2014-2015 Žiemojimo ypatumai. Tiesioginis reportažas iš Tailando.

Namai ten, kur širdis

Sakoma, visur gerai bet namie geriausia. Geriausia ten, kur širdis, o širdis labai myli Tailandą.  Praetais metais balandžio mėn grįžus į Lietuvą nė neabejojom, kad ilgai čia neužsibūsim. Apėmė toks jausmas, kad grįžom čia pabūti trumpam ir nežilgo vėl keliausim „namo“. Kažkaip viskas apsivertė aukštyn kojom.  Tiesa, po Tailando Lietuvos gamta mums kaip naujai atrasta pasirodė. Nors buvo dar gilus pavasaris, o balandžio 28dieną netgi pasnigo bet mes Lietuvą taip pat labai mylim. Lyg pirmą kartą pamatę džiaugėmės kokie gražūs pas mus berželiai, kokie plyni, pilki neaprėpiami laukai, kokios užburiančiai pasakiškos žydinčios obelys. O debesys… Pamenu Tailande lėkdavom per kalnelius ir kalnus arčiau jūros, pasižiūrėti purių it sniegas pakibusių debesų, o va tokių Lietuvoje kasdien gali pamatyti.

Bet Tailandas yra Tailandas. Jis kitoks, jis žavus toks koks yra. Ir nors jį galima piešti tiek rožinėm tiek pilkom spalvom, bet mums jis mielas ir brangus. Čia mes palikom savo naujus draugus, stiprius ir nuoširdžius ryšius tiek su tajais tiek su kitais keliautojais, su kuriais nekantravom pasimatyti. Ne vienas pažįstamas mūsų klausia, kodėl būtent Tailandas, gi aplink pilna kitų šalių, bet čia galim tik pasikartoti – Tailandas, dėl čia gyvenančių žmonių. Žinoma, žmonės visur yra žmonės bet tas jų nuoširdumas ir nuginkluojančios šypsenos yra neįkainuojamos. Neneigsiu, pasitaiko visko, būna ir piktų žmonių, jų visur būna, bet tokių žmonių mažuma. Tajų draugiškumas ir paslaugumas mus lydi nuo pirmos čia kelionės prieš kelis metus. Šiemet tai bus jau 4-tas kartas šioje šalyje ir nors mūsų pagrindinis tikslas nėra keliavimas, o greičiau pražiemojimas bet galbūt šį kartą sugalvosime aplankyti kaimynines šalis. Nesam niekam įpareigoti, tad sprendimai gimsta tiesiog spontaniškai. Taigi čia prasideda mūsų nuotykiai ir įspūdžiai, netgi pirmomis dienomis jų buvo tiek, kad teko užsirašinėti į knygutę, kad nepamiršti apie juos parašyti. Tad apie viską nuo pradžių…

(Nuolat atnaujinama)

Ankstesni fotoreportažai:

2012-2013 Žiemojimo ypatumai Tailande

2013-2014 Žiemojimo ypatumai Tailande 

Trumpa informacija:

Kelionė prasideda Spalio 02d

Trukmė Tailande: 6 mėnesiai

Tailando valiuta: Tailando batas (THB) 100THB – 8,5Lt

Maršrutas: kolkas jokio

Blog’ą rašo Raselė (Manto žmona)

Nuotraukos: Fotoaparatai 5D MarkII, MarkIII su objektyvais 50mm 1.4, 85mm 1.8, 16-35mm 2.8, 70-200mm 2.8 IS USM II, Bei „išmanioji“ Instagram iš Samsung Galaxy S3.

Tailandas savarankiškai – Grupė Facebooke, kurioje dalinamasi tiek patirtimi, tiek informacija apie Tailandą

Platinti tekstą, nuotraukas bei video medžiagą be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Pradžių pradžia: naujas “šeimos” narys

Vizas pasidarėmė Vilniaus konsulate. Daro greitai, kaip suprantu ten vietoje uždeda antspaudą, niekur nesiunčia, nes pase antspaudas buvo uždėtas tą pačią dieną, kai buvo nunešti pasai. Džiaugėmės pagaliau pasidarę „tikrus“ pasus, nes iki šiol visus keliaudami šiurpindavome savo žaliais pasais, juos ilgai pasieniuose vartydavo, kažko ieškodavo. Dabar gi turim kaip ir visi „balti“ žmonės, normalius, raudonus. Nors praeitais metais su savimi turėjom tik dvi kuprines: vieną su technika, kitą su šmutkėm, šiais metais nepasikuklinom ir pasiėmėm netgi du „cielus“ lagaminus į kuriuos sugebėjom sukrauti netgi po 25kg savo mantos. Mantos daug, nes šiemet gyvensim sėsliai o sugalvojus kur pakeliauti drąsiai bus galima viską palikti pas kurį draugą. Į lagaminus prisikrovėm 8kg saldainių lauktuvėm ir Lithuanian degtinės. Ne, ne sau, draugam. Dar įsidėjom dvi meškeres. Galvojat, durniai. Na bet jei yra vietos lagamine, tai kam bereikalingai ten leisti pinigus ir pirkti jei namie mėtosi nenaudojamos, o va Tailande beveik kas vakarą lekiam žvejoti kalmarų ir netik žvejojam bet ir pagaunam.

10620557_818849828146937_8730727552586202364_n
Lauktuvių lagaminas :)

Skrydis buvo iš Rygos per Helsinkį-Hong Kongą- Bankoką. Pirmą ir paskutinį kartą pirkom skrydį su dviem persėdimais. Totali nesamonė. Iš Klaipėdos pajudėjom ryte, mikriukas vėlavo šiek tiek, tad Rygoje atsidūrėm iki skrydžio likus vos 40min. Lagaminai porą kg višijo svorį, tad teko kažkaip koperuotis, perkraustinėti. Nuskridus į Helsinkį, kitas skrydis vėl už nepilnos valandos. Vos spėjom suvalgyti savo Lietuvoje dar pasidarytus makaronų ir tuno salotas. (O kaip dabar jų norėtųsi… ) Skrydis iki Hong Kongo truko apie 10valandų. Be jokių nesklandumų. Hong Kongo orosuote iki kito skrydžio turėjom apie valandą laiko o skrydis į Bankoką truko 2,5val. Paskutinis skrydžio etapas jau ir erzino ir vargino, keikėm save, kad kokio velnio reikėjo pirkti tokį ilgą skrydį. Jeigu ne sustojimas Hong Konge tai būtumėm sutaupę 4valandas.

Blogas-Tailandas-1
Liūdna ateitis. iFuture.

Nusileidus Bankoke planai buvo tą pačią dieną pasiekti Trato miestelį, o kitą dieną keltis laivu į Koh Koodo salą, kur ir buvo mūsų gyvenamoji vieta. Nors visad iš orouosto važiuodavom viešuoju transportu iki Ekamai stoties bet šį kartą buvom perdaug pavargę, kad tįstis su dviem lagaminais ir dviem kuprinėm, tad nusižengėm savo nerašytom taisyklėm ir sėdom į taxi. Iki Ekamai stoties 400THB. Vairuotojas nepėsčias. Šnekina ir vis pasitikslina „do you understand me“? O pašnekėjom su juo apie viską, pradedant kas per statulėlių pasaulis pas jį mašinoje, pasirodo viskas dėl „money“. Visos statūlėlės jam „give money“. Dar pašnekėjom apie rusų mafiją, apsidžiaugė žmogus, kad mes ne rusai, nors jam pasirodė, kad mes šnekam rusiškai, dar jis mums paprotino, kad ko mes su taxi važiuojam, juk yra autobusas, sako žinom, bet esam pavargę, na vienu žodžiu toks “prikolnas” vairuotojas. Nusigavus į Ekamai stotį už pusvalanduko turėjo išvykti mikriukas. Nors mirkiukai nėra mūsų mylimiausias transportas ir nors jie nuvažiuoja gal vos vos greičiau nei autobusas bet užtai sėdi kaip silkė susipaudęs, vietos nei kojoms nei prigulti nėra. Iš pažadėtų 4 valandų kelionės gavosi visos 5 su virš. Prieš kelionės pabaigą pradėom lūžinėti kaip grybai iš nuovargio, pusantros paros be miego. Nuvažiavom į Tratą jau gerokai sutemus apie 19valandą. Trato stotis nuo centro gal kokie 2km. Nors vakaras vėlus bet matom dar stovi songthaew autobusiukai. Šiaip jų kainos 50 THB už visą mašiną, kurioje telpa apie 10 žmonių, tad jei važiuoji vienas ar dviese, bendra suma bus 50THB. Paklausus kiek kainuos išgirstam – 80THB. Pablūdo. Taip ir tikisi nulupti nuo turistų. Ne, ne purtom galvas, tada jis greit meta kainą iki 60 batų. Sakom – 50 o tada jau vairuotojas išdidžiai purto galvą, nors jau buvo sukėlęs mūsų „čemodanus“ pas save. Na galvojam rupužokas, dzin, nueisim mes tuos kelis km. Išsiimam savo lagaminus ir jau pradedam eit link miesto, tik girdim linksmą to paties vairuotojo balsą „ok, ok 50“. Ot šelmis…

Trate apsistojam visad Pop guesthouse. Kasmet jis pelčiasi vis labiau ir labiau o kainos lieka tos pačios. Šiuo metu jie turi gal kokį 70 kambarių išsimėčiusių per kelias gatveles. Guesthouso šeimininkė prisimena mus. Čia mus pasitinka kietas it medis čiužinys. Ech, kaip mes ilgėsimės savo 7 zonų lietuviško čiužinio.

Dar nueinam pavalgyt iki turgaus, esančio už kelių šimtų metrų. Turgus dirba Trate rytais ir vakarais. Rytais daugiau pardavinėja skerdieną, jūros gėrybes, šviežią žuvį bet yra ir kur pavalgyti, o vakare jau pilna pagaminto maisto. Jei kada būsit Trate ir norėsit aplankyti turgų tai jį rasti galima pagal garsiausiai čirpiančius paukščius. Nejuokaujam. Centre ant laidų ir pastatų visad tupi keli šimtai paukščių, kurie skleidžia kurtinantį triukšmą. Pasidėjus neten motorolerį, jį rasite su ne viena ir ne dviem dovanėlėm nuo paukščiukų, taip ir mums nutiko. Apvarė riebiai ir su kaupu. Vakare pavalgę turguje nusliūkinom miegot apie 22val o prabudom prieš 07ryto. Taip praėjo pirma diena. Sekančią dieną buvom susitarę su drauge Pla, kad ji parodys mums motorolerių parduotuvę, nes iš anksto buvom suplanavę šiais metais ne nuomuotis o tiesiog įsigyti padėvėtą.

Trat‘e be įprastinio turgaus netoli centro buvo dar vienas turgus/šventė. Tailande jei „atvažiuoja“ koks didesnis turgus tai aplink prikabinėjama įvairių spalvotų lempučių, griliandų. Trate kelias dienas lijo kaip iš kibiro. Ryte susitinkam su drauge Pla, (iš tajų kalbos išvertus: „Žuvis“), mes ją tarpusavyje kalbėdami „Žuvimi“ ir vadinam. Visi tajai turi tokius slapyvardžius, kuriais jie vadinami tiek mokykloje mokytojų, tiek darbe, tiek namie, kadangi tikrieji vardai labai ilgi.

Blogas-Tailandas-4
Tokios švieselės reiškia, kad “į mūsų kiemą atvažiavo šventė” :D

Su „Žuvimi“ buvom sutarę, kad parodys parduotuvę, kur galima įsigyti motorolerį, tikliau jos pažįstamos parduotuvė. Šiais metais galutinai nusprendėm nusipirkti o ne nuomuotis motorolerį, tiesa, ne naują. Taip ir patogiau, nereikia sau sukti galvos, kad saugoti, jaudintis, kad tai ne tavo daiktas ir t.t. Po ilgų apmąstymų nuprendėm pasiimti Honda Click, 125cc, metų senumo, rida: 9000km. Sumokėjom 36,000THB. Naujas kainuoja 55,000THB. Parduotuvėje sutiko sutvarkyti visus dokumentus, kad motoroleris priklausytų mums. Iš tikro nėra labai lengva susitvarkyti visus dokumentus, kad būtent užsienietis su tourist viza būtų motorolerio savininkas. Būtent vienas pažįstamas vėliau pasakojo savo bandymus užregistruoti motorolerį savo vardu ir jam griežtai buvo pasakyta, kad turistas „CAN NOT“. Mes visgi turėjom „Žuvį“, ir tikėjomės, kad viskas bus gerai. Nusipirkus motorolerį reikėjo vykti į artimiausią imigraciją ir ten tvarkytis dokumentus. Kadangi buvo sekmadienis tai suabejojom ar migracija dirbs. Merginos iš parduotuvės pasiskambino, sako viskas gerai, važiuokit, dirba. Sėdom pas „Žuvį“ į jos draugo Gry mašiną ir nulėkėm į migraciją. Ech… ir tikėk tais tajais. Viskas užrakinta, kažkoks budėtojas tedirba, liepia atvažiuot pirmadienį.

Atsisveikinam iki kitos savaitės su Žuvim ir surizikuojam pasivažinėt po miestą su motoroleriu be dokumentų. Tiesa, gaunam dovanų po „trenigą“ iš parduotuvės, kuris pasirodo labai šiltas. Bandom pasiaiškinti, kas bus, jei mentai mus sustabdys be dokumentų, nes tas dienas Trate matėm labai daug reidų. Klausiam, kiek duoti, kad paleistų? 200THB gaunam atsakymą. Netiek ir daug, galim surizikuoti. Svarbu dabar nusipirkti šalmus. Europiečių galvos nestandartinės, todėl išsirinkti dviejų skirtingų dydžių šalmus gan sudėtinga, kai pas juos visi vieno ir to paties „mažumo“. Kitoje parduotuvėje šiaip ne taip po geros valandos prisimatuojam plius/minus beveik tinkančius šalmus. Sueis.

Blogas-Tailandas-2
Naujas “šeimos” narys: Honda Click

Na ką, palekiam biški šen, ten. Kelyje kažkoks didžiulis kamštis, kaip paaiškėja vėliau – avarija. Tai jau antra avariją, kurią matėm per kelias dienas. Šį kartą džipą vairavusi moteris kaktomuša atsitrenkė į sunkvežimį. Iš džipo liko blynas o moteris stipriai sužalota. Pavėpsom su kitais smalsuoliais ir lekiam toliau. Tolumoje kaip tyčia matom mentų reidas, ir kaip specialiai jie užtvėre pagrindinį kelią į miestą. Stabdo visus iš eilės tiek motorolerius tiek mašinas. Mes jiems beveik prieš pat nosį apsisukam, apsimesdami, kad į parduotuvę sustojom. Navigacijos pagalba susirandam kažkokį aplinkėlį ir sėkmingai juo grįžtam.

Blogas-Tailandas-3
Koh Chang sala paskendusi lietuje

Tą patį vakarą sugalvojam palėkti iki Chantaburi, tai už 70km esantis didesnis miestelis. Nors horizonte juoduoja tamsūs it naktis debesys bet surizikuojam. Ilgai laukti neteko. Po pusvalanduko užklupo staigi liūtis. Pasislėpėm po nedirbančios parduotuvės stogeliu, luktelėjom šiek tiek, kol mūsų protus apšvietė, kad turim ponchus, tai kokio velnio laukti kol nustos lietus, gal jis išvis nenustos. Apsimaunam „vienkartinius“ ponchus, kurie jau besivelkant juos ėmė plyšti, ir lekiam toliau. Chantaburyje apsukom ratą aplink turgų, pavalgėm ir neradę ko ieškojom patraukėm atgal. Įpusėjus kelią motorolerį ima keistai mėtyti. Mantas sunerimęs greit sustabdo… po šimts paralių, sprogo padanga. Vakaras, tamsu jau, lyja, o mes greitkelyje, kur nė vienos parduotuvės nesimato. Stumiamės link kažkokio kaimelio. Badom pirštais į padangą o žmonės moja eiti vis toliau, suprask ten remontuoja kažkur. Deja… Padangų parduotuvė uždaryta jau. Krapštom galvas. Iki Trato geras 40km. Nei parsistumti nei kur susiremontuoti. Bet nuojauta kužda, kad tajai taip lengvai nepaleis kvailų farangų. Vienas iš jų moja ranka, rodo stumtis motorolerį paskui jį. Už poros šimtų metrų pasiekiam jo namus, kur jis dirba mechaniku. Padangos kamera parduotuvėje kainavo 85THB, tiesa pasakius pigios bet „lievos“ jos. Mūsų naujasis draugas triūsia po prakaitu. Jo žmona padavinėja jam kaip kokiam chirurgui įrankius. Atrodo pakeisti padangą netaip ir lengva bus, reikia nuardyti pusę motorolerio galo. Viskas truko pusantros gal valandos, už darbą tajus paprašė 200THB. Širdingai padėkojam, nes be jo pagalbos neaišku kaip būtų buvę. Pajudam link Trato.

Spalvingas Chanthaburio miestas
Spalvingas Chanthaburio miestas

Grįžus paslampinėjom dar po turgų ir nuėjom miegot apie 22val. Matyt dar nebuvom prisitaikę prie laiko juostos nes pabudom žvalūs 02val nakties. Ką veikiam? Aj, einam į miestą, pasivaikščiot, gal kur pavalgyt. Turguje jau prasidėjo naktinis mėsos/žuvies išpardavimas. Pasukam link 7/11 parduotuvės, kuri dirba visą parą. Prisikirtom karštų sumuštinių, parsivilkom į Pop guesthousą ir paryčiui apie 05 užmigom.

Nieko keista, kad sekančią dieną sugebėjom atsikelti 14val. Pikta, nes diena tai trumpa. 18val jau temsta o mes čia laiką švaistom miegodami. Lekiam pavalyti. Motoroleris kažko keistai barška. Apima siaubas… kokį trantą mes nusipirkom, negi suges nepraėjus nei porai dienų. Pavalgius paklausiam vietinio gal kur mechanikai yra. Jis tik mosteli ranka, ir prilekia vienas jo draugas. Mes savo išmaniųjų rankų mostų kalba bandom perpasakoti vakarykštš įvykį: kad sprogo padanga ir kada pakeitė į naują. Nepatikėsit… Atsukęs porą varžtų jis pabanksnoja į vakarykčio mechaniko paliktas raktų veržles, kurios važiuojant ir barškėjo. Nebežinok ar juoktis ar facepalminti. Kadangi už šitą motorolerio diagnozę tajus neima pinigų tai padovanojam jam tas veržles, gal kur „prisigadys“.

"Kau man gai" Virta vištiena su ryžiais ir sultinuku. 30THB - 2,5Lt
“Kau man gai” Virta vištiena su ryžiais ir sultinuku. 30THB – 2,5Lt

Pirmadienį buvom susitarę su Žuvimi, kad atlėksim patys į imigraciją ir ten jau susitikę su ja tvarkysimės dokumentus. Migracijoje turėjom būti vidurdienį, o nuėjus miegot paryčiais netaip ir lengva atsikelti, tuo labiau kai miegi su ausų kimštukais ir negirdi nei telefono skambučių nei, kad šeimininkė beldžia ir bando mus žadinti. Akis praplėšiam 13val ir kaip šalto dušo nupilti šokam iš lovos supratę, kad pramiegojom. Lekiam kiek įkabindami į migraciją. Mus pasitinka Žuvis pranešdama, kad nieko čia nereikia pasirodo tvarkyti. Kaip nereikia? Na nereikia sako. Kokio velnio mes tada trenkėmės 15km. Tempiamės Žuvį, kad dar kartą perklaustų ar tikrai nieko nereikia čia tvarkytis, norint įregistruot motorolerį. Atsakymas: reikia….

O Dieve, Dieve. Nu kaip taip galima. Kažkoks nesusikalbėjimas. Migracijoje praleidžiam porą valandų, kol užpildom visus dokumentus. Viena darbuotoja pastoviai neapsitenkinusi dilbčioja į mus. Spėjam čia ta pati, kur vienas užsienietis pasakojo, kad dirba kažkokia „ragana“ su kuria susikalbėti neįmanoma. Bet viskas tvarkoj. Visą darbą atlieka Žuvis, Mantas tik padeda parašus ir po poros valandėlių dokumentai gatavi. Pliaupiant kaip iš kibiro grįžtam į motorolerio parduotuvę, priduodam dokus, o jie pažada per savaitę!!! sutvarkyti žaliąją knygutę (registraciją). Nutariam tikrai nesėdėti čia dar savaitę, vyksim kitą dieną į Koh Kood salą, o dokumentus atveš vėliau žuvis. Mūsų dideliai nuostabai kitos dienos ryte Žuvis paskambina ir praneša, kad galima ir parduotuvės pasiimti jau sutvarkytus dokumentus. Nesuprasi tu tajų niekada.

Sutariam su Mantu, kad aš tįsiuosi su visais lagaminais iki perkėlos su mašina o jis atlėks iki jos su motoroleriu. Prie perkėlos sutinkam porą pažįstamų. Jūra banguota ir motorolerių net nekelia. Iš pradžių ištinka lengvas šokas, nes vakar gi skambinom, susitarėm, kad paims motorolerį į laivą, o šiandien jau nebeima. Na bet logiška, kad per banguotą jūrą niekas nerizikuos plukdyti jų. Mes nevieninteliai tokie. Su visais kitais paliekam motorolerį prieplaukoje, pažada juos atplukdyti kitą dieną ar dar kitą kai tik nurims jūra. O jūra išties nerimsta. Keletas tajų, įskaitant ir besilaukiančią moterį neatlaiko ir pasinaudoja maišelių privalumais. Dėl didelių bangų plaukiam ištisas 2,5val, vietoj 1,5.

Koh Kood‘as pasitinka mus maudančiu lietumi. Pila kaip iš dušo. Nemokamas taksi nuveža prie Matos guesthouso (apsistojam pas Žuvį). Tempiam savo peršlapusius lagaminus nors per lietų net kelio nesimato. Žuvis Trate buvo jau atidavusi rakčiukus nuo mūsų buveinės. Viskas likę kaip ir praeitais metais, apart, kad statomi 3 nauji bungalai.

Mūsų namukas
Mūsų namukas

Įsikuriam ir jau norėtųsi eiti pavalgyti, aplankyti draugą Rek‘ą bet lietus nė nemano nustoti. Vakare šiek tiek aprimus pasiskolinam motorolerį ir patraukiam link Chaiyo „restorano“, t.y Rek‘o namų. Padarėm jam mažą staigmenėlę. Prieš tai dar užsukam į vieną vietą kur jau trečius metus iš eilės auga pažįstamas juodas šuniukas. Kasmet jis mus pasitinka vizgindamas uodegą, tikimės prisimena :)

Rek’as visas tryško džiaugsmu. Jo žmona, Siriwan, mums net nespėjus prasižioti ką norėtumėm pavalgyti, puolė gaminti mūsų mėgstamiausių: mano- tempura krevečių tamarind padaže, Mantui – „Mantas“ soup, t.y makaronų, vištienos sriuba. Lauktuvėm atvežėm kelis kilogramus lietuviškų saldainių. Rek‘as smaližių smaližius. Labiausiai jam patinka baltas šokoladas, tad likus savaitei iki išvykimo į Tailandą siaubėm Klaipėdos prekybcentrių saldainių skyrius. Prisidėjom bent 20 rūšiu skirtingų saldainių po kelias saujas, kuo ryškiai nepatenkinta buvo kasininkė, kuri turėjo suvedinėti ranka saldainių kodus.

 

Saldainiai puikiai atlaikė kelionę, iškart juos sukišom į šaldytuvą. Rek‘as iki šios dienos turi nemažą jų atsargą ir kasdien labai atsakingai suvalgo po 1-2. Kažkurią čia dieną rūšiavo, kuriuos jau ragavo, kurių dar ne, kuriuos vaikams reiktų palikti paragauti, kurie skaniausi. Neskanių kaip ir nebuvo dar.

Jau praeitais metais buvom jam žadėję atvežti lietuviškų saldainių, nes Tailande jie patys neturi nieko panašaus. Ką turi tai už kosmines kainas pardavinėjamus importinius snickerus, rafaelo. Tajų saldumynai dažniausiai želatinos konsistencijos, su įvairiais skoniais. Apart sticky rice su mango ir kitokių ryžių desertų, nieko skanaus neradom. Buvom bandę įdarytą moliūgą bet kažkaip neprilipo.

Tą patį vakarą jaukiai sėdint pas Rek‘ą, Siriwan atnešė parodyt savo šeimos albumą. Vos atpažinom iš nuotraukų žvelgiančius jaunuolius: liekną it šakalys Rek‘ą ir gražuolę Siriwan. Laikas bėga, su laiku žmonės keičiasi, „jaunuolis“ turi dabar nemažą pilvūzą ir vis laiks nuo laiko lygina jį su Manto, kuris irgi kuo toliau tuo stengiasi neatsilikti labai nuo Rek‘o :D

Pasisėdėję ir pavalgę išsiruošėm namo. Lietus dar lengvai krapsėjo. Bet ir sekasi gi. Pusiaukelėje pasigirdo pykštelėjimas ir pajutau kaip ratas pradėjo grandytis į asfaltą. Sprogo padanga. Iš ko jas gamina neaišku, nes trūkinėja kas kelias savaites. Po to kai atplaukė už poros dienų mūsų motoroleris iš Trato, jam irgi po kelių dienų sprogo padanga… Teko keisti visą kamerą kartu su padanga.

Susitikimas su senais draugais.

Koh Kood „šeima“

Į Koh Koodą iš Bankoko atvykti per vieną dieną nepavyks, kadangi laivai plaukia tik iki pietų, o iki pietų iš Bankoko atvažiuoti neišeina. Iš Bankoko, Ekamai stoties reikia vykti į Trat‘o miestelį. Pirmas autobusas iš Bankoko Ekamai autobusų stoties pajuda 06:00val ryto. Važiuoja apie 5-6valandas. Kaina apie 280batų. Panaši kaina ir laiko trukmė važiuojant ir mikriuku. Atvykus į Tratą reikės čia pernakvoti. Tiesa, tiek autobusas tiek mikriukas paleidžia Trato autobusų stotyje, kuris nuo centro nutolęs apie 2km. Pamatę turistus songtew taxi vairuotojai dažnai užsiplėšia nežmoniškas kainas. BET, daugiau 50THB niekad nereikia mokėti, nesvarbu kiek žmonių ar 1 ar 2 ar 3. 50THB kainuoja visa mašinytė iki centro, o į ją gali tilpti apie 12 žmonių. Tad jei kartu vyksta dar kasnors tai kaina automatiškai žmogui gali būt 10-20THB.

Pop Guesthouse Trate visiems žinomas, populiarus ir saugus. Kainos nesikandžioja. Kambariukas su lova ir bendra vonia vos 200THB. Šeimininkai malonūs. Apsistojus bet kokiame viešbutyje Trate, jame galima užsisakyti bilietą į laivą. Kaina 350THB. Išplaukia 12val. Plaukia apie 1,5-2val.Yra du laivai: Princess ir Express. Kainos jų kaip minėjau po 350THB. Nemokamas taxi nuveža iš bet kurio viešbučio iki laivų prieplaukos, esančios 25km nuo Trato. Deja prieplaukoje jokių viešbučių nėra.

Atplaukus į Koh Kood‘ą vėlgi nemokamas taxi nuveš kur pageidausite, t.y kur apsistojote, o jei dar neturit vietos tiesiog sakykit į centrą.
Taip pat laivo bilietus su nemokamu taxi galit nusipirkti ir Trato centre, netoli turgaus. Dienos metu būna padėtas stendas su reklama toje vietoje.

Koh Kood sala tai ketvirta pagal dydį sala Tailande. Nors vietinių gyventojų čia vos 3000, bet su viešbučių darbuotojais, ir kitais verslininkais šis skaičius galėtų būti 2 kartus didesnis jei nedaugiau.

Sala 25km ilgio ir 12km pločio. Didžioji dalis nepraeinamos džiunglės, kalnai. Per salą vingiuoja vienas siauras keliukas. „Centras“ vadinamas vieta, prie Klonh Chao upės. Čia įsikūrusios kelios parduotuvės, keli bariukai, nardytojai, viešbučiai.

Net ir per patį sezoną turistų čia nebūna daug. Retai kada išgirsi triukšmingus vakarėlius, apart tuos kuriuos rengia viešbučiai, arba tajai susėdę kur dainuoja karaoke iki paryčių arba kol baigsis butelis. Vietiniai labai draugiški, skirtingai nuo kitų salų, čia nesistengia nulupti nuo turistų, apgauti juos.

Koh Kood‘e yra 3 nuostabūs kriokliai, kurių pats grožis atsiskleidžia per lietaus sezoną. Tada vandens tiek daug, kad sunku juos pasiekti. Sausuoju metu iš jų lieka vos maža balutė. Tiesa, sezonas čia prasideda lapkričio pabaigoje ir tęsiasi iki balandžio mėn. Sezonas, kada pradeda atvykti turistai, nors ir nesezono metu pasitaiko jų vienas kitas, bet ne visi viešbučiai ir barai dirba per liūčių sezoną.

Blogas-Tailandas-8
Klong Chao krioklys
Secret krioklys
Secret krioklys
Rytinis dušas "Slaptame" krioklyje
Rytinis dušas “Slaptame” krioklyje

O, kad vietiniai draugiški teko įsitikinti patiems nekartą. Kartą pirkome vienoje parduotuvėje įvairių dalykų ir tik prie kasos susigriebėme, kad pamiršome piniginę namuose. Parduotuvė už 15 gerų kilomentrų nuo namų.Bet ne problema. Kartodami žodį „baan“ (namai), mosikavom tolyn, rodėm į kišenes, gūščiojom pečiais ir sakėm „puni“ (rytoj). Nežinau ar suprato, bet davė prekes be pinigų. Žinoma kitą dieną susimokėjom. Kitą kartą perkant toje parduotuvėje šeimininkas pasivijo ir įbruko į rankas ananasą. Kitoje parduotuvėje šeimininkė mus prisiminė iš praeitų metų ir padovanojo bananų kekę. Nežinau ar visiems jie tokie geranoriški bet mes labai vertinam tokį jų elgesį.

Trumpai supažindinsim su Koh Kood „šeima“, tai draugai ir pažįstami, kurie gyvena saloje, su kuriais bendraujame ir draugaujame.

Koh Kood Divers:

Viena iš pirmųjų nardymo kompanijų, įsikūrusių Koh Kood‘e. Tai tėvo ir sūnaus verslas.

Bobas – pagyvenęs bet pašėlęs senukas, su savo firmine barzdele ir skrybėle. Kasdien jis sėdi centre, savo ofise ir visiems mojuoja, nesvarbu pažįsta ar ne. Su Bobu jau pažįstami trečius metus.

Džesis – Bobo sūnus. Kasmet su tėvu jie vis priima pas save sezonui naujus darbuotojus – nardymo instruktorius. Dažniausiai sezonui pasibaigus visi išsilaksto, tad kitam sezonui prasideda naujų darbuotojų paieška.

Aleksas – vienas iš senų instruktorių, likęs per low season. Bet po savaitės kai atvykom į salą vieną dieną Bobas pasakė, kad jų keliai išsiskyrė ir Aleksas tiesiog išėjo iš jų. Dabar jis dirba Horison viešbutyje vadybininku.

Be Koh Kood divers saloje yra dar dvi nardymo kompanijos: BB divers ir Paradise Divers. BB divers tai didžiulė kompanija visame Tailande. Koh Kood’e šiai kompanijai vadovauja moteris vardu Manu. Iš stuomens ir iš liemens. Paradise Divers yra vokiečio įkurtas verslas.

DestinationKohKood. Tai olandų poros Peterio ir Thyrsos įkurtas viešbučių rezervacijos Koh Kood’e verslas. Kadangi per Agodą ar Bookings jūs vargiai rasite bent 10proc visų viešbučių, nes ten skelbiasi tik patys brangiausi tai ši pora savo puslapyje turi 85proc visas esančias Koh Kood’e apgyvendinimo vietas.

Bartist baras. Ramus, jaukus barelis šalia mūsų namų. Šeimininkas mūsų geras draugas Uhh rengia čia grandiozinius vakarėlius gal kas 3mėnesius. Pats Uhh dirba naftos įmonėje, tad barą yra patikėjęs draugui Maxui, kuriam labiau rūpi ramiai pabrazdinti gitara, išgerti gramą, kitą nei, kad rūpintis baro sėkme.

Spalio 24dieną Uhh grįžo į salą ir padarė Bartist sezono atidarymą. Tą pačią dieną ir mes grįžom iš ligoninės (apie tai kitame įraše) ir spėjom sudalyvauti. Po atidarymo vakarėlio Uhh išvyko atgal į darbą o baras kolkas nedirba. Na svarbu buvo padaryti sezono atidarymą.

Džen – jaunutė mergina, kuri palikus savo du vaikus mamai atvyko čia dirbti. Šiais metais prie Eve guesthouso atidarė savo kavos parduotuvėlę, nors tiesą pasakius tai tikrai ne pati dėkingiausia vieta daryti verslą, nes vieta gan toli nuo viso centro o viešbučių aplink vos du. Bet jai nė motais. Gal todėl, kad rytus pradeda ne kava o alumi. Tiesa, kavos ji net nemėgsta. Mokykitės žmonės kaip verslą daryti.

Pla (Žuvis) – Mata guesthouso „šeimininkė“. Šeiminkė kabutėse, nes tai šeimos verslas. Jos mamaitė investuoja pinigus, dėdė turi žemės saloje tai jie pasistatė praeitis metais namukų ir užsiplėšė nerealią kainą tikėdamiesi uždirbti greit. Kaina gyvenant mėnesiui labai padori bet va už dieną tai brangu, nes jie neturi nei interneto, vieta toli nuo visko, be motorolerio nekažkur privaikščiosi. Visaip mes ją protinam bet kolkas jos dėdė ima viršų. Tikimės, kad pamatę jog nėra klientūros susiprotės nuleisti kainą.

„Žuvies“ dėdė, kurio vardo vis nepamenam. Daukartinis žaidimo, kurio irgi pavadinimo nepamenam, čempionas. Žaidimas, tai metalinių kamuoliukų mėtymas. Dėdė turi pasidaręs kieme savo nuosavą kamuoliukų mėtymo erdvę ir sėkmingai ten treniruojasi 06val ryto, tarškindamas ir barškindamas savo tais kamuoliukais…

Išprotėjęs kaimynas – šalia mūsų namuko, kitapus upės gyvena tajų šeimyna. Vyras kas rytą 05val paleidžia tajų muziką ant visos katuškės. Kartais kelioms minutėms, kartais valandoms. Taip buvo ir praeitais metais kai gyvenom. Deja „Žuviai“ ir jos dėdei tai nė motais. Tai yra vienas tajų blogas bruožas, kad jie nenori niekur veltis, ir turėti kokių tai problemų. Jiems nedašunta, kad kaimynas su savo muzikalke neduoda miegot visiems gyventojams, o gal tiesiog jie bijo nueiti kažką ir pasakyti. Ateityje yra planų patiems nueiti pasikalbėti su tuo kaimynu, tik neaišku kokia kalba… Nesinorėtų dėl jo keisti gyvenamosios vietos, bet kartais ramybė yra šventas reikalas.

Na ir galiausiai Chaiyo restaurant. T.y Rek‘as su žmona Siriwan. Galima sakyti, kad pas juos praleidžiame pusę dienos. Diena prasideda pusryčiais,poto pasisėdėjimas porą valandėlių, kurnors nulekiam , parlekiam pavalgom, vėl pasisėdim. Žinoma sėdėdami nemiegam. Pamačius keliu einančius farangus (turistus), mūsų pareiga pašūkalioti, pakviesti užeiti. Kadangi Rek‘o „restoranas“ toli gražu nepanašus net į užeigą, tai dažnai turistai tiesiog prisibijo tokios vietos, be reikalo… Vieta gal ir ne iš prašmatniausių, bet maistas skaniausias visoje saloje. Ir tai ne mūsų žodžiai, tai žodžiai žmonių, kurie ateina čia pavalgyti. Dažniausiai užsukę kartą jie sugrįžtą visus kitus kartus kol būna saloje.

Siriwan gamina vietinį maistą, todėl čia mėgstama ir vietinių vieta. Rek‘as kas kiek laiko išvyksta į Chanthaburį, aplankyti mamos, tai prašo, kad mes paglobotumėm Siriwan, nes na jei Rek‘as nešneka angliškai tai Siriwan išvis nešneka angliškai. O Siriwan sukasi kaip vijurkas. Kai priguža pilna žmonių, ji tik nubraukia prakaitą ir dar greičiau sukasi. Įsivaizduokit: ateina pavalgyt vienu metu 10 turistų, o ji turi vieną mažą dujinę viryklę, kur telpa vienu metu tik viena keptuvė arba vienas puodas. Bet užtai maistas visad šviežias. Jei atvažiuojam tiesiog pasėdėti tai Siriwan tuoj prisistato su savo kokiais skanėstais.

1
Rekas su savo skanėstais, Džesis su Noodle bei Siriwan virtuvės šedevrai
2
Kartais taip riesta, ir norisi kažko namūdinio, telieka pasukti galvą kaip tai padaryti :D

Taip romantiškai paminėjome savo 14-ka metų kartu šventę :)
Thailand-1-4

Deja, kaip bebūtų, mūsų džiaugsmai greitai baigėsi. Kai pagalvoji žmogus, niekad negali žinoti kas gali nutikti gyvenime. Nors Tailande jau ketvirti metai iš eilės bet nė karto neturėjom jokių rimtų problemų nei su sveikata nei su kitokiais dalykais. Galima saugotis nuo įvairių gyvių ir ligų bet nežinai kas vieną dieną užklups. Esam pasiskiepiję nuo pagrindinių ligų, kurios gali grėsti keliaujant bet tai neapsaugojo mūsų nuo mažyčio vabzdžio, kuris nešioja pasualyje mirtinas ligas: uodo.
Taigi apie viską gan išsamiai. Manau, kad Manto patirtis bus naudinga visiems, kurie ruošiasi keliauti ir ne tik į Tailandą bet ir į Afriką, į kitas Pietryčių azijos šalis. Ši patirtis yra asmeninė ir tai  nereiškia, kad būtent tas pats gali nutikti jums, kiekvienas žmogus susirgęs šia liga gali turėti visiškai skirtingus simptomus ir ligos laikas taip pat skiriasi.

„Siurprizas“, kurio niekas nesitikėjo. Kaip Mantas susirgo Dengės karštine.   

1 diena: trečiadienis

Trečiadienis. Vakare sustojom pas Bobą ir nors jo nebuvo bet sutikom Peterį, iš Koh Kood destination, kuris tik šiandien atvyko į salą. Džiaugsmingai pasisveikinom ir prisėdom prie visos kompanijos pasišnekučiuoti. Piteris visus pavaišino gaiviais gėrimais, entuziastingai pasakojo apie savo ateities planus, Alexas su Džesiu juokavo apie jo žmoną, sakydami, kad ji atsiuntė Peterį į salą pirmą, tam kad jis paruoštų jų namą, sutvarkytų viską, o pati Thyrsa atvyks tik po savaitės, tad Peteris turi viską paruošti iki to laiko „romantiškoms“ sutiktuvėms. Alexas su Džesiu pradėjo laidyti juokus apie kažkokią Dengę, suprask, visi šneka apie ją, bet niekas nežino kas tai. Pasėdėję, pasišnekėję išsiskirstėm kas sau.

Vakare grįžus į Matą kaip visada prisėdome verandoje, papliurpėme su „Žuvimi“, kas internetą naršė, kas knygą skaitė. Mantas ramiai gulėjo parkritęs hamake. Buvo gan vėlus vakaras, nors nebuvo šalta, vistiek vakarai vėsesni. Po kurio laiko Mantas pasiskundė, kad jaučiasi pavargęs, kažko drebulys krečia, ir mes nuėjom namo. Palietus jo kaktą ji buvo gan karšta bet termometro neturėjom. Apklojau keliom anklodėm. Galvojom, kad persišaldė. Visgi kelias dienas vakarais maudydavomės jūroje, nors vandens temperatūra buvo gal 28laipsniai. Rankos ir kojų pirštai buvo šalti, o kūnas karštas. Iš Lietuvos buvom pasiėmę toną vaistų, tarp kurių buvo ir Theraflu. Pataisiau vieną pakelį prieš einant miegot. Tuo galvojau ir baigisis viskas.

2 diena: ketvirtadienis

Ryte prabudus Mantas visas degė nuo karščio. „Laužė“ kaulus, skaudėjo sąnarius, svaigo galva, bendras silpnumas. Kadangi man kiekvienas toks sunegalavimas kelia siaubą tai tempiu Mantą į Koh Koodo ligoninę. Ligoninė nedidukė, dirba vienas gydytojas bei tuntas seselių. Viso 37 darbuotojai. Nepilnos 10minučių ir mes jau ligoninės kieme. Paprašom pamatuoti temperatūrą, kraujo spaudimą. 38,5! O spaudimas 105/65. Nejuokai. Mantas gyvenime nėra turėjęs tokios temperatūros, juolab tokio spaudimo. Normali jo temperatūra visad labai žema apie 35,6-,36,3, o spaudimas 130/80 kažkur. Kiek esam buvę Tailando ligoninėse tai prieš einant pas daktarą sesutės visad pasveria, pamatuoja temperatūrą ir spaudimą. Nesvarbu pas kokį daktarą eitum, ar odos, ar su karščiavimu. Po kelių minučių mus priima jaunas daktarėlis. Oj sunkiai šneka angliškai. Išsakom simptomus, kaip, kas kada prasidėjo. Keista, kad taip staiga. Dažniausiai peršalimas prasideda po truputį, bet dabar savijauta pablogėjo galima sakyti per minutę. Daktarėlis atidžiai išklauso, patikrina kvėpavimą, gerklę. Sako gal peršalimas… Gal…ką čia žinosi. Klausiam gal kokia Dengė, nes spėjom pasiskaityt internete, ir simptomai +/- kai kurie panašūs. Deja tyrimus bus galima padaryti tik kitą dieną. Jei tai Dengė, tai per anksti ją daryti. Gydytojas išrašo vaistų nuo gerklės, ir slogos…(kurios neturiu) bei paracetamolio. Liepė atvažiuot rytoj.
Grįžus namo Mantas krenta į lovą ir visą dieną guli/miega. Apetito nėra, karščiavimas nusimuša tik išgėrus paracetamolio bet tik keliom valandom. Poto vėl grįžta karštis. Kol Mantas miega, aš internete ieškau pagal simptomus kas galėtų būti, kaip ir panašu į Dengę, nors kai kurių simptomų nėra.

3 diena: penktadienis.

Atsikeliam iš pačio ankstaus ryto, apie 06:30 ir lekiam su motoroleriu į ligoninę. Karštis vis 38,5. Priimajame pamatuoja spaudimą, žemas: 100/59. Negerai. Gydytojo dar nėra bet bendrą kraujo tyrimą paima sesutės. Kartu paima ir nuo Dengės bei Maliarijos. Atsinešusios rankinį spaudimui matuoti aparatą užveržia ranką ir laikė taip 5 minutes. Ranka pradėjo net mėlynuoti. Po 5 minučių atveržė ir pasiėmusios žibintuvėlį atidžiai pradėjo kažko ieškoti ant mano rankos, ties venom. Pasirodo buvo ieškoma raudonų taškelių, kurie yra vienas iš simptomų jog tai gali būti Dengė. Deja nepavyko joms rasti. Po kiek laiko atvyksta ir daktarėlis, nueinam pas jį į kabinetą pasikalbėti apie rezultatus. Dengė ir Maliarija – Nerasta. Palengvėjo. Bet tada kas tai? Iš kur tas karščiavimas ir žemas kraujo spaudimas? Kaulų laužymo, galvos svaigimo nebėra. Bendras kraujo tyrimas rodo nedidelį uždegimą. Rodom daktarui visas Manto turimas žaizdas: tai bambuku įsibrėžė, tai kur eidamas užkliuvo, tai batai nuspaudė. Manto kojos kaip po karo. Galbūs užsikrėte kuri žaizda, galbūt tiesiog peršalimas. Daktaras pripažįsta, kad nežino kas čia gali būti. Paprašom antibiotikų dėl viso pikto. Beje, mus prieš dieną įspėjo, kad negertumėm Ibuprofeno, nes jei būtų Dengė, šio vaisto negalima naudoti, nes kažkas ten negerai būna, ar kraujuoti gali pradėti, ar pan. Vėl visa diena praeina Mantui lovoje, kas kelias valandas geriant paracetamolį ir antibiotikus. Jėgų nelabai yra, apetito išvis nėra.

4 diena: šeštadienis

Šį kart jau nusiperkam termometrą iš vaistinės. Nustebino, kad Omron, elektroninis termometras kainavo vos 10Lt, Lietuvoje jis kainuoja 18Lt. Po paracetamolio, pradėjus kristi temperatūrai, kūnas ima prakaituoti. Žema temperatūra laikosi 3-4valandas ir vėl šoka į viršų. Jau prieš kelias dienas prašiau Manto plaukti į Trato ligoninę, bet jis vis spyriojosi, sakydamas, kad praeis.

5 diena: sekmadienis

Šeštadienio vakare buvom sutarę, jei sekmadienį bus dar temperatūros, iškart plauksim į Tratą. Taip ir padarėm. Tiesa, pabandėm tokį dalyką. Kadangi tiek su Koh Kood Princess, tiek su Koh Kut Express laivais plaukiant užsieniečiams kainuoja 350THB, o vietiniams, ir tie, kurie ilgai gyvena saloje tik 150THB. Tiesa Koh Kut Express vietiniams pabrangino iki 200THB. Su draugais buvom šnekėję, kad reikia ir mums pabandyti apsimesti ale „vietiniais“. Bobas patarė, tiesiog turėti lygiai tiek pinigų, ir tiesiog padėti kasoje. Taip ir padarėm. Kadangi norėjom greičiau pasiekti Tratą, tai pasirinkom Koh Kut Expresą, kuris plaukia 1,5val. Pricesė plaukia 2,5val, nes jų senas laivas, o turimas naujas dabar remontuojamas. Taigi, prie laivo sėdi dvi mergaičiukės, pardavinėja bilietus. Rankose spaudžiam po 200THB. Prieinam prie staliuko ir pasisveikinę ištiesiam. Pliusas tas, kad anglų klabą jos moka minimaliai, t.y „hello, no, yes“. Mergaičiukės pasimeta, bando duoti atgal pinigus, kažką burbuliuodamos tajų kalba. Mes: „Mai pen rai“ (Viskas gerai), „business Koh Kood“. „aaaaaa“ palinguoja galvą mergaitės ir sėkmingai išmuša bilietą už 200batų. Pirmas bandymas pavyko, žiūrėsim ar išdegs kitais atvejais.
Į laivą įsodino žmogelį su lašeline. Iškart kilo mintis: kadangi jį atvežė greitukė, tai greitukė turėtų ir Trate prie perkėlos pasiimti, tad būtų visai neblogai prisiblatinti, kad ir mus tuo pačiu pametėtų iki ligoninės. Viskas pavyko. Žmogeliui su lašeline neaiškūs pilvo skausmai. Priimamajame, kadangi sekmadienis tai vos vienas, kitas žmogelis. Ateina daktarėlis, šnekanties kažkiek anglų kalba. Išklausinėja viską, pasiguldo, išmaigo. Tiek Koh Koode, tiek čia vis klausinėja ar nėra problemų šlapinantis, gal įtarinėja kažkokią ligą. Bet tokių problemų Mantas neturi. Atiduodam visus Koh Koode darytus tyrimus. Po keliolikos minučių daktaras praneša, kad guldys Mantą, reikia iš anksto sumokėti 10,000THB depozitą. Jei po gydymo liks pinigų, grąžins.

Kaip tyčia būtent sekmadienį temperatūra pasiekia maksimumą – 39,8. Tą dieną tirkiausiai dėl to, kad nebuvo gydytojų, nieka daugiau neatėjo, tik paėmė tyrimus iš venos. Seselės sugebėjimai nelabai kokie: badė, badė į tapačią vietą, kur Koh Koode ėmė kraują, o kadangi ten jau randas, tai niekaip nepavyksta jai pradurti… Visa pasimetus tokia. Siūlom į kitą ranką pabandyti. Irgi ne pyragai. Palyginus kaip Lietuvoje ima iš venos tai čiurkšlėm bėga, o čia tiesiog jėga tą kraują traukia į švirkštą.

Paguldė į vieną didelią palatą, kurioje… 14 ligonių. Pagrinde visokie senukai. Prie kiekvieno ligonio minimum bent po vieną šeimos narį, prie kitų po 5-6 sėdi, guli, tiesiog čia gyvena, pasikloję ant žemės kilimėlius. Pati palata tokia „pagyvenus“. „Žuvis“ parašo, kad yra galimybė paprašyti „Special room“, bet sesutė niekaip negalėjo paaiškinti kaip atrodo tas special room. Aj tiek to, nereikia to special room, bus gerai ir čia, svarbu, kad gydytų.

Prie kiekvieno ligonio lovos padėti indai šlapimui. Negalima taip nueiti į Wc, reikia būtinai šlapintis į indus, kad galėtų stebėti kiek per dieną šlapimo būna, taip pat padėtas gėrimui vanduo, irgi sekamas, kiek išgeriama. Per dieną kelis kartus matuojama temperatūra ir spaudimas.

6diena: pirmadienis

Kad ir kaip sunku buvo bet sekmadienį parėjau pernakvoti į Pop guesthousą, kuris nuo ligoninės 10min pėstute. Buvo labai neramu dėl Manto. Neramu, nes iki šiol neaišku kas jam. Normalus karščiavimas tiek laiko negali tęstis, juolab Mantas niekad nėra rimtai taip sirgęs. Ryte nuskubėjau į ligoninę. Prasidėjo gydytojų vizitacija. Oj tie gydytojai. Vaikai… Ne daugiau 30 metų. Kaip paaiškėjo vėliau, tai tiesiog rezidentai. Pagyvenusių gydytojų net nebuvo matyti. Palata sujungta su seselių/daktrų skyriumi, tad nuolat esi stebimas. Vyrų skyriuje yra dvi palatos po 15 žmonių. Viso 30. O seselių ir daktarų bendras skaičius vyrų skyriui koks 15. Tad be priežiūros neliksi.
Prie kiekvieno paciento daktaras su sesele praleidžia nuo 5 iki 30minučių. Iš šono stebint atrodo kaip ir išmano savo darbą, apžiūri atidžiai pacientus. Kai atėjo Manto eilė, matau daktarėlis, kuriam 25metai… (išsiaiškinau vėliau) stovi prie Manto lovos ir neramiai gniaužo saujoje savo chalatą. Pažvelgus į tokį „daktarą“ kažkaip praeina pasitikėjimas, atrodo tiesiog bijo jie fanragų (užsieniečių), o baimė, tai kalbos barjeras. Seselė bando pavertėjauti. Taigi: kraujo tyrimai nekokie. WCB (white blood cells) nukritęs, PLT nukritęs. Koh Kode daryti šie tyrimai dar buvo normos ribose o čia jau nukritę. Prašom dar kartą padaryti Dengės tyrimą, nes toks įspūdis, kad patys nesusivokia arba neskuba daryti. Pastato lašelinę ir tai vieninteliai medikamentai kuriuos Mantas gavo. Aš kas kelias minutes bėgioju pas seseles: tai lašelinė užstringa, tai tas, tai anas, jaučiu įkirėjau iki gyvo kaulo. Tiesa, daktarui priėjus prie Manto lovos, visi palatoje esantys ligoniai ir jų šeimos nariai nutilo, ištempė ausis, ir vos ne į ratelį susispietę įdėmiai klausėsi kame čia šaknys. Toks įspūdis, kad farangas (užsienietis) ligoninėje jiems kažkokia egzotika. Kaskart man atnešant kokio maisto visi nulydėdavo mane pasistiebdami.

Vakarop nebeiškentus nuėjau paklausti, gal jau yra atsakymas dėl Degės. Seselė žvilgtelėjo į kompiuterį ir atšoko kiek nustebusi sušukdama „ohh….., Yes, Dengue – Positive“…… Teigiamas atsakymas. Wow. Lengvas šokas, šiek tiek palengvėjimas bet ir susirūpinimas. Pagaliau žinom bent kas per priežastis.

20141019_093506
Pirmi išbėrimai ant kūno, kurie išplito ant rankų, krutinės.
20141020_161209
“Pagerintas” ligoninės maistas užsieniečiui :)
20141021_085627
Nekokie kraujo tyrimai. Vienas iš Dengės požymių tai žymiai sumažėję Leukocitų (WBC) ir Trombocitų (PLT) lygis.
20141021_125444
15 vietų palata. Prie kiekvieno ligonio 24val per parą sėdi, guli po bent 1-3 giminaičius. Esant reikalui išnešdavo ir Manto visokius “reikalus” ir pašnekindavo.
20141021_125531
Bendros palatos pliusas tas, kad ji sujungta su daktarų stikliniu kabinetu, kuriame nuolat bent 8 sesutės
20141022_111813
Iš pradžių galvojom limonado atnešė kaip užsieniečiui, tad išpylėm, nes baisus skonis. Ir tik vėliau sužinojom, kad čia kažkoks naudingų medžiagų gėrimas atstatyt organizmui
20141022_115829
Dar vienas patieklas. Kažkodėl per visą laiką nė karto neatnešė ryžių, nors kitiems duodavo.

7diena: antradienis

Būtent nuo šios dienos viskas pradėjo eiti geryn. Nepaisant, kad kraujo tyrimai buvo daromi 3-4 kartus per dieną, temperatūra dienos metu nebekilo. Tik vakarop truputį kilstelėjo bet paracetamolis viską sutvarkė. Atsirado po truputį apetitas. Aišku kolkas Mantas buvo gan išrankus valgytojas, tad kas valandą bėgiodavau iki turgaus ir prekybcentrių pirkti kokių vis skanėstų. Ligoninėje tajai tiesiog atsisukdami nužiūrinėdavo mano „lauktuvių“ turinį, o ir šiaip jiems užsienietis ligoninėje kažkokia egzotika. Vakarop aplankė mus Žuvis. Tai buvo puiki proga pasikalbėti su gydytojais, kurie sunkiai kalba angliškai. Žuvis pabuvo už vertėją, nors toks įspūdis, kad šnekėjosi kaip su senu pažįstamu. Tiesa, kai ji atidarius seselių kabineto duris paklausė gal kas galėtų pasišnekėti, rodydama į mane, visos seselės ir daktarai įsitempė ir kaip mokykloje pradėjo vienas kitą stumdyti, suprask : „eik tu, eik tu pasikalbėt, ne tu“. Buvo juokinga stebėti šitą cirką. Galiausiai išlindo vienas daktarėlis, kaip vėliau išsiaiškinau, 25metų. Vyresnių abejoju ar buvo. Bet į užduotus klausimus atsakinėjo aiškiai, tiek, kad kalbos barjeras jiems yra didelė kliūtis. Dar pasišnekučiavom ir Žuvis pasiūlė man kartu su ja aplankyti jos draugą Gry, kuris dirba elektrinėje. Pusvalandukas dardėjimo motoroleriu ir mes jau vietoje. Apsauginis maloniai įleido mus. Gry laukė jau prie durų. Labai jaudinosi, kad neturi kuom pavaišinti, todėl nešė viską ką tik rado savo darbe: pradedant savo nedavalgytais pietumis, baigiant lediniu vandeniu, o kai pasakiau, kad nelabai man gerklei gerai toks šaltas vanduo, tai atnešė verdančio stiklinę…

8diena: trečiadienis

Trečiadienį Mantą paleido iš ligoninės. Temperatūra nebekilo, kraujo rezutatai po truputį gerėjo. Popiet atėjo kažkokia ponia nusivedė apsimokėt už paslaugas. Kadangi buvom jau 10,000THB susimokėję avansu tai galvojom gal vistiek tiek daug nebus, ir grąžins kažkiek tai. Visdėlto vaistų nuo Dengės nėra, tai apart badymų į veną ir lašelinių. Gavus sąskaitą akys išoko ant kaktos. 19,000THB… valstybinėje ligoninėje. Na yra kaip yra, draudimą turim sveikatos, netaip baisu. Bet kokiu atveju tokios ligos nelinkėčiau niekam. Nustebino tai, kad tokia suma buvo valstybinėje ligoninėje. Draugai pasakojo, kad toje pačioje ligoninėje jiems darė kojų lužių operacijas su visokiais metalais ir jie sumokėdavo 20,000-40,000batų. Kaip vėliau sužinojom, paprastas kraujo tyrimas, vadinamas CBC (Complete Blood Count) kainuoja vos 200batų. Kadangi Mantui kasdien darydavo bent po 2 kraujo tyrimus tai galvojam, kad gal dar kokius sudėtingesnius darė, kad ta suma tokia buvo, o gal tiesiog kaip kažkas juokavo iš draugų, perdaug klausinėjom seselių. Vienas klausimas – 1000batų.

Tiesa, draugas Peteris papasakojo savo Dengės atvejį, kai nuvyko į Tratą, Bankoko ligoninę. Tailande be valstybinių ligoninių yra labai daug privačių. Viena iš geriausių  (bet ir brangiausių) skaitoma Bankoko ligoninė, kuri turi savo ligonines visame Tailande tuo pačiu ir Trate. Naktis čia kainuoja nuo 40,000batų. Taip, teisingai perskaitėte. Taigi, mūsų draugas Peteris pragulėjo privačioje ligoninėje 11dienų ir sumokėjo 250,000batų.

Trate praleidom dar kelias dienas, visdėlto yra rizika, kad po savaitės gali prasidėti kitas Dengės etapas, kaip kraujavimas iš vidaus organų, todėl reikia vengti sunkaus fizinio krūvio. Taip pat liepė po savaitės pasidaryti vėl kraujo tyrimas, kad matyti kaip atsistatinėja kraujas.

Kokias 5 dienas dar poto Mantas jautėsi labai silpnas, nebuvo apetito. Tai yra įprasta būsena po Dengės. Kai kuriems žmonėms reikia 2sav atsigauti, kitiems – 7 mėnesių.

Vėliau sužinojom, kad beveik visi mūsų pažįstami saloje yra sirgę Denge ir net ne po vieną kartą. Saloje gyvena tokia moteriškė, kaip pasakytumėm su “kiaušiniais”. Tai žmonės pasakojo, kad kai ji susirgo Denge, kreipėsi į ligoninę, ten nieko jai nerado, bet ji taip ir prakarščiavo savaitę laiko ir išgijo net nežinodama, kad tai buvo Dengė. O dengės kartais neranda nes per anksti daromi tyrimai. Po dviejų dienų Mantui irgi kraujo tyrimai buvo dar geri o jau po 5 dienų visiškai blogi.

Nuo pirmos dienos kada Mantas susirgo iki tos dienos kai galėjo normaliai vėl valgyti 3 kartus per dieną ir nebejautė jokio nuovargio ar pašalinio ligos simptomo praėjo 2 savaitės.
Kas ta Dengė? (Dengue)

Dengė tai tropinė liga, kurią perneša tam tikros rūšies uodai. Kiekvienais metais Dengės protrūkis vis didesnis. 2013 metais jis buvo milžiniškas, palyginus su kitais metais. Vien Tailande buvo užregistruota apie 160,000 atvejų, iš kurių 160 baigėsi mirtimi. Dengės liga pernašama uodų ir tai yra virusas, ne bakterija. Ji paplitusi visoje pietryčių Azijoje, Afrikoje, Meksikoje ir kitose subtropinėse šalyse. Dengė turi kelias stadijas. Žmogus gali persirgęs pirma, iškart pereiti į kitą stadiją, daug sunkesnę. Gali pirmą kartą tik pirma stadija sirgti: karščiavimas, skausmai, galvos svaigimas, bėrimas, o kitą kartą susirgus jau organizmas yra atsparus šiai stadijai, todėl didelė galimybė, kad užsikrėtus antrą kartą tai gali būti jau sunkesnė stadija.

Deja jokio gydymo, t.y vaistų šiaim virusui nėra. Vaistas – tai laukimas, simptomų sekimas, karščiavimo numušinėjimas paracetamolio, jokiu būdu negalima gerti Ibuprofeno! Taip pat lašelinės, palaikyti organizmą jei žmogus nevalgo. Paprasta Dengės liga gali pereiti į sudėtingesnę formą, kada prasideda vidinis kraujavimas, vėmimas, arba net gali ištikti šokas ir nesuteikus tinkamos pagalbos – mirtis.

Dengę pernešantys uodai yra aktyvūs dienos metu. Rytais, dieną, kelias valandas prieš leidžiantis saulei. Apsisaugoti tiesiog purškalais, dėvint ilgas rankoves, kelnes. Svarbiausia šviesti žmonės, papasakoti, kaip šie uodai dauginasi. Uodams užtenka mažiausio stovinčio vandens lopinėlio padėti kiaušinėliams. Todėl reikia nepalikinėti jokių indų, senų padangų kur nuo lietaus prisikaupusiame vandenyje galėtų daugintis šie uodai. Šie uodai gyvena viduje, name. Jų skiriamasis bruožas ant kojių balti dryželiai.