Kas ravi šieną?

Koh Kood‘e aplankėm draugus, su kuriais susipažinom internete. Tai pora iš Olandijos, kurie prieš kelis metus pradėjo savo verslą čia. Kraipėme galvas nuo keisčiausių jų pasakojamų istorijų. Viena tokia, kad jie išsinuomavo didelį namą keliems metams su visa žeme. Gryžus į salą po žiemos sezono jie aptiko savo žemėje pastatytą karaoke barą. Barą pasistatė šeimininkė, iš kurios jie nuomuojasi namą. Maža to, kiekvieną dieną IR naktį vyksta išgerinėjimai, dainuojama be perstojo karaoke, kad net pas mus ji girdėdavosi, nors gyvenom už kelių šimtų metrų. Ir nieko, olandai ramūs, sako, o ką mes galime padaryti. Ir tas tiesa. Jei esi užsienietis tai vargu ar ką gali padaryti tuo labiau kai verslas daromas nelegaliai. Visoje saloje nors pilna tiek tajų tiek užsieniečių verlo kaip divingas, barai, masaži bet tik kokie 4proc moka teisėtai mokesčius. Reikia žinoti tik su kuom „pašnekėti“ ir viskas tvarkoje. Beto Tailando policija tai ne kas kita o korupcijos židinys bet apie tai vėliau.

67868_698820386816549_305965388_n
Naminiai kokosiniai ledai po 20 batų. Tik vienoje vietoje Koh Koode
264574_701009826597605_543123521_n
Vieną vakarą bare.
1511679_696209887077599_342843251_n
Praradau viltį susilopyti, kad neplyštų
1557663_701498509882070_395592215_n
Kažkokia tai gyvatė užtikta gaudant krabus
1560524_694733803891874_1513357862_n
Yes, we love Koh Kood
1797567_697865950245326_223852415_n
Saulė leidžias bet ištirpsta tarp debesų. Not happy

Prabėgo greitai mūsų tos kelios savaitės saloje. Paskutinėmis dienomis prieš išvykstant mūsų draugas Rek‘as vaišindavo nemokamai ir maistu ir gėrimais, žinoma mes vistiek susimokėdavom, kažkaip nesmagu taip. Išvykstant ryte buvom sutarę, kad jie paruoš mums išsinešimui maisto. Ryte dar pasiskambinom, kelis kartus  pakartojom patiekalų pavadinimus. Galvojom, kad nuvažiavus teks ilgai palaukti nes matyt tik bus pradėję gaminti bet maloniai nustebom, kai nuvažiavus jau viskas buvo supakuota, ir dar toookios didelės porcijos. Kaskart valgant vis prašydavom Rek‘o agurką, kad papjaustytų, o išvykstant mums buvo įdėtas tikriausiais visas supjaustytas agurkas. Ech, skaičiuojam paskutines dienas kada vėl vyksim į salą. Rek‘as vis kaskart parašo sms su žinute „Miss you“.

995853_702299413135313_1208320902_n
Krevetės… skanumėlis
1897856_701904503174804_1895847519_n
Rek’o žmonos šedevrai

Kaip Phukete teises laikėm

Skrydis iš Bankoko į Phuketą buvo tik 21valandą vakaro, todėl išplaukę su pirmu ir vieninteliu laivu iš Koh Koodo salos 10val ryto tikrai galvojom, kad laiko turim per akis. 60km jūra ir 250km keliu truko nei mažai nei daug: 9valandas. Bankoke atsidūrėm 19valandą. Nors mikriukas ir spaudė pastoviai ant 100km/val bet sugebėjom kažkaip važiuoti 6 valandas. Bankoke dar reikėjo atsidurti Don Mueng orouoste. Sėdom į autobusą ir 30km važiavom dar virš valandos laiko. Jau ėmėm dvejoti ar spėsim į lėktuvą. Spėjom, nors atvykom į orouostą likus vos 40minučių iki pakilimo. Ir visai nematom reikalo ankščiausiai trenktis į orouostus, kaip kitur rašoma, būti prieš 2-3valandas. Ką ten veikti tiek laiko? Ypač kai pats oro uostas miniatiūrinis.

Prieš pakylant pasiskambinam į viešbutį, kuriame prieš tai gyvenome: Plus Mansion. Buvom iš anksto sutarę, kad gryžę gyvensime čia vieną mėnesį ir kad reikės jog mus pasiimtų iš orouosto. Savaime suprantama už parvežimą sumokam  600 batų.
Toliau gyvenimas  Phukete buvo nuobodus ir nervingas.  Kasdien keldavomės 05-06 val ryto kartu su visais viešbučio darbuotojais, nes tada jie pradeda maudyti savo mažylius tiesiog viešbučio koridoriuje. Vaikai verkia, cypia kiek tik gerklė leidžia bet anot jų tai normalus dalykas Tailande. Arba kai ateina kambarinė tvarkyti kambarių, atsiveda ir savo atžalą, pasodina jį kokiame kambaryje ir jis ten cypauja visą dieną. Nieko neturiu prieš vaikus bet kartais norisi ir ilgiau pamiegoti.

Kartą važiuojant motoroleriu patekom į reidą, kur buvo stabdomi visi iš eilės motorolerio vairuotojai, tikrinama kas be šalmo, kas be teisių. Teises mes turim tik europines kas savaime suprantama netinka čia policijai ir tai yra puikus šaltinis nulupti 40lt. Tokie nulupimai gali įvykti kas dieną ir po kelis kartus. Todėl po vieno tokio reido nusprendėm, kad norim saugiai ir užtikrintai važinėtis Tailande todėl pats laikas išsilaikyti motociklo teises. Apsilankę Phuketo “Regitroje” supratom, kad tai padaryti galbūt ir neįmanoma, nes tarp visų reikalingų dokumentų buvo įrašyta, kad reikia tarptautinių teisių, arba teisių išverstų į anglų kalbą ir patvirtintų šalies ambasadoje. Lietuvos tokios kaip ambasados Tailande nėra. Teko netgi pasiskambinti į Užsienio reikalų ministeriją, deja nuliūdino, kad Bankoke sėdintis Lietuvos garbės consulate kažkoks dėdulė retai kada kelia ragelį ir išvis neįmanoma su juo susisiekti.  Nukabinom nosis. Po kelių dienų galvojam reikia dar kartą nuvažiuoti į “Regitrą” ir paklausti kaip elgtis jei “neturi” teisių. Na galvojom pabandysim sakyti, kad neturim. Ogi pasirodo nebūtinos tos teisės. Užbraukė mums šį punktą darbuotoja ir beliko tik susirinkti nuotrauką, paso kopiją ir dokumentą, patvirtinantį gyvenamąją vietą. Viena diena buvo skirta visam popierizmui. Tai tas netiko, tai anas, tai vėl reikėjo viešbučio savininko parašo, tai vėl į imigraciją kažkokių popiergalių. Galiausiai susitvarkius popierius beliko išsilaikyti Mantui teoriją ir pravažiavimą. Prieš teoriją buvo rodomas angliškai mokomasis filmukas, kuris visiškai paneigė gatvėse vykstančią situaciją. Visi tik prunkšė kai buvo rodomos taisyklės, kaip apvažiuoti žiedą, kaip praleisti kitus nes to tiesiog nėra Tailande. Lenda visi vos tik pasitaiko proga pravažiuoti. Per raudoną šviesą važiuoti taip pat normalu kaip ir per žalią. Pravžiavime reikėjo savo motoroleriu užvažiuoti ant kalnelio, prisiparkuoti, apsukti ratą ir vualia. Už 15 minučių Mantas turėjo oficialias Tailandietiškas teises.  Teisės galioja užsieniečiams tik metus laiko.

Tą dieną visų išlaikytų teisės džiaugsmų gavom ir šoką.
3 savaites kiekvieną rytą keliamės su viešbučio darbuotojais 06ryto nes jie gyvena tiesiog koridoriuje su visais savo vaikais, ten juos maudo, klykina ir t.t. Mantas pareigingai kiekvieną rytą eina jų gražiai tildyti bet iš to 0 emocijų jiems. Galiausiai šnekam vis su viešbučio “bosu”, vis žada sutvarkyt situaciją. Galiausiai vieną dieną vėl neapsikentę  nuėjom pas “bosą” ir išreiškėm savo nepasitenkinimą dėl triukšmo. Beje, naktimis pastoviai girti kiniečiai pareina ir paleidžia TV ant visos katuškės. Teko kelis kart eiti barškinti į duris, bet jie matyt iš baimės jų neatidaro.
Taigi, nueinam pas “bosą” ir ką jūs manot.. ogi jis mums “Get Out” siūlo… Mes dar nesuprasdami kam čia get out, perklausiam, o jis nervingai kartoja, kad get out. Tipo čia viešbutis ir čia taip yra, čia gyvena visa šūsnis jo darbuotojų (koridoriuje!!!!) ir tai yra normalu. Pakraupom nuo tokio atsakymo. Dar aprėkė, kad kaip išdrįsom 05 ryto eiti barškintis į kiniečio kambarį, kur jis ant visos katuškės klausės muzikos.
Jei ne už mėnesį sumokėta nuoma tai senai būtumėm iš ten pabėgęs. Toks įspūdis, kad “bosas” ar bijo ką pasakyti savo darbininkam ar tiesiog jokios pagarbos viešbutyje gyvenantiems svečiams.
Po tokių bajerių suprantama kodėl Tajai nenori įsileisti užsieniečių verslo į Tailandą nes su užsieniečiai greit nukonkuruotų juos su savo kokybiškom paslaugom.

Puslapiui-1-19
Naktinis Patong’as
Puslapiui-1-20
Vaizdas pro balkoną

Po tokių neigiamų emocijų sunku atsigauti ir žmonės pradeda ne tokie jau malonūs atodyti.

Įspūdžiai apie tajus.

Trumpai apie vaikus Tailande. Mylimi be galo be krašto. Mylimi ne tik tėvų, šeimos bet ir visų aplinkinių. Kiekvienas pabučiuos, pakybins, paglostys vaikiuką. Tokio dalyko kaip vežimėlis su vaiku neteko matyti. Katik gimę mažyliai tiesiog nešiojami rankose po prekybos centrus, po miestą. Kartą teko net matyti kaip mamytė su katik gimusiu leliuku, greičiausiai iš ligoninės valgė Mcdonalde.
Beje, apie tą patį Mcdonldą ir kitus “junk food’us”. Juose dažnai pamatysi vaikiuką, kuris dar net nevaikšto. Sėdi laimingas specialioje kėdėje ir kemša bulvytes ir kitą maistą
Tailande tėvais tampa gan jauni žmonės. Neretai galima pamatyti visiškai jaunutę mergaitę ir vaikiną jau su leliuku.
Kitas dalykas apie vaikus, kad tokio dalyko kaip auklė nėra, nes vaikai yra atsinešami, atsivedami į darbą. Nesvarbu kur dirba mamytė, ar turguje pardavinėja daržoves, ar maistą gamina, ar kavinėje ar viešbutyje ar masaže, mažyliai visad būna tenais. Ropinėja, bėginėja.

Patys tajai labai kuklūs žmonės bent tie, kurie nesusiduria su turistais nuolat ir yra dar nesugadinti kaip mes vadinam. Bendras įspūdis, kad tai begalo draugiški ir nuoširdūs žmonės nors ir gan buki kai kuriais atvejais. Bukumas ne iš kelmo spirtas, tai yra daugiau įskiepytas per tiek metų valdžios, kuri liepia garbinti Budą, dievinti karalių, ir, kad aplinkinis pasaulis yra labai blogas. Pvz vaikai mokyklose mokosi minimaliai. Porą valandų jie žaidžia žaidimus, poto miega, poto vėl žaidžia žaidimus. Nenuostabu, kad laabai mažai žmonių kalba angliškai, nors anglų kalba “dėstoma” mokyklose.
Patys tajai nesiima iniciatyvos, kad kažką išmokti, sužinoti naujo, jiems gerai kaip yra. Gal čia mūsų europiečių toks būdas: skubėti gyventi, išmokti kuo daugiau, kuo daugiau nuveikti. Tad šiuo klausimu galima ginčytis: arba jie samojingai gyvena lėtu, pasyviu tempu arba tiesiog naiviai buki ir nežino ir nesimoko nieko.
Nesenai pradėjom domėtis apie karališkąją šeimą, kurią taip visi myli ir dievina. Deja toli gražu viskas nėra taip gražu kaip maniau. Karališkoji šeima apipinta skandalais o jei su humoru pasakoti tai jie vienas prie vieno panašūs į Adamsų šeimyną. Daug konspiracinių versijų, kad esamas karalius nužudė savo paties brolį, kad užimtų sostą.
Didžioji dalis tajų dievina karalių bet tai vėlgi mano manymu smegenų plovimo dėka. Kai keliasdešimt metų tau kartojama koks geras karalius tai imi ir tuom įtiki. Visą masinę medią, patrarėjus valdo karalius. Jis manipuliuoja visais įstatymais, kas jam paranku. Visi su nekantrumu laukia kas bus po jo mirties. Pagal viską po jo mirties turėtų jo vietą užimti jo sūnus, kuris serga AIDS…
Jei vėlgi gryžti prie tajų tai jeigu jiems kas nepatinka tai jie teisiog apsimeta, kad nesupranta apie ką tu kalbi Agresijos tokios kaip ir neteko niekad matyti iš jų. Tajams nerūpi kas po jų bus. Jiems svarbu nusipirkti mašiną, naujausią Iphoną, gražiai apsirengti, pavalgyti restoranuose, vaikais pasirūpinti. Apie kažkokią aplinkosaugą supratimo visiško nėra.
Kalbant apie vaikus tai jie yra jų gyvenimo džiaugsmas. Tokia meilė vaikams, toks rūpestis jiems. Nučiučiuoti, nubučiuoti. Žinau pagyvenusią porą, kuri išleido vaikus už kelių šimtų kilometrų Bankoką studijuoti, o patys turi mažą maisto versliuką. Gyvena iš medžio lentų surestoje pašiūrėje ir visus pinigėlius siunčia vaikams.
Na bet suma sumarum tai nuostabūs žmonės. Duok dieve bent puse tiek būtų lietuviai tai būtumėm laimingi visi.
Tiesa, pamiršau paminėti Baltos Odos kultą. Visi čia išprotėję dėl baltos odos. Produktų, balinančių odą tai begalinės lentynos. Kaip pas mus panelės ant veido užsitepa rudą pagrindą o kūnas baltas tai čia lygiai tas pats tik atvirkščiai. Veidą nusitepa baltais kremais, o visa kita ruda kaip šokoladas. Beto tepant tą baltą kremą ant rudos odos gaunasi kažkokia žalia oda. Kraupu tiesiog.

Patys tajai yra labai patriotiški ir tikintys. Tailando vėliavos kaspinėliai vaikų plaukuose, mašinose ir t.t.
Vis labiau Tailande populiarėja vakarietiškas maistas. Be jų tradicinių patiekalų, pilna ir steikų, picerijų, greito maisto restoranų. Ir jie populiarūs tarp tajų. Vakarieniauti jie mėgsta didelioje draugijoje. Jei jau eina pasisėdėti tai 5-6 kaip minimum žmonės.
Tajai labai gerbia pagyvenusius žmones. Išmintis, patirtis. Mokyklose vaikai gerbia mokytojus. Ir apskritai vieni kitus gerbia. Jei įlipa neregys į metro, visi jam padeda neprašomi. Padeda net turistam jei tik moka angliškai. Jei matys, kad stovi ir nesusigaudi ir jei jie mokės angliškai tai jie patys pries ir paklaus kuom gali padėt. Deja kalbos barjeras dažnai yra kliūtis. Paklausus ko nors matosi, kad nori padėti ir taip ir taip bet kai nekalbi angliškai ir kai mes nesuprantam dar jų kalba tai nieko ir neišeina. Vaikai gatvėje šukauja Hello bet kai paklausi kokio klausimo, iškart nuščiuva ir pasimeta. Dažnai tiesiog gėdijasi šnekėti angliškai. Kiti sako, kad nori pasikalbėti bet gėdijasi. Vaikai labai kuklūs, gerai išauklėti, niekad nematysi, kad išdykauja kažkur kur negalima ar neklauso. Pvz važiuojant autobusu kelias valandas, kelių metukų vaikas parkritęs ant mamos kelių snaudžia, nesvarbu, kad nepatogu.
Apie vyriškumą, moteriškumą ir dar ladyboys tai čia atskira istorija. Vyrai iš išvaizdos nėra vyriški. Jie labai rūpinasi savo išvaizda, šukuosena. Kartais net stebiuosi kaip nevyriškai jie save pateikia. Tikri metroseksualai. Visiškai skirtingai nei merginos, kurios savo išvaizdai neskiria beveik jokio dėmesio. Mano žmona jaudindavosi dėl kelių išaugusių ant kojų plaukelių kai tuo tarpu didžioji dalis tajų merginų vaikšto apžėlusios vešlaisi gaurais ant kojų ir dėl to nesuka galvos.
Kartais matai ūsuotą merginą ir dvejoji ar tai mergina.
Ladyboy tai atskiras reikalas. Prisižiūrėję iki negalėjimo
Ir niekas gatvėje nė nesumirksės jei du vyrai eina susikabinę už rankos, ar persirengęs vyras užeis į kavinę. Ladyboys, gėjai transvestitai tai pats normaliausias reiškinys koks tik gali būti.
Turistai tai kaip ir visur: PINIGAI. Labai priklauso kaip save pateiki. Koks esi, išrankus, pasipūtęs ar gerbiantis kiekvieną čia žmogų, gerbiantis jų tradicijas. Pvz gatvėje į tave iš pradžių žiūri atsargiai, rimtu veidu, kol nepamato tavo veide šypsenos. O jei dar pakalbini jų kalba, tai jau yra labai puiku. Šiandien kaip tik valgėm gatvėje tai pasakius kelis sakinius jų kalba, pasipylė džiaugsmo šūksniai ir dar didesnis pasitikėjimas.
Kiek tenka girdėti, labai daug tajų bijo/nemėgsta rusų turistų. Ankščiau jau minėjau priežastis kodėl. Todėl jie apsidžiaugia kai išgirsta, kad nesi iš Rusijos.
Deja Tailande kaip ir daugelyje azijos šalių yra dvigubi kainų standartai tajams ir turistams. Įėjimai į parkus, persikėlimas laivais, ir kiti dalykai tai kainos skiriasi iki 10 ir daugiau kartų.
Jeigu pavyksta užmegzti tikrai draugiškus santykius su vietiniu tai draugystė bus neįkainuojama. Ir nusives kartu pažvejot ir nemokamai pavaišins maistu, gėrimais ir papasakos apie šeimą apie gyvenimą.
O gyvenimas kaime ir mieste skiriasi kaip ir LT. Kaime čia gyvenama bakūžėse, nors ir mieste tokių yra. Bet tai ne skurdas, o tiesiog nėra poreikio. Visi visad pavalgę, laimingi, apsirengę.
Labai norisi išmokti kuo daugiau jų kalbos. Labai keblu mokytis kai tiek daug intonacijų. Pvz vienas žodis pagal jo ištarimą turi 5 reikšmes. Todėl kad ir kaip kartais bandai ištarti tai tavęs nesupranta, nes ne ta intonacija tari
Mums labai patinka maži miesteliai, kuriuose minimaliai turistų. Nors ten ir sunkiau susikalbėti bet žmonės nuoširdesni ir gyvenimas lėtesnis. Patikdavo kai 20valandą jau mažame miestelyje išėjus į pagrindinę gatvę nebūdavo nė gyvos dvasios, kai tuo tarpu didmiestyje 20val tik prasideda gyvenimas.
Kuo ilgiau čia būnam tuo daugiau norisi čia būti, pažinti, išmokti, mokytis.

1489183_711630075535580_75648215_n
Informacija vienote iš privačių Phuketo ligoninių
1497679_680178305347424_2123046391_n
Bandymas išplauti naujai pirktas kelnes, nesėkmingai
1743515_703080819723839_2103290332_n
Kaip aš mėgstu sakyti: No shiet Watson??
1901426_705421126156475_1149292728_n
Ups…

Kalbant apie Phuketą tai daugiau nelabai ir kur važiuodavom. Bandėm kaip visada naktį aplankyti Big Budha bet mūsų nusivylimui apsauginiai neįleido nes atvažiavom “po darbo”. Big Budha tai milžiniška Budos statūla ant didžiulio kalno. Ją galima pamatyti iš toli, įvairių Phuketo kampų o va iš arti taip ir nepamatėm, tiksliau pamatėm tik nugarą.

Kasdien Phukete matydavom kraupias avarijas. Tai autobusas nuvažiavęs nuo kelio tai susimalę į kruvą keli motoroleriai. Jokio saugumo kelyje.

Phukete mums liko vos porą dienų o tada vėl vykstame mėnesiui į Koh Kood salą po kurios jau atsisveikinsim ir vyksim į Lietuvą. Vis niekaip neprisiruošiam aplankyti šiaurinės Tailando dalies: Chiang Mai, Chiang Rai. Nors buvom tvirtai nusprendę šiais metais skirti paskutinį mėnesį kelionei po Chiang Mai regioną bet va, aptingom. Norisi aplankyti saloje draugus, paskutinį kartą atsikvėpti. Galbūt kitą kartą kelionė bus skirta Chiang Mai. O dabar sakau labos. Liko paskutinis mėnuo ir paskutinė dalis reportažo.

IV DALIS Lietuvių ambasada Koh Kood‘e  ir Mantas soup

Jau mėnuo kaip grįžom į Lietuvą ir nors grįžom balandžio mėnesį o dabar jau gegužė bet šilumos nesijaučia. Va čia ir prasidėjo mūsų lietuviškas bambėjimas, nepasitenkinimas šalčiu, einant į gatvę reikia apsimuturiuoti bent keturis sluoksnius drabužių, namie būnant ne ką mažiau nes radijatoriai šalti. Kartu su šaltu oru atrodo vietoje sustingo ir mūsų blogo rašymas. Gaunam daug pylos iš skaitančių, kad niekaip neužbaigiam paskutinės dalies. O tiesą pasakius užbaigti kažkaip net nesinori nes atrodo, kad mes čia tik trumpam grįžom į Lietuvą. Taip ilgimės Tailando ir netik jo šilto oro, kai atsikėlus ryte nereikia pulti prie lango, kad pasižiūrėti ar lietus lyja, ar apsiniaukę, kai nereikia atsikėlus bėgti žiūrėti į balkone esantį termometrą ir galvoti ar užteks šiandien dviejų megztukų ir striukės ar apsimauti ir vilnones kojnes. Tailande užtektdavo ryte apsimuturiuoti rankšluosčiu ir išeiti į verandą išgerti kavos. Žinoma galima ir nesimuturiuoti tuo rankšliuoščiu bet savo grožybėmis nesinori tajų gąsdinti :D
Taigi, taigi. Dabar šiltai įsitaisius lovoje, po dviem kaldrom galima pabaigti paskutinę dalį, paskutinį mūsų mėnesį, kuris prabėgo mūsų galima vadinti antruose namuose, Koh Kood‘o saloje.

Phukete nuvažiavę į stotį užsisakėm Taxi iki orouosto 600bahtų. Vairuotojas gyrė draugo naują mašiną, su kuria neva mus veš ryt ryte į orouostą. Taigi, ryte prabudus, staigiai pasižiūrim ar nepalikom kokių vertingų šmutkių, nors dalį jų reikėjo visdėlto palikti dėl vietos trūkumo. Dėl susiklosčiųsių nekokių santykių su viešbučio šefu, kuriuos aprašėm ankščiau, nebenorim imti iš jų jokių paslaugų, tame tarpe ir nuvežimo iki orouosto. Išėję ankti ryte į gatvę laukiam to užsakytojo taxo. Tamsu dar lauke, 6valandos tik. Švinta greit. Tarsi lemputę uždegus. Čia tamsu nors į akį durk, čia jau šviesu ir viskas per 10minučių. Stovint prie gatvės pro šalį lekia visokie pikapai o mes laukiam tos išgirtos, naujos mašinos. Sustojus eiliniam pikapui pasimetam, o tai kur gi ta naujoji mašina su kuria mus pažadėjo vežti? Nejau dabar reiks važiuoti priekaboje kaip tai darėm autostopu važiuojant iš Kambodžos? Priekaboje nereikia važiuot bet vietos trims tikrai nėra skirta mašinos salone. Vat ir tikėk tajais, ypač taksi vairuotojais.  Nusigaunam iki orouosto. Tai jau bus bene 3 ar 4 skrydis per visą buvimą čia. Skrydis netrunka nė valandos ir mes jau Bankoke. Tiesa, ankščiausio skrydžio į Bankoką mums nepavyko gauti, buvo jau pilnas lėktuvas, tad galvojom ar mes spėsim vėl viską susitvarkyti per vieną dieną. Planas toks:
Iš Phuketo nuskristi į Bankoką
Iš Bankoko su autobusu/mikriuku nuvažiuoti iki Trato
Iš Trato imi mikriuką iki Kambodžos sienos
Pasidaryti visa run‘ą
Grįžti iki Trato ir pernakvojus ryte plaukti į Koh Kood‘ą

Labiausiai mus jaudina vizos gavimas. Phukete buvom užėję į migraciją ir tenais įmanoma pasiimti vizą mėnesiui už 1900batų. Brangoka beto mums reikėjo truputi daugiau nei mėnesiui. Nusileidus Bankoke sėdam į autobusą, nusigaunam iki BTS skylaino iš ten iki Ekamai stoties. Čia vis pataikom ant autobusų. Taip norisi greičiau šiek tiek dasigauti su mikriuku bet jų kaip tyčia niekad čia nerandam. Autobusas iki Trato važiuoja 5-6valandas. Ilga, nuobodi kelionė.
Trate imam mikriuką ir iki Kambodžos sienos. Bandom vairuotojui aiškinti, kad mes greitai nubėgam „bam, bam visa stamp ir back, you wait, ok?“ Nope, nesupranta bet palauks. Gal. Laukti prašom nes tai paskutinis grįžtantis į Tratą mikriukas. Praeitą kartą kai mus užlaikė pasienyje taip ir nespėjom nei į autobusą nei į mikriuką. Teko tranzuoti.
Pasienyje vyrauja nejauki atmosfera. Norisi greičiau viską susitvarkyti ir mauti iš čia. Nors giliai širdyje norisi Kambodžai suteikti dar vieną šansą ir būtinai kada dar pakeliauti čia.
Užsipildžius visus dokumentus einam jau prie paskutinio langelio, kur turėtų uždėti išvykimo iš Kambodžos antspaudą. Galvoju ir vėl kabinėsis pareigūnas ir vėl trins lazankes, kad negalima grįžti į Tailandą tą pačią dieną. Taip ir buvo BET šį kart pareigūnas buvo tiesmukas. Paklausęs kodėl nepasiliekam Kambodžoje išrėžė „ jei norim go back to Thailand today, pay 300baht each). Voba… 300 kiekvienam… brangu gi… „Me have 400 baht, OK? I pay and we go OK“ mušu kainą. Patrynė kaktą oficierius ir linktelėjo galvą. Kad juos kur velniai. Galim mes čia sėdėt ir aiškint, kad nemokėsim bet mūsų mikriukas laukia, temsta, norim greičiau ištiesti kojas. Susimokam ir lekiam link savo vairuotojo. Dar Tailando pasienyje pareigūnai su šypsena paprašo parodyti kuprinių turinį. Aš demonstratyviai pradedu traukyti visus moteriškus drabužius ir vardinti kas kur yra: – čia sijonas, iškeliu į viršų sijoną, čia kelnės, čia va arbata, čia… Ok, Ok juokiasi pareigūnas ir moja ranka, kad eitumėm toliau.
Nuotrauka kaip atrodo pasienis Tailandas – Kambodža

Pasienis: Tailandas-Kambodža
Pasienis: Tailandas-Kambodža

Valio, vairuotojas dar vietoje. Šalia jo du pikti vokiečiai pasakojantys kaip juos apgavo ir vėl Kambodžoj. Jau sutemus pasiekiam Tratą. Paskaičiavus, kad skrydis iš Phuketo buvo 8val ryto o mes tik dabar susitvarkėm visus reikalus ir jau 8val vakaro, tai viso užtrukom kelionėje 12valandų. Pavargę ir nemiegoję nusigaunam iki Pop guesthouse  kur visada miegam, pasiimam kambariuką už 150batų. Kovo mėnuo ir jaučiasi turistų mažėjimas. Ankščiau Pop Guesthouse kai buvom sausio mėnesį tai vietų kaip ir nebuvo. Visur čia šurmuliavo turistai ir nors šemininkė turi 60 kambarių įvairiuose gatvės pusėse bet visur buvo užimta. O dabar gatvelėje kur dabar apsistojome ir visų 15 kambarių buvo užimti tik 2.
Šalia viešbučio kažkokia tai šventė, tiksliau didelis naktinis turgus, muzika. Kad ir kokie pavargę būtumėm dar ištempiam savo kojas pasivaikščioti. Juokaujam, kad reikia prisivalgyti visokio šlamštmaisčio nes visą mėnesį saloje maitinsimės vien ryžiais.

Nuotraukos iš pasivaikščiojimo po turgų – šventę
Puslapiui-1-11

Puslapiui-1-12

Puslapiui-1-13

Ryte prabundam anksti apie 09valandą. Nemokamas taksi paims mus ir nuveš iki perkėlos apie 12valandą. Reikia būtinai nusipirkti meškerę ir gal dar vaisių kokių, beto Lek’ui kokį šokoladuką lauktuvėms. Ankščiau buvom prisiklausę, kad Trate išsinuomuoti mėnesiui motorolerį galima už 3000batų, tada jį persikeli su laivu iki salos nes saloje nuoma gan brangi. Nieko panašaus už 3000 neradom. Kainos 4500 batų ir tai dar ne pirmos jaunystės motoroleriai. O kas jei suges saloje? Negi tempsi atgal į Tratą? Susirasim kąnors pigaus saloje for sure. Gretimoje parduotuvėlėje pasiimam vienkartinę meškerę už 350batų su visa rite. Dar nusiperkam žalius mango su viltimi, kad jie prisirs. Neprisirpo, sudžiuvo. Pasirodo čia skirtingos rūšys mango ir žali yra skirti salotoms o ne sirpinimui.

Jūra kotais nerami. Bangos nemažos, tad aš net neskubu lipti į laivą. Kaip visad plaukiam su Koh Kood Express nes po paskutinio karto kai išbandėm Princess likom nusivylę dėl ilgo plaukimo ir ne naujo laivo o kažkokios geldos. Expressas irgi gelda bet plaukia bent greitai. Aš įsitaisau denio priekyje ir nors kapitonas rodo eiti į vidų dėl saugumo aš jam rodau į savo pilvą ir vėmimo procesą, suprask žmogau, bloga man nuo bet kokio siūbavimo ir tu tikrai nenori, kad aš tau ten viduje privemčiau, tuo labiau, kad viduje dar labiau jaučisi siūbavimas. Nieko, palieka mane ant denio, kaip nekeista. Plaukiam „kietai“. Kadangi gan greitai, tai laivas kartais tiesiog pakyla į orą ir trenkiasi iš visos jėgos į bangas, kietas kaip cementas. Bet smagu. Smagu nes grįžtam į Koh Kood‘ą, grįžtam ten, kur mūsų laukia: draugai, pažįstami, ramybė ir rojus.

Nuplaukus kaip visad nežinom kur apsistosim. Numeris vienas: reikia susirasti mėnesiui motorolerį, numeris du: reikia susirasti mėnesiui kur gyventi. Paprašom, kad nemokamas taksi mus išleistų prie Away resorto. Čia šalimais yra didelė motorolerių nuoma. Nors savininkas jaunas vaikinukas iš Kambodžos, ir savo tokiu naglumu kartais užknisa bet praeitą kartą jis mums pažadėjo gerą Honda Click už 4500batų/mėnuo. Kaip tyčia jo nerandam o vietoj jo dirbančios moteriškės nieko nežino. Mes rodom į stovintį Honda Clicką o jos purto galvą, kad nenuomuojamas. Prašom paskambinti Bossui bet jos  to nesupranta. Luktelim kelioliką minučių ir tipenam iki 9SHOP kur irgi nuomuojami motoroleriai. Nors metrų vos koks 200 eiti bet per karštį ir su kuprinėm bet koks metras sunkiai įveikiamas arba mes išpindėjom.

9Shope dirba savininkas iš kalbos ir manierų panašus lyg į kiną. Mėgsta pagerti daug alaus, poto miegoti kitą dieną iki pietų. Klausiam mes jo ką cheap cheap turėtų vienam mėnesiui. Rodo į mažą motorolerį, kaina 3200. Liuks imam. Deja po kelių dienų teko keisti nes neveltui toks pigus buvo. Visa galinė amorticazija neveikė, tad kiekviena milimetrinė duobelė jautėsi lyg važiuotum per griovį. O mėnesį taip važinėti tai ir stuburas sugriūti gali. Trinktelėjus per didesnę duobę jausdavaisi kaip su kastuvu per galvą gavęs. Po kelių dienų grąžinom ir suderėjom galingesnį, viso išėjo mėnesiui 4000 bahtų.

Išsinuomavę tą dardalietą pradėjom ieškoti kur apsigyventi. Tą dieną sužinojom, kad mes nė velnio dar nežinom visos salos, nes apvažinėjom tokias vietas, kuriuose nebuvom dar buvę. Kainos įvairiausios. Važiuojant nuo Koh Kood Expresso prieplaukos link Ao Yai pilna visokio pasirinkimo. Mes būtent norėjom su karštu vandeniu kas saloje dar yra didelis deficitas jei ieškai kažko pigaus. Beto reikėjo interneto kas vėlgi atokesnėse vietose yra misija neįmanoma. Yra pilna pasirinkimo už 3000-6000-8000 bahtų/mėnuo. Bet mums vis kas nors netikdavo: tai per triukšminga tai nėra vandens karšto tai per toli nuo visko. Kartais privažiuodavom gerą vietą bet visi nuomuojami namukai kaip ir nenuomuojami, kėdės apverstos, nė gyvos dvasios. Labiausiai nustebino, kad iš išvaizdos tokie gražūs namukai kainuodavo palyginus nebrangiai. Dienos kaina 1000bahtų BET mėnuo 6000 bahtų. Nelabai suprantamas toks skaičiavimas mums. Galiausiai pramaišę kelias valandas visoje Ao Yai pusėje nieko tinkamo neradom, nusprendėm nulėkti iki centro ir paieškoti prie P.D toje pusėje kąnors. Cozy House ir P.D yra populiariausios apgyvendinimo vietos centre, kur naktis kainuoja 150batų. Sezono metu rasti ten laisvos vietos beveik neįmanoma. Kiti žmonės, kurie plauoja saloje apsigyventi ilgiau tiesiog nuomuojasi palapines už 50 bahtų ir gyvena kelias naktis, laukdami kol atsilaisvins koks kambariukas už 150 – 200 bahtų. Šalia P.D yra Bartist baras,  tad mums net nelabai norėjosi čia ieškoti kur gyventi vien dėl muzikos. Pasukom už Bartist po dešine ir už šimto metro matom siaurą takelį, kuris veda į džiungles. Nuvažiuojam ten. Takelis veda iki lieptelio, lieptelis per upę ir beveik džiunglių viduryje stūksto salotiniai namukai. Visiškai atokiai, naujai pastatyti. Galvojam užeinam bent pasiklausim kokios kainos, nors nesitikim, kad pigiai bus. Salotiniai namukai  vadinasi Matta guesthouse. Diena 1200bahtų. Dar išdrįstam paklausti kiek mėnuo. 6500bahtų. Nejaugi? O karštas vanduo? Yra. Oooo… Kondicionierius irgi yra bet jei mes jo nenaudosim, gal nuolaida? Ok, mėnuo 6000bahtų. Oooo. Deja prie visų šitų pliusų yra didelis minusas. Nėra interneto. Netik, kad nėra interneto bet nėra jokio tel ryšio, kad reiškia netgi interneto per telefoną nerasi. Kadangi Matta guesthouse stovi atokiai džiunglėse kur stūkso didžiulis kalnas, kuris būtent ir blokuoja visus ryšius. Na ką padarysi, geriau už tokią kainą kažin ar rasi taigi imam čia mėnesiui ir įsikuriam.

Matta guesthouse mūsų namelis
Matta guesthouse mūsų namelis

Keliavimas tuom ir įdomus, kad net nežinai kur apsistosi, kokius žmones sutiksi kaip susiklostys jūsų pažintis. Būtent Matta guesthouse „šeimininkė“ buvo jaunutė mergaitė su kuria labai susidraugavom. Ji labai gerai kalbėjo angliškai, kas palyginus yra labai reta tarp tajų. „Šeimininkės“ vardas buvo PLA, kas išvertus iš tajų kalbos reiškia „žuvis“. Visi tajai turi tokius nickname‘us. Pla pasakojo, kad va kitame kambaryje gyvena vokietė ir taip bekalbant žiūrim atvažiuoja dviračiu matytas veidas. Tai buvo Sylvia, ta pati vokietė. Sylvia jau keletą metą atvažiuoja su paaugle dukra į Koh Kood‘ą, rūpinasi benamiais šunimis. Apsidžiaugiam ją čia sutikę. Pasirodo ji būtent čia ir gyvena.
Susimetę daigtus į savo bungalow lekiam iki savo draugo Lek‘o. Visgi nupirkom jam šokolado. Brangus velnias jis Tailande, o jei dar importinis tai išvis kaina kosminė, Snickersas va kainuoja 25-30batų, Rafaelo 300 batų. Lek‘o neradom. Išvykęs aplankyti mamos į Chantaburi. Grįš kitą dieną.

Dienos Koh Koode slinko maloniai lėtai. Tai buvo tikras poilsis, tikras rojus. Tiesa, porą dienų pasidžiaugę ramybe Matta guesthouse vieną rytą (6ryto) išgirdom trankią tajų muziką, kuri sklido iš mangrovių. Ta muzika mus nuo to laiko lydėjo anksti ryte gan dažnai. Neaišku ar koks tajus taip ryte keldavosi ar ką bet niekas nieko padaryti tokiais atvejais negali. Kai pagalvoji, Lietuvoje nueitum, užmestum porą pliauskų, mentus iškviestum o čia tik pasijuoks iš tavęs. Niekam neįdomu.
Vakarais būdavo ilgi pašnekesiai su Pla, Matta guesthouse „šeimininke“. Kabutėse rašau, nes tokia ji ir šeimininkė buvo. Galvas kraipydavom iš nuostabos mes. Pasirodo šita žemė priklauso jos dėdei. Pla mama investavo pinigus, kad pastatytų visuos tuos Matta guesthouse namukus. Kaip ir visi tajai jie tikriausiai mąstė, kad va pastatysim kelis namukus, uždėsim kosminę 1200batų už naktį kainą ir lauksim kol pradės pinigais lyti. Oj vaikeli. Pla neturėjo žalio supratimo kaip tvarkytis, nemokėjo išvalyti netik, kad kambarių bet ir kaip vyksta visa rezervacija. Ji nesuprato, kodėl jau keli mėnesiai praėjo kai atsidarė guesthousą o iki šiol vos keli svečiai gyvena ir tai tik ilgalaikiai, o kasdieninių net nėra. Nors jai buvo 32metai, jos mama jai skambindavo į dieną po kelis kartus, vis klausinėdavo kaip mažo vaiko ką valgė, ką veikė. Pla nuolat kamavo slogi nuotaika, kad Koh Koode ji čia nauja, kad žmonės ją apkalba nuolat, kad nėra klientų. Taip ir sėdėdavo ji nuobodžiai kasdien tarp šunų draugijos. Sylvia (vokietė) buvo parsinešusi mažiuką sužeistą šuniuką, kurį globojo, duodavo jam maisto, tai aplink pastoviai dar vaikčiodavo bent 5 benamiai šunys. Mes jiems net vardus davėm:
Mažasis šunelis buvo – Main Bobby

Toks normalus, nepiktas , suaugęs šuo – OK Bobby

Besilaukianti kalė – Pregnant Bobby

Inteligentiškas šuo, visad gulėdavo mandagiai susidėjęs letenas, pavadinom – Fabulous Bobby

Piktas šuo, nuolat terotizuodavo kitus – Angry Bobby

Galiausiai po kiek laiko Angry ir OK Bobiai susivienijo ir pradėjo pjauti likusius Bobius, tai mes juos pervadinom Mafia Bobby ir gavom gaunioti iš teritorijos.

Bobių šaika :)
Bobių šaika :)

Po kiek laiko Sylvia paliko Koh Koodą iki kitų metų. Paliko sąrašą vaistų kaip gydyti mažiausią Bobby nes jam pastoviai tai galvoje tai kur kitur būdavo iškąsta skylė. Beto buvo palikta maisto. Šunys čia taip išbadėję, kad ėda bet ką. Teko matyti kaip mažylis Bobby susigavo didelį, delno dydžio vabalą ir sutriauškino jį. Šunys tiesiog rydavo bananus, ananasus, arbuzą, viską ką tik duodavai. Kartą išnešėm šunų maisto Galvojom padalinsim draugiškai. Tai Pregnant Bobby taip išbadėjus buvo, kad tą maistą net nekramtydama, o kaip siurblys pradėjo siurbti,  paspringo….. pradėjo lakstyt negaudama oro… mes pasimetėm, kaip atlikti dirbtinį kvėpavimą, kad neuždustų tik????… ačiū dievui kažkaip atsigavo.

Va tokie „vargai“ būdavo Koh Koode.

Kol dar Sylvia gyveno čia tai pastoviai būdavo daromi visokie Picnic vakarėliai pas mus. Tik mums jie nelabai prilipo. Idėja tokia: susitari kas kuom pasirūpins, vieni vištiena, kiti bulvėm, kiti dar kuom. Susitari, kad bus mažas 6 žmonių maisto vakarėlis. Bet kur tau. Vos tik kas sužino, kad kažkur nemokamas maistas, sulekia visi draugai, draugų draugai ir gaunasi jau koks 20 žmonių vakarėlis, ko pasekoje lieki alkanas vistiek :D
Čia vienas iš tokių maisto pasisėdėjimų

Barbeque in Matta Guesthouse

Per tą pasisėdėjimo laiką užėjo bent 4 išvis atsitiktiniai žmonės, beklaidžiojantys po džiungles :D Priėmėm draugiškai, pamaitinom, paleidom :D

Rytais važiuodavom valgyt pas Lek‘ą. Nebebuvom mes ten jau jokie ypatingi svečiai, buvom draugai, todėl pusryčių laukdavom ir valandą ir dvi o pasisėdėdavom ir 3 ir 4 valandas.
Per tiek laiko išmokinom kaip iškepti skystą kiaušinį nes jų kiaušinio kepimo būdas būdavo tiesiog įdaužti į litrą aliejaus ir sučirškinti iki negalėjimo, nors savo menu turėjo skysto kaiušinio foto iš interneto :D Kartą Lek‘as nupirko specialiai „normalią“ keptuvę kiaušiniams kepti. Na tokią lygiu dugnu, ne įdubusią kaip, kad tajai naudoja. Deja, keptuvė buvo skardinė ir kiaušinis prisvilo forever.

Lek’Lek‘as su žmona Sirivan lepino mus kaip galėjo. Mes jam rodydavom vis kaip pasiilgom tokio ar anokio maisto o jis žiū jau vakare savo bus Chicken BBQ.  Užmarinuoti jo žmona mokėjo pasakiškai skaniai. Išvis, kalbant apie Sirivan tai žmogus, kuris gamina tik su meile. Jos pagamintas maistas buvo kažkas tokio. Jei tik kas nevalgydavo jos maisto dėl kokių tai priežaščių tai ji labai sielodavosi, nesuprasdama kas netaip.

Kartą kepėm vištienos BBQ pas Lek‘ą. Kvapas tiesiog viliojo visus kaip muses. Beveik kiekvienas užsienietis vis stabtelėdavo ir jiems reikėdavo aiškinti, kad čia neparduodamas toks maistas. Galiausiai pagal kvapą atsiliūkino dvi jaunos kinietės. Jos primygtinai sakė, kad nori BBQ ir nesvarbu, kad jo nėra menu ir, kad čia mūsų vakarienė. Teko atiduoti vieną kulšį. Įdomūs tie kiniečiai. Dažniausiai labai triukšmingi, šūkalioja bet pasitaiko ir mandagių. Va šitos dvi panelės kurioms atidavėm kulšį usžsisakė dar didžiausią žuvį ir dar kelis patiekalus. Mes tik susižvalgydavom taprusavyje galvodami, kur joms tiek tilps. Bet tilpo, suvalgė viską.

Apie žvejybą Koh Koode

Kadangi atsivežėm meškerę iš Trato tai kasdien eidavom žvejoti. Lek‘as pamokino kaip gaudyti kalmarus. Mėgstamiausia vieta buvo žvejoti nuo Horizon resorto lieptelio. Patį pirmą kartą žvejojant jau beveik susitaikėm, kad tikriausiai čia niekas nekimba ir nieko nepagausim, plius dar Mantui užsikabino meškerė už kažkur. Bent jau mes manėm, kad užsikabino. Pasirodo neužsikabino o kažkas užkibo ir taip sunkiai traukiasi. Šiaip netaip ištraukus į paviršių žiūrim- ogi didžiulis kalmaras!!! Iš tos laimės atleidom meškerę, o kalmarui matyt tiek ir tereikėjo. Jis kelis kartus paleido didžiausius rašalo fontanus ir nusikabino nuo kabliuko.Taip ir likom stovėti išsižioję. Tokio didumo…. tokio didumo… tiek rašalo išleido. Pirmą kartą išvis kalmarą matėm. Dabar jau žinojom, kad yra ką gaudyti ir ne šiaip sau yra, o ir kimba. Kalmarams žvejoti yra perkami specialūs kalmarų kabliukai. Ant jų nieko nemaunama. Geriausiai mums kibdavo naktį. Sutemus važiuoji ant lieptelio, kur šalia dega žalia šviesa, ji vilioja žuvis ir kalmarus. Tada užmeti meškerę ir iškart vynioji. Ir taip sėdi kelias valandas. Gali užkibti gali ir neužkibti. Svarbu jei jauti, kad užkibo tai jokiu būdu nesustoti traukti nė akimirkai nes vos tik kalmaras pajunta  jog atleidi valą, iškart bando nusikabinti. Kalmarų gaudymui įtakos turėdavo mėnulis. Anot Lek‘o jei šviečia mėnulis tada yra Bad ir nieks nekimba.

Kadangi Mantui žvejyba nelabai patikdavo tai būdavo, kad rytais jis mane kokią 06val nuveža su motoroleriu prie lieptelio, palieka ir aš kiek pažvejojus nupėdinu iki Lek‘o papusryčiauju. Vieną rytą pažvėjojau porą valandų, niekas nekibo ir dar kabliukas užkibo už žolių. Ir taip ir anaip tampant niekaip neatsikabino. Prirėmiau meškerę prie liepto krašto ir palikau. Galvoju dieną reiks nuplaukti ir atsikabinti. Parėjau pas Lek‘ą, jis manęs klausia kaip sekės, sakau, va užkibo meškerė, Mantas miega dar sakau. Palingavo galvą Lek‘as. Papusryčiavau, atsigėriau arbatos. Po poros valandų Lek‘as manęs klausia kiek ilgai Mantas dar žvejos. Sakau, gi nežvejoja miega jis. Lek‘ui akys iššoko? Sako, tai kur meškerė??? Sakau, nugis palikau, gi sakiau, kad užstrigo žolėse. Pašoko iš savo vietos Lek‘as, liepė sėst ant motorolerio, lekiam meškerės gelbėt. Va taip būna kai nemoki tajų kalbos :D Nuvažiavus į vietą Lek’as nelabai patenkintas šoka į vandenį ir atkabina kabliuką. Taip žvejojant mes tų kabliukų esam palikę žolėse bent kokius 4. Kabliukai nėra brangūs, 40 batų. Beto jie ten yra skirtingo svorio, spalvos. Geriausiai tikdavo 2.5-3 numeriukai, oranžinės spalvos.

Kalmarų žvejyba
Kalmarų žvejyba

Kiti užsieniečiai, kurie ilgiau čia gyvendavo tai žvejodavo su harpūnais. Žuvies anot jų nors su šakėm kabink. Bet kaip Lek‘as sakydavo, ne visos jos skanios. Vienas Baltarusis kasdien prigaudydavo metrinių žuvų, kurias jis mainydavo vietinėse parduotuvėlėse į vaisius, maistą. Skaniausia žuvis buvo sakoma, kad yra Barakuda bet ją nėra lengva pagauti.
Vos mėnulis dingdavo, iškart visas horizontas nusidažydavo žalia spalva, kuria laivai viliodavo žuvis. Sakoma, kad kai nėra mėnulio kimba geriausiai. Manto mėgstamiausia sriuba buvo Chicken Kwaytijau. Tai makaronų sriuba su vištienos gabaliukais. Pasakiško skonio. Laikui einant visi saloje gyvenantys lietuviai užsisakinėdavo jau ne Kwaytijau o sakydavo Mantas soup. Lek’as pažadėjo menu būtinai įrašyti tokį pavadinimą.

Mantas soup
Mantas soup

Lietuvių ambasada Koh Koode

Per tą laiką Koh Koode sutikom gal 10 lietuvių kas yra tiesiog neįtikėtina. Pirmus sutikom Jūratę ir Tomą. Jie Koh Koode apsigyvenom berods 2-3 savaites. Tomas užkietėjęs žvejys, traukdavo žuvis didelias ir mažas bet kaip tyčia pats jų nemėgdavo tai atiduodavo tajams. Jie mus nustebino padovanodami nerealią dovaną iš Lietuvos: dešrą!! Valgėm ją kelias dienas po truputį. Pavaišinom ir Lek’ą su Sirivan. Reikėjo matyti jų veidų išraiškas. Čia tas pats jeigu mes valgytumėm kokius kepintus tarakonus. Lek’as sugalvojo, kad užsikandus gerą gabalą imbiero dar įmanoma valgyt. Kur ten jau tą skonį bejausi po imbiero kai pagalvoji :D

Dar sutikom Aivarą. Neužsičiaupiantis jaunuolis :D Nepyk Aivarai. Galėtų vesti kokią radio laidą. Susitikimas su juo gan komiškas gavosi. Eilinį kartą besėdint pas Lek‘ą ir laukiant kol Mantas išsimiegos, atėjo du jauni vaikinukai. Vienas angliškai girdžiu pasakoja Lek’ui: „Hello, my friends Mantas and Rasa lives here…“ Pagūščiojau pečiais, galvojau, matai, net užsieniečiai žino Lek‘o užeigą. Taip mes ir šnekamės angliškai kokias 10 minučių. Visad įdomu iš kokios šalies kiti žmonės atvyksta. Taigi mūsų dialoge atsiranda ir klausimas: „Where are you from“. Ir mano nuostabai girdžiu atsako vienas vaikinas : „Lithuania“… no shiet galvoju, „tai ko mes čia šnekam angliškai“  jau juokdamasi klausiu. Prapliumpam juokais. Va tokia pažintis buvo su Aivaru. Gyvenantis Danijoje, išvykęs pakeliauti 2 savaitėm po Aziją dabar beplanuoja kelionę baigti tik po metų. Aivaras buvo apsistojęs Cozy house bet kaip pats sakė, tai neaišku kuriam laikui, nes labai jau užbookinta pastoviai tas Cozy būna. Pasiūlom jam atvažiuoti pasižiūrėti pas mus į Matta guesthouse. Nors kainos ten pigiausios 600bahtų sakau gal kažką išeis suderint. Ir patikėkit, suderinom taip, kad Aivaras ten gyveno dar ilgai ir pigiai, galiausiai už dyką :D

Jūratės ir Tomo dovana :)
Jūratės ir Tomo dovana :)

Beveik 2metrų aivaras matyt susuko gerai galvelę mūsų šeimininkei Pla, kad ji nuo 600batų už dieną nuleido iki 200. Žinoma, Aivaras pažadėjo pasilikti 2 savaites ten. Melavo. Liko bent 2mėn.  Su Aivaro atsikraustymu prasidėjo Matta guesthouse perversmas. Kadangi Pla stigo visų įmanomų žinių apie tai kaip daryti verslą, tvarkyti kambarius tai ji tik džiūgavo, kad Aivaras įsijautęs į “vergvaldžio” rolę jai aiškindavo ką kaip daryt. „Pla, ką tu galvoji, žiūrėk, čia viskas supuvę, NEGALIMA TAIP, reikia pakeisti viską, Pla, pažiūrėk, kas čia!!! Kaip taip gali būti, kodėl čia taip nešvaru” šūkaliodavo Aivaras. Visi aplink tik kraipė galvas ir nebežinodavo kas čia bosas: Pla ar Aivaras. Išvykus savaitei Pla į Bankoką Aivaras pasišovė ieškoti klientų, kas jam labai sėkmingai pavykdavo, ypač nuvogti nuo kitų guesthousų durų :D Nenuostabu, kad dar mums išvykus Aivaras ten liko gyventi gan ilgą laikotarpį.

Nors Pla ir nežinojo kaip dirbti guesthouse bet jos svetingumui nebuvo ribų. Atvažiavus apsigyventi keliems tajams ji juos vežiodavo po visa salą. Sudarinėdavo planą, kad tik nebūtų jiems nuobodu. Mes jai aiškindavom, kad nereikia taip rūpintis visais, kad žmonės patys gal nori pabūti. Kartą savaitgalį buvo suplanuota, kad čia atvyks 16 tajų gyvent. Pla paskirstė juos į kelis namukus ir dar keli turėjo gyventi palapinėje. Atvykę tajai pamatė namuką su oro kondicionieriumi ir viskas, nebeiškrapštysi jų iš ten. Galėtų tai visi 16 miegotų tame namuke. Aivaras bando aiškinti “žuviai”, kad ji neapsileistų, kad neleistų, jog svečiai liptų ant galvos, nes poto kai tiek daug žmonių gyvena viename namuke, iš jo nieko nebelieka, viskas suniokota, purvina. Bet tajai nemoka pasakyti “ne”. Taip ir pernakvojo tie 16 žmonių susigrūdę į 3 kambariukus. Kitą kartą apsistojus kanadiečiams, netikėtai kriauklė užkrito kanadietei ant kojos. Vėlgi statybos brokas kaip ir visur. Pla pasirūpino, kad kanadiečiai nemokamai pavakarieniautų. Nors Matta guesthouse ir buvo visiškai naujas bet dėl nepriežiūros viskas akyse trunijo. Čiužiniai padėti tokie kaip buvo ir nupirkti: su apsaugine plėvele, po kuria kaupiasi drėgmė, jie pūva. Aplinka prišiukšlinta, pilna statybos atliekų. Jeigu tokį verslą darytų užsienietis tai visa tai atrodytų visai kitaip. Tajai galvoja, kad jei pastatė viešbutį tai juo nereikia rūpintis, nieko papildomai investuoti, tvarkyti, pinigais turi lyti,  todėl Pla nesuprato, kodėl nėra klientų. O jų nebuvo nes Matta yra gan toli nuo centro, čia nebuvo jokio interneto ryšio, galiausiai nebuvo niekur jokios reklamos saloje, kad čia yra toks guesthousas o ir kaina buvo nežmoniška palyginus, kad už 1200batų gali gauti namelį prie vandens. Po ilgų kalbų Pla sutiko padaryti kainas mažesnes: 600batų + nemokamas motoroleris vietoj 1200batų. Bet ir tai be reklamos ten nieko nesulaukdavo klientų. Davėm patarimų, kad dėtų į Agoda, kad padarytų reklamą kurnors centre bet papildomos išlaidos nedžiugina tajų.

Aivaras, Pla, Mantas ir visa svečių gvardija :)
Aivaras, Pla, Mantas ir visa svečių gvardija :)

Ir kur bepažiūrėsi tajai nemoka daryti verslo. Kita vertus gal mes čia tokie nerimstantys vietoje. Pvz, pas Lek’ą kai atvykom nebuvo beveik jokios reklamos. Žmonės eidavo ir praeidavo pro jo užeigėlę. Laikui einant pridarėm visokiausios reklamos. Ant kartoninių dėžių prirašinėjom įvairių patiekalų, kainų. Tą patį padarė ir konkurentai esantys kitoje kelio pusėje :D Mano mėgstamiausias patiekalas pas Lek’ą buvo krevetės tempuroje (paniruotos džiuvėseliuose) bet prie jų man trūko kažkokio tai padažo. Buvau ragavusi Tamarindų padažą su žuvimi, tai toks saldžiarūgštis padažas gaminamas iš Tamarind vaisių. Todėl paprašius pagaminti man krevetes su tamarindų padažu Lek’o žmona pasimetė. Niekad nebuvo tokio patiekalo gaminusi ir jo nebuvo pas juos menu. Pagamino visdėlto. Nuo to laiko šis patiekalas tapo labai populiarus pas juos tarp turistų. Prireklamavom visom įmanomom kalbom ir kaskart paragavę žmonės sutinka, kad tai pasakiškas skonis. O krevetės toookios didelės, tiesiai iš žvejų valties. Pasaka.

Vakarais čia prisirinkdavo tiek žmonių, kad tiesiog nebūdavo ir vietos. Nors priešais stovi daug gražesnis restoranėlis, kuris visai nesenai pastatytas bet jame žmonių nėra tiek daug. Tiesa, kadangi konkurentų restoranas turėjo nemokamą Wi-FI tai mes vieną dieną sugalvojom planą. Daugelis lietuvių lankydavosi pas Lek’ą ir konkurentai juos iš matymo žinojo tai reikėjo naujo veido. Kaip tik sugalvojom pasinaudoti Aivaru. Susitarėm su juo susitikti už kampo, įdavėm jam savo kuprinę su laptopu, 100batų ir liepėm nuvažiuoti pas konkurentus pavalgyti pusryčius ir “pavogti” Wi-Fi slaptažodį.  Mes sėdim pas Lek’ą, krizenam, už 20 metrų kitoje kelio pusėje sėdi Aivaras. Staiga žiūrim atvažiuoja motoroleriu Aivaro draugas kanadienis Sheamus. Galvojam čia tai bus. Kanadietis sustoja pas mus, ieško akimis Aivaro, ir pamato kitoje kelio pusėje. Iškelia rankas, pamojuoja pašūkauja kažką…. Susižvalgom, sakom, Sheamus, -sha, tyliai, Aivaras vykdo slaptą misiją. :D Tikimės, kad konkurentai nepastebėjo nieko įtaraus.

Po pusvalanduko Aivaras kyla nuo stalo. Nuvažiuoja už kampo. Mes po minutes irgi nuvažiuojam. Opa, slaptažodis yra. Nors Aivaro pusryčiai Pad Thai kainavo 40batų,  bet patikino, kad pas Lek’ą kelis šimtus kartų skanesnis Pad Thai ir mes tuo nė neabejojam. Deja su Wi-Fi nepasisekė. Pasirodo restoranas naudoja pildomą internet ir jis kaip “tyčia” tą diną baigėsi. WI-FI jie nepasipildė visa mėnesį iki pat kol neišvažiavom :D Tekdavo jį kartais “vogti” iš kitų vietų kur žinodavom koks slaptažodis. Vakarais nuvažiuoji, pasistatai motorolerį, prisėdi kur ir naudojies. Jausdavomės kaip kokie nusikaltėliai. Kartą taip naglai prisėdome Cozy guesthouse ant suoliuko. Kadangi buvo vakaras, tamsu, galvojom, niekam čia neįdomu kas sėdi. Pasirodo įdomu. Savininkas ėjo pro šalį, paklausė ar mes čia gyvenam, sąžiningai patikinom , kad NE ir po minutes neliko interneto. Kitą dieną girdėjom daug nusiskundimų, kad kažkas “vogė” internet Cozy, todėl jie pakeitė saptažodį. Pasirodo ne mes vieni ten juo naudodavomės. Mėnesio gale turėjom tiek slaptažodžių, kad juokavom jog reikia padaryti sąrašą ir pardavinėti kitiems.

Kitom dienom dažniausiai jau visi susitikdavom pas Lek’ą per pusryčius, pietus. Sužinojom, kad saloje yra dar du lietuviai Ilona ir Vidas.  Vidas su Ilona irgi turi savo istoriją ir labai juokingą. Eilinį vakarą susėdom visi pavalgyti. Ilona buvo iš tų žmonių, kuriems svarbu, kad viskas būtų labai švaru. Pas Lek’ą apie švarą labai daug kalbėti negali. Sėdi ant medinio suoliuko, aptraukto su “klijonke”, grindys tai sumindžiota žemė. Visi draugiškai pasijuokdavom iš Lek’o pilvo. Jo mėgstamiausias užsiėmimas būdavo pasikėlus maikę kasytis bambą. Taigi užsisakėm visi savo vakarienę. Lekas sėdi nuošaliau, savo garsiuoju ilgu nagu krapšto bambą, nosį.

Štai atneša ir Ilonai maistą, kažkokią tai sriubą su “prieskoniukais” Lek’o garsusis nagas giliai paskendęs sriuboje, “priiminėja” sriubos vonią. Ilona vos nenualpo pamačiusi tokį vaizdą. Visi lietuviai prapliumpam juoktis o Ilona stumia lėkštę į šoną. Tai pastebėjo Lek’as ir jo žmona. Jie nesuprato kas įvyko. Sirivan pasimetusi nebesupranta, kodėl kątik atnešta sriuba, net neparagauta buvo pastumta į šoną. Situaciją gelbsti Aivaras, didvyriškai suvalgydamas tą sriubos lėkštę. Dar tą vakarą visi nuvažiavom pažvejoti kalmarų. Aivaras matyt gimęs po laiminga žvaigžde: pirmas metimas ir jis jau traukia didžiulį kalmarą. Visi apšalę likom. Tai dar labiau pakurstė varžytuves. Sėdėjom gan ilgai, kol galiausiai dar keli pagauna po kalmarą. Nors jau gili naktis bet mes visi pasišaunam į kitą salos gala, esantį už 15km pažiūrėti milžiniškų driežų, kurie gyvena ant pavėsinės lubų.

Lietuvių ambasada pas Lek'ą
Lietuvių ambasada pas Lek’ą
Vakarai Lek'o užeigėlėje
Vakarai Lek’o užeigėlėje

Kitą dieną atvažiavus pas Lek’ą matom tiek jo žmona tiek jis pats vis dar nukabinę nosis dėl vakarykčio patiekalo nevalgymo. Galvojam, kad reikia sąžiningai paaiškinti kas buvo, tajams tokie

dalykai nesvarbūs bet va dirbant su užsieniečiais reiktų žinoti elementariausias higienos taisykles, paprotaujam mes. Na ką. Pradedam ženklais ir savo žinomais tajų žodžiais pasakoti kaip pas buvo. Sakom, kad Sirivan maistas Aroy, Aroy (skanus) ir kad jos čia kaltės nėra. Kiek susinepatogino Lek’as bet suprato ką norėjom pasakyti. Kitą dieną atvažiavę radom Lek’ą…nukirptais nagais!!!!! Negalėjom patikėti, kad galbūt kelis metus auginti, puoselėti nagai buvo nukirpti.  Kai pasakojo pats Lek‘as, tokie ilgi jam nagai reikalingi nes jam sunku su judinti nykščius, kurie yra turėję traumą, tad ilgais nagais patogiau paimti. Nemalonu buvo, kad Lek‘as nusikirpo tuos savo nagus bet tai tikrai geriau jam bus ir nebepapuls į tokias nemalonias situacijas kaip su sriuba.

Lek'o garsusis nagas :D
Lek’o garsusis nagas :D

Kitas susitikimas su dar vienu lietuviu irgi buvo labai komiškas. Dieną sėdint pas Lek‘ą atėjo vyriškis. Sėdim tryse su Aivaru. Nematytas vyras angliškai aiškina, kad nori daržovių. Mes angliškai jo klausinėjam ar tik daržovių, ar su daržovėm, ar daržovių sriubos o gal daržovių ir ryžių kol galiausiai vyras sušunka lietuviškai: Vegetariškai!!! Mes taip ir likom išsižioję. Tokia pažintis su Alvydu. Pasirodo vyras Koh Koode gyveno jau 2 mėnesius. Gyveno atsiskyręs, toli nuo „centro“, prie jūros. Nuomavosi namelį iš vietinio, pas  kurį ir valgydavo ir su kuriuo bendraudavo ir dėl atstumo nedažnai išeidavo į žmones. Alvydas gydėsi savo skaudančia nugarą saloje, mėgavosi ramybe. Kitą dieną pasikvietė mus pas save išgerti vaisių sulčių. Keista, kad tiek laiko prabūni saloje ir net nežinai, kad čia gyvena ilgą laiką lietuvis. Alvydas kitą dieną jau turėjo išvykti. Mums padovanoja savo hamaką, kurį mes pakabinam pas Lek‘ą.

Alvydo dovanotas hamakas kabo pas Lek'ą. Mano ir Lek'o mėgstamiausia vieta
Alvydo dovanotas hamakas kabo pas Lek’ą. Mano ir Lek’o mėgstamiausia vieta

Vieną vakarą susibėgom į Bartist bariuką visi pasėdėti, pasišnekučiuoti, išlydėti lietuvius. Labai smagios tokios pažintys, supranti, kad pasaulis visdėlto mažytis.

Lietuviai (ir vienas nelietuvis)
Lietuviai (ir vienas nelietuvis)

Dienom slenkant Mantas apžėlė kaip reikalas ir sugalvojom pramogą apsikirpti. Koh Koode yra dvi vietos kur galima apsikirpti. Viena prie futbolo aikštės kitoje pusėje, dirba tik popiet ir tai nekasdien, o kita vieta tai važiuojant link Ao Salad po kaire. Jokių reklamų, kad tai kirpykla nerasite, reikia ieškoti kirpėjo kėdės po stogeliu. Kirposi Mantas pas pirmąjį kirpėją, prie stadiono. Kaina 100batų. Kirpėjas matyt koks karinkas, senukas jau amžiuje. Parodėm jam nuotrauką, kaip turėtų atrodyti po. Linktelėjo galvą. Galiausiai šukuosena priminė Hitlerio laikų stilių. Tokį ir norėjo paleisti. Porą brūkštelėjimų šukomis ir klaida ištaisyta.

Pas kirpėją Koh Kood'e
Pas kirpėją Koh Kood’e
... ir po kirpėjo
… ir po kirpėjo
... ir galiausiai savam stiliuje :D
… ir galiausiai savam stiliuje :D

Kaip keista bebūtų bet tokioje saloje kaip Koh Kood’as linksma gyventi. Vieną dieną po pietų su Lek’u važiuojam apsisprekinti maisto produktais. Užsukam į vieną, į kitą parduotuvėlę, nusiperkam daug žalumynų, makaronų, kiaulienos išpjovos 5kilogramus. Apsikarstom motorolerį visom prekėm ir važiuojam link namų. Pakeliui sustojam prie ūkinių prekių parduotuvės, Lek’as nori nusipirkti ritę meškerei. Užtrunkam gal 5 minutes. Grįžtam prie motorolerio… o kur kiaulienos išpjova??? Nė maišelio, kuris kabėjo ant motorolerio nei mėsos.

Nesuprantu ką kalba Lek’as bet moterys aplink ima juoktis, o Lek’ui visai nelinksma. Visa išpjova atsiėjo bemaž 400batų. Aš galvoju, kokie žmonės visdėlto čia nedraugiški, kad sugebėjo pavogti kiaulieną nuo motorolerio. Lek’as bėgioja pas vienus, kitus pakelėje gyvenančius žmonės, klausinėja. Aš kaip koks Šerlokas Homsas atidžiau įsižiūriu į mėsos sultis, kurios matosi ant žemės, o toliau matosi vilkimo žymės. Lek’as pareiškia, kad tai šuns darbas. Negaliu patikėti, kad tokį didelį mėsos gabalą sugebėjo nuvilti šuo, visgi buvo užkabintas maišiukas. Na jeigu jau šuo, galvoju, tai negalėjo toli jis su ta mėsa pabėgti, ir pradedu ieškoti aplink tą pačia parduotuvę. Akurat… Sode, tarp krūmų pasislėpęs didžiulis šuo jau griaužia mėsos gabalą. Šaukiu Lek’ą į pagalbą. Nubaidom šunį, pasiėmam mėsą. Nežinau ką su ja darė jis bet nuo tos dienos nebevalgėm pas Lek’ą kiaulienos :D
Mūsų bėdos tuom dar nesibaigė. Užsukam dar pasiimti naminių ledų. Tik nulipam nuo motorolerio, girdžiu sprogimo garsą… padanga sprogo. Lek’ui ir rankos nusileido. Gi šitą motorolerį jis pirko visiškai naują prieš kelias dienas. Padangos permontavimas užtrunka gerą pusvalandį. Tada jau kiek įkabindavo lekiam namo, kur mūsų laukia įpykusi Siriwan. Klientų pilna o pagalbos nėr.

Per tą mėnesį iš neturėjimo ką veikti nufilmavom linksmą video. Visas pasaulis ėjo iš proto dėl Happy dainos, tad mes padarėme savo versiją :)

Kitas video, darytas irgi Koh Kood’e, Bartist bare :)

Dar vienas video: virtualus pasivažinėjimas Phukete o poto Koh Kood’e

Neturėdami ką veikti surentėm tokią reklamą Lek‘ui. Nors piešta markeriu ir ilgai nelaikys bet vis patrauks dėmesį. Rudenį Lek‘as žadėjo pasigražinti savo užeigą. Keistą dalyką sužinojom. Jis savo užeigą susirentęs ant nuomuojamos žemės. Šeimininkė jiems išnuomuoja žemė metams, po metų vėl metams, todėl jiems neapsimoka daug investuoti nes jei po metų, kitų jiems pradėtų labai gerai sektis tai šeimininkė tiesiog galėtų pasakyti, kad nebenuomuos jiems žemės ir pati galbūt pradės čia verslą. Taip atsitiko su Cozy guesthousu. Kelis metus šis guesthousas buvo vienas populiariausių tarp backpakerių. Tai buvo pigu, centre. Vos nuo 150batų/naktis. Žemės savininkas pamatė, kad sekasi verslas Cozy šeiminikui ir švelniai tariant liepė nuo kitų metų susirinkti šmutkes ir neždintis. Dabar jis čia bandys savo verslą. Va tokios tokelės. Kiek teko pasiklausyti istorijų tai visa žemė Koh Koode daugiau mažiau priklauso giminėms. Jei tik pradėsi kokį verslą ir norėsi pasigražinti esantį pastatą, iškart prisistatys žemės savininkas ir sakys: O, matau tau sekasi verslas, mokėk didesnę nuomą arba dink iš čia.  Todėl netgi keli užsieniečiai, kurie turi čia savo versliukus nieko nenori investuoti. Daug įdomių istorijų gali prisiklausyti čia gyvendamas, ypč jei apsilankai MEOW masaže. Ten savininkės vyras kanadietis Bobas Tailande gyvena jau 14metų.Užsukus pas jį kad ir trumam , neišeisi be kelių valandų. Jis mėgsta pasakoti savo nuotykius ir gyvenimo istorijas. Meow masažas pigiausias saloje. Kiti tajai darantys masažą pyksta, nes jiems numuša kainas. O kanadietis Bobas nekvailas, žino kaip daryt verslą ir supranta,  kad užsikėlęs kainas klientų daug nesulauksi.

Lek'o užeigėlės nauja reklama :D
Lek’o užeigėlės nauja reklama :D

Pasaulis mažas tik dar kartą tuom įsitikinom. Berodant Lek‘ui praeitų metų Koh Kood nuotraukas jis vienoje nuotraukoje atpažino savo draugę, kuri dirba Bankoke masažuotoja. Nuo tos dienos jis vis kartodavo, kad kitą savaitę jo draugė atvažiuos aplankyt jo ir jo žmonos. Praėjus savaitei prasidėjo kartojimas Tomorrow. Išaušus kitai dienai vėl būdavo Tomorrow ir taip kokias 2 savaites. Jau susitaikėm su mintim, kad galbūt nebesulauksime to masažo. Sulaukėme. Po 10 Tomorrow dienos atvyko draugė iš nuotraukos. Nubėgau nusipirkti natūralaus kokosų aliejaus visą buteliuką, galvojau užteks man jo čia bent 10 kartų. Pradėjus draugei masažuoti supratau, kad ji gyvenime nėra dariusi aliejaus masažo. Galbūt daro tik Thai masažą nes tokio kaip Oil masažo ji tikrai gyvenime nebuvo dariusi. Per valandą laiko ji sunaudojo visą mano brangųjį buteliuką aliejaus ir aš tiesiogine to žodžio prasme varvėjau aliejumi. Brangus masažas gavosi. Draugės vardas buvo Pą (reiškia „eiti iš paskos) ir ji apsigyveno pas Lek‘ą pašiūrėje visam mėnesiui. Lek‘o žmonai tikrai reikėdavo pagalbos, nes vakare kai sugūžėdavo tiek daug žmonių ji nespėdavo suktis o ir Lek‘o bambos krapštymas neką padėdavo. Nors ir išlaudavau indus, bet nemokant gaminti jų tradicinių patiekalų nelabai ką padėsi. Tad atvykusios draugės pagalba tikrai pravertė. Vieną rytą atvykus papusryčiauti nebuvo Lek‘o, o jo žmona maudėsi po dušu. Užsisakėm savo pusryčių patiekalus, kuriuos pagamino draugė. O vaikeli… Skonis skiriasi kaip diena ir naktis. Aš savo net nesuvalgiau. Visko trūko, maistas prėskas. Nenorėjom, kad dėl draugės visi klientai išsilaktytų tai teko pasakyti Lek‘ui, kad draugės gaminamas maistas Mai Aroy (neskanus). Tiesa yra tiesa, ką čia slėpsi.

Artėjo liūdna diena. Diena, kada reikėjo susikrauti šmutkes ir skristi į Lietuvą. Baisiai liūdna diena. Paskutinę dieną žinoma praleidom vakarieniaudami pas Lek‘ą kur ir VĖL sutikom naują lietuvę Evą. Lek‘o žmona atsisveikinimui prigamino tiek visko ir tiek netradicinių patiekalų. Prieš kelias dienas parodėme jai šašlykų nuotrauką ir ką jūs manot. Ji užraugė kiaulienos šonkauliukus, kuriuos vakare iškepė ant laužo. Skonis ne ką prastesnis nei tikrų šašlykų. Dar padarė vakarietiškas salotas ir agurkų. Jai tai turėjo būt iššūkis, nes tokių dalykų jis negamina. Pamenu, kartą užsienietis paprašė vaisių salotų, ji iškart pasimetė. Tada mes greit supjaustėm bananą, ananasą, mango ir vuolia, vaisių salotos už 80batų.

Vakare atsisveikino su ašarom akyse . Atsikėlus gan anksti ryte galvojom reiktų užsisakyti pas Lek‘ą pusryčius, kad turėtumėm ką valgyti, visdėlto kelionė ilga. Paskambinom, užsakėm savo firminius patiekalus ir už 5minučių jau važiavom pasiimti. Mūsų nuostabai vos išvažiavę iš kiemo sutikom Lek‘ą … su maišeliais jau pagaminto maisto ir dar eilinį kartą neėmė pinigų.

Susitariam, kad mes nuvažiuosim su motoroleriu iki perkėlos o Aivaras su Pla parvairuos mūsų motorolerį į nuomos vietą. Po 5 minučių važiavimo užklumpa stiprus lietus. Toks stiprus, kad net neina matyti kur važiuoti. Privažiuojam perkėlą perirkę iki kaulų smegenų. Atsiglėbesčiuojam su Aivaru ir Pla. Toliau stebim Koh Kood‘ą jau iš laivo. Juokaujam, kad net sala verkia, jog išvykstam.

Puslapiui-1-15
Vaizdai iš Koh Kood’o
Vaizdas nuo Klong Chao tilto
Vaizdas nuo Klong Chao tilto
Prieš audrą
Prieš audrą

Toliau sekė kaip ir nesudėtingas kelionės planas. Trate sėsti į autiką ar mikriuką ir važiuoti ilgai iki Bankoko. Deja, nevisad planai vyksta taip kaip nori. Dar prieš kelias dienas Bobas iš Meow masažo patarė viską usžsisakyti iš anksto, nes būtent dabar buvo ilgasis savaitgalis, prieš tajų naujuosius metus ir visi visur vyksta. Jis buvo teisus. Stotyje autobusai visi pilni. Artimiausias už 2valandų kas yra neįprasta. Galvojam važiuoti atgal į Trato centrą ir ten gal pasigauti mikriuką. Veltui tik gaišom laiką. Miriukai irgi visi užbookinti. Na ką, teks laukti tas 2 valandas. Užeinam dar į turgų, į Tesco lotus, prisiperkam šokoladinių spurgų. Sulaukiam autobuso. Autobusas nelabai gerai, nes jis nevažiuoja pro orouostą. Tenka iš Bankoko miesto centrą dar nusitrenkti iki orosuoto kur pasiėmėm 1 nakčiai viešbutį. Čia irgi neapsiėjom be baikų. Viešbutis teikia nemokamas paėmimo iš orouosto paslaugas. Mes pasiskambinam, kad laukiam, stovim prie kelio. OK sako, mikriukas paims jus už 10minučių. Laukiam. Praėjo 20minučių vėl skambinam. Mūsų nuostabai išgirstam atsakymą: kaip jūs dar laukiat?? Gi kątik jus paėmėm“… eiktu sau galvojam, pėmėt, ane… Dar palaukiam 20min ir privažiuoja mikriukas, nuveža iki viešbučio. Čia vėl prunkštelim. Pasirodo užsisakėm viešbutį grynai priešais viešbutį, kuriame gyvenom praeitais metasi prieš išvykstant. Ir sugebėk taip. Pamiegam kelias valandas, ryte skrydis. Išskristi vėlavo, ko pasekoje vėlavo ir leistis, ko pasekoje pavėlavom į jungiamąjį skrydį į Rygą. Bet Finnair nebūtų Finnair. Davė maisto talonėlių, kad nebūtumėm pikti ir alkani ir už valandos įgrūdo mus į sekantį, pustuštį Airbaltic lėktuvą.
Lietuvoje dar tęsiasi nuotykiai. Susiskambinam su kažkokia kompanija, kuri vežą iš Rygos į Klaipėdą. Galvojom mirkiukas koks turi būti. Atvažiuoja visa surudijusi lengvoji. Na kas musm belieka, sėdam, svarbu veža. Apie kainą nė nekilo mintis paklaust nes puslapyje buvo paminėtos 60lt kainos. Matyt per ilgai buvom išvykę iš Lietuvos, nes pamiršom kaip bendrauti su tautiečiais. Draugiškai pašnekinom lietuvį vairuotoją, kuris mus veža iš Rygos. Pasiteiravime kokiais vėjais jis Rygoje ir buvome nuleisti ant žemės greitai. Vairuotojas baisiausiai įsižeidė, kad kišamės į jo gyvenimą, atskaitė moralą, kad kalbinti svetimus žmones yra didelis įžeidimas, ir kaip mes drįstame jo kažko klausinėti. 4valandos kelionėje Ryga -Klaipėda ir nė žodžio daugiau nešnekam. Kolonėlėje dar spėjo apšaukti moterį, kad ši nepatraukia mašinos minutę laiko. Toks lietuvio svetingumas iškart numušė 10proc parsivežto pozityvo. Reikia atprasti kalbinti ir sveikintis su nepažystamaisiais. O paklausus apie kainą tai drėbtelėjo, kad 80litų. Mes bandėm ginčytis, kad nė brangiausias autobusas tiek nekainuoja o susinervinęs vairuotojas pradėjo šaukti, kad čia veža mus nors senai galėjo jau namie būti… Parsibeldėm į Klaipėda apie vidurnktį. Nors buvom taręsi, kad paves iki namų bet pikras vairuotojas išleido stotyje. Lietui pliaupiant ir šaltukui spaudžiant mes su sandalais ir šortais bėgom namo. Va tokia ta kalionė.
Jau praėjus mėnesiui po to kai gryžom, ir gegužės viduryje rodant termometrui vos 10laipsnių norisi greičiau vėl vykti ten kur šilta ir ten kur žmonės šypsosi  :))